Židinys suteikia namams ne tik šilumos ir jaukumo, bet ir tampa svarbia interjero detale. Tačiau renkantis ir įrengiant židinį svarbu atsižvelgti į daugelį aspektų, pradedant tinkamo modelio pasirinkimu, baigiant jo saugiu ir efektyviu eksploatavimu. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius židinių tipus, jų privalumus ir trūkumus, saugos reikalavimus bei praktinius patarimus, kaip pasirinkti ir įrengti židinį savo namuose.
Židinių tipai ir jų ypatumai
Renkantis židinį, svarbu suprasti pagrindinius jo tipus ir jų skirtumus. Gyvenamosiose patalpose paprastai statomi dviejų tipų židiniai: atviri su šamotinių plytų pakuromis ir uždari su ketaus ar plieno ugniakurais - kapsulėmis.
Atviro tipo židiniai
Atviro tipo židiniai dažniausiai statomi erdvesnėse patalpose, kurių interjere vyrauja klasikinis arba kaimiškas stilius. Jų naudingumo koeficientas palyginti mažas - 25-30 procentų. Atviro židinio trūkumas yra mažas efektyvumas ir gaisro pavojų keliančios žiežirbos. Tinkleliai, apsauginės grotelės, statomi priešais atviro židinio ugniakurą ne visiškai apsaugo nuo spragsinčios ugnies žiežirbų ir yra nepatogūs naudoti. Atviro židinio efektyvumas gana žemas - iki 20%, trumpas vienos malkų įkrovos degimo laikas. Šio tipo židiniai dažniau atlieka interjero detalės funkciją. Atviro ugniakuro sukuria kambaryje ypatingą atmosferą, tačiau atvira ugnis kelia įvairių pavojų, todėl namuose dažniau statomi uždaro tipo židiniai su kapsulėmis, kurie yra ir saugesni, ir našesni.
Uždaro tipo židiniai (su kapsulėmis)
Uždaro tipo židiniai su ketaus ar plieno ugniakurais - kapsulėmis - yra saugesni ir našesni. Tokių židinių naudingumo koeficientas siekia 80 procentų. Per apačioje įmontuotas groteles šaltas oras patenka į erdvę aplink kapsulę, kildamas aukštyn įkaista ir išeina į patalpą per groteles židinio viršuje. Taip pat šiluma spinduliuojama per ketines detales ir stiklą. Šie židiniai pranašesni dar ir dėl to, kad, išvedžiojus ortakius, jais galima apšildyti daugiau nei vieną patalpą. Židinys su uždaro tipo ugniakuru ir durimis (gali būti pakeliamos arba atveriamos) iš stiklo keramikos yra visai saugus - nesukelia nei gaisro, nei apsinuodijimo smalkėmis (anglies monoksidu CO ir kitomis dujomis) pavojaus. Pagrindinis uždaromojo židinio privalumas - specialia sklende galima reguliuoti degimo intensyvumą. Jei įleidžiama daugiau oro, malkos dega sparčiau ir labiau šildo. Jei oro patenka mažiau, malkos dega lėčiau ir ne taip kaitriai.
Židinio įrengimas daugiabutyje
Daugelis svajoja apie židinį, tačiau gyvena daugiabutyje. Ar tai įmanoma? Taip, galima. Daugiabutyje, kuriame nėra suprojektuoto ar pastatyto dūmtraukio židiniui ar krosnei, galite įsirengti elektrinį arba biožidinį, t.y. Tai yra saugiausias variantas. Židinį galima įsirengti daugiaaukščio pastato 1-5 aukštuose. Taip pat reikės gauti kaimynų sutikimą. Pagal daugiabučių namų savininkų įstatymą, tam turi neprieštarauti daugiau kaip 50 proc. namo gyventojų. Turint bendraturčių sutikimą, iš Savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus reikia gauti projektavimo sąlygas. Tuomet ar židinys tinkamas naudojimui, nusprendžia Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus specialistai. Tai įvertinant dalyvauja ir Priešgaisrinės saugos, ir Visuomenės sveikatos centro specialistai.
Dūmtraukio svarba ir pasirinkimas
Vienas iš svarbiausių dalykų rengiant židinį yra dūmtraukis. Jei pastatas jau pastatytas, galima sumontuoti metalinį pristatomą kaminą. Tačiau jei židinys rengiamas šildymui, labai svarbu, kad kaminas būtų namo centre. Tuomet šiluma tolygiau sklis po namus. Židinys taip pat turi būti kuo arčiau kamino. Statant kaminą svarbu atsižvelgti į tai, kad nuo prijungimo prie ugniakuro vietos jis turi būti ne žemesnis nei 5 m aukščio, skersmuo turi atitikti ugniakuro techniniame aprašyme nurodytus parametrus. Jei židinys skiriamas būstui šildyti, svarbu, jog oras į degimo kamerą pritekėtų iš ugniakuro viršaus, o ne tik pro pakuros groteles, židinio durelės turėtų būti itin sandarios. Į židinį patenkantis oras sušildomas ir išnešiojamas po patalpas. Svarbu nuspręsti, ar šalto oro pritekėjimą patalpoms šildyti atvesti iš lauko.
Mūrinis kaminas
Tradiciškai kamino statybai naudojama raudona vientisa plyta. Griežtai draudžiama dirbti su pigesne medžiaga - silikatinėmis plytomis - toks dūmtraukis sprogs ties pirmąja pakura. Raudona plyta yra tvirta, ugniai atspari ir ilgaamžė, aukštos kokybės mūro metu ji tarnauja lygiaverčiai pastatui - apie 150 metų. Tačiau iš jos sulankstytas kaminas turi nepatogią kvadrato formą. Kai dūmai kyla spirale, konstrukcijos kampuose susidaro šalto oro srovės. Tai sukelia kondensato susidarymą ir suodžių kaupimąsi kampuose, naikinant medžiagą. Kitas reikšmingas trūkumas yra diegimo sudėtingumas. Nepaprastai sunku pastatyti mūrinį kaminą su visiškai plokščiomis ir lygiomis sienomis. Darbas užima daug laiko ir brangiausias.
Plieninis kaminas
Modernesnis ir patogesnis variantas yra plieninis kaminas. Dėl apskrito skerspjūvio dūmai pro jį kyla tolygiai, neužsibuvo. Dėl dviejų sluoksnių izoliacijos ant vidinio kamino paviršiaus nesusidaro kondensatas. Medžiaga, lengva, atspari aukštai temperatūrai, atspari korozijai, patvari ir paprasta, tvirtinama ant laikiklių. Vienas asmuo gali susidoroti su jo įrengimu. Kalbant apie medžiagų kainą, ji yra šiek tiek brangesnė nei plyta, tačiau ji laimi montuojant. Dažnai, siekiant pagerinti plytų dūmtraukių eksploatacines charakteristikas, viduje dedamas plieninis įdėklas su apvalia dalimi. Izoliacijos vaidmenį šiuo atveju atlieka plytų sienos. Plieninio dūmtraukio tarnavimo laikas yra 15 metų.
Keramikinis kaminas
Geriausias ir patikimiausias kamino tipas yra keramika. Tai yra daugiasluoksnė konstrukcija. Apvalus keraminis vamzdis dedamas į atskirą keramzitinį bloką, tarp kurio klojamas bazalto izoliacijos sluoksnis. Iš elementų, laikomų kartu su klijais, surenkamas kaminas. Šamoto konstrukcija, skirtingai nuo plytų ir plieno, užsakyta iš bet kurios sekcijos, gaminama griežtai nustatytais dydžiais - nuo 12 iki 20 cm. Gamintojai suteikia medžiagai garantiją mažiausiai 30 metų.
Židinio montavimas ir saugos reikalavimai
Svarbu nuspręsti, ar šalto oro pritekėjimą patalpoms šildyti atvesti iš lauko. Prieš rengiant židinį taip pat labai svarbu įvertinti, ar jums pakaks mėgautis ugnele tik viename patalpoje, ar norima, kad šiluma sklistų po visus namus. Renkantis ugniakurą reikia atsižvelgti į židinio galingumą ir šildomos patalpos plotą, apskaičiuoti pastato šilumos nuostolius. Svarbi ir paties židinio konstrukcija. Židinius montuojantys meistrai sako, kad 1 kilovato židinio šilumos galios pakanka sušildyti 10 kv.m gerai izoliuoto pastato. Jei būstas senas, tuomet 10 kv.m reikės daugiau šilumos. Montuojant židinį paprasčiausia nuvesti šilumą į antrą pastato aukštą. Tai ir kainuoja nedaug. Sudėtingiau priversti tekėti šiltą orą į greta esančias patalpas. Toliau reikia montuoti specialius karšto oro ventiliatorius, kurie priverčia orą sklisti toliau.
Jei pastatas jau pastatytas, galima sumontuoti metalinį pristatomą kaminą. Praeinamos visos perdangos, tarp jų ir stogas, dūmtraukio susikirtimo su namo konstrukcijomis vietos turi būti kruopščiai užsandarinamos karščiui atspariomis medžiagomis. Statant naują namą geriausia toje stogo vietoje, kur numatytas dūmtraukis, įdėti plieninę detalę, kurią iš karto galima užsandarinti. Židinį galima montuoti po metų ar net vėliau.
Taip, būtinas dūmtraukio įdėklas tuo atveju, jeigu židinys bus naudojamas intensyviai. Įdėklas pagerina trauką, surenka kondensatą.
Tinkamo kuro pasirinkimas
Kokį kurą galima naudoti židiniams ir krosnims? Nors Lietuvos klimato sąlygomis tai pasiekti labai sunku, malkų drėgnumas neturi viršyti 20 proc. Malkos, kurių drėgnumas siekia 50-60 proc., blogai dega, nešildo, degdamos išskiria daug dervos ir vandens garų, užteršia degimo kamerą ir dūmtraukį. Geriausios tos malkos, kuriose labai mažai šakų - ąžuolas, beržas, taip pat vaismedžių mediena (obelis, kriaušė). Šis kuras dega tolygiai ir jo anglys gerai rusena. Būtent tokios malkos tinka atviro tipo židiniui. Ruošiant malkas, nukirstą medį būtina iš karto supjaustyti, suskaldyti į ketvirčius ir kaip galima greičiau sudėti po stogu. Viena iš svarbiausių taisyklių - židinį kūrenkite sausomis lapuočių malkomis arba pjuvenų briketais. Malkos turėtų būti džiovinamos 1-2 metus uždaroje, bet gerai vėdinamoje vietoje. Negalima židinio kūrenti klijuota ar dažyta mediena, mineraliniu kuru (pavyzdžiui, anglimis), plastmasės ir gumos atliekomis. Ugniai įkurti naudokite tik specialų degų skystį. Malkos židiniams ir krosnelėms kūrenti turėtų būti 12-15 cm skersmens. Į pakurą dėkite 4-5 malkas.
Kita kuro rūšis - medžio pjuvenų briketai - tai pjuvenos be cheminių priemaišų ir rišamųjų medžiagų, supresuotos veikiant aukštam slėgiui. Šio tipo biokuras kai kuriais atvejais turi daugiau privalumų nei trūkumų. Jis puikiai tinka visiems kietojo kuro katilams, visų tipų krosnims bei židiniams. Pjuvenų briketai degdami nekibirkščiuoja, pasižymi ilgu degimo laiku ir mažu peleningumu. Jų naudojimo laikas neribotas. Palyginti su neapdorotu medienos kuru, briketuose ir granulėse kur kas mažiau drėgmės - 4-9 proc., degdami briketai pasižymi aukšta šilumine verte, kuri sudaro 4750 Kcal/kg. Pasak briketų gamintojų, 1 tona briketų atitinka apytiksliai 4 m³ kūrenimui skirtų malkų (20 proc. drėgnumo).
Židinius galima kūrenti ir rudąja anglimi, maišant ją su sausomis malkomis. Gamtos apsaugos reikalavimai draudžia naudoti kaip kurą buitines atliekas: tapetų klijus, presuotų medžiagų likučius, sintetines atliekas, degančias mineralines medžiagas (anglį, sausą spiritą). Jokiu būdu negalima naudoti degančių skysčių, tepalo ar kitų netinkamų medžiagų. Be to, jų deginimas kenkia ir jūsų sveikatai.
Židinio priežiūra ir valymas
Reguliariai prižiūrint ir valant židinį, galima prailginti jo tarnavimo laiką. Patį ugniakurą reikia valyti po kiekvieno kūrenimo, o dūmtraukį valyti patariama bent 2 kartus per metus. Jei židinys kūrenamas intensyviai - ir dažniau. Senoliai sakydavo, jog židinio kamino valymui gerai padeda į ugnį įmestos bulvių lupenos. Šių laikų specialistai be šio patarimo siūlo dar keletą: židinyje su kasete visuomet būtina išvalyti pelenus, neleisti jiems susikaupti virš pelenų grotelių. Pelenai trukdo būtinai oro cirkuliacijai, reikalingai degimui. Išimtus iš kasetės pelenus reikia suberti į metalinę, hermetiškai užsidarančią talpą. Kamino priežiūrai galima naudoti specialius miltelius, kurie periodiškai įpilami į ugnį. Specialistai rekomenduoja suodžių sudegimo katalizatorių „Sadpal“, kurį galima naudoti kūrenant malkas, pjuvenas, anglį, durpes ir organines atliekas. Ši miltelių pavidalo medžiaga išvalo kaminą nuo suodžių, valo židinių ir katilų vidinius paviršius, gerina degimo procesą, sumažina SO² ir NO² emisiją į atmosferą, mažina koroziją. Reguliariai naudojamas „Sadpal“ užtikrina kamino įdėklo ilgaamžiškumą. Dar vienas priežiūros būdas - specialiai židinių valymui skirti kibirai, kurie jungiami prie buitinio dulkių siurblio. Į juos siurbiant galima greitai surinkti pelenus iš židinio kapsulės ar pakuros.
Židinio stiklą galima valyti tik tada, kai visiškai ataušta kasetė. Jis valomas specialiu skysčiu, kurio galima įsigyti specializuotose židinių parduotuvėse. Kitas valymo būdas - šiltu vandeniu, įpylus truputį acto esencijos ar valymo miltelių, su audinio skiaute. Stiklo valymui negalima naudoti abrazyvinių medžiagų.
Židinio aukštis nuo grindų
Nors tiesioginis atsakymas į klausimą, koks turi būti židinio aukštis nuo grindų, nėra pateikiamas, galima spręsti iš bendrųjų principų. Židinio portalas turėtų būti 1/50 kambario ploto, o aukštis - ne daugiau kaip du kartus didesnis už krosnies gylį. Tai reiškia, kad židinio montavimo vieta ir jo matmenys turi būti derinami su bendru patalpos dizainu ir dydžiu. Svarbu, kad židinys būtų įrengtas saugiu atstumu nuo degių medžiagų, o jo pagrindas būtų stabilus ir karščiui atsparus. Įrengus grindinį šildymą nuo židinio, temperatūra pakyla iki 90 laipsnių, reikia įrengti specialią vandens temperatūrą mažinančią sistemą. Grindų šildymo temperatūra neturėtų pakilti aukščiau 45 laipsnių C.
Medžiagos ir dizainas
Renkantis židinį svarbu atkreipti dėmesį ir į medžiagas, iš kurių jis pagamintas. Židiniai gali būti gaminami iš ketaus arba plieno, ir jie visi yra gana patvarūs. Kita vertus, medžiagos turi ir privalumų, ir trūkumų. Tarkime, ketus ne taip greitai išdega, bet jis trapesnis nei plienas, tad jei nuo malkų ant įkaitusio ketaus pateks sniego, jis gali ir trūkti. Metalas ir stiklas. Metalas gali būti dažytas, sendintas, net specialiai apdorotas rūgštimi, kad atrodytų surūdijęs. Blizgius metalo paviršius galima išgauti dažant juos automobilių dažais specialiose kamerose. Automobilių dažai išlaiko 180 laipsnių darbinę temperatūrą. Stiklai gali būti tik dviejų rūšių - keraminis arba karščiui atsparus. Karščiui atsparus stiklas suminkštėja 500 laipsnių temperatūroje, todėl jį galima lankstyti, išgaubti sferą, įgaubti. Keraminis stiklas yra visiškai išbaigtas gamykloje.
Svarbu ir paties židinio konstrukcija. Jei židinys yra patalpos kampe, o ugniakuro stiklas tiesus, židinys tarsi dingsta patalpoje. Todėl rengiant jį kampe patariama rinktis ugniakurą lenktu stiklu. Daugelis žmonių žavisi atvira ugnimi, tad jiems verčiau rinktis pakeliamas dureles. Ir saugu: nuleidus dureles neiššoks kibirkščių, vėjas iš dūmtraukio suodžių nepripūs.
