Alytaus rajone ūkininkaujantis fizikos mokslų daktaras Alfonsas Peckus sako, kad sorų derliui sausra, o vėliau ir liūtys nepakenkė. Pasak ūkininko, soras jis kuls spalio pabaigoje, iš hektaro tikisi iki 2 tonų grūdų.Ūkininkas prieš beveik tris dešimtmečius įkūręs javų ir žolinių augalų sėklininkystės ūkį, išbandė dešimtis netradicinių kultūrų, renkasi tik lietuviškas, mūsų klimatui tinkamas veisles.
Anksčiau laukuose augo strypainiai, dygminai, barkūnai, mėlynosios liucernos, dabar baltosios garsyčios, judros, šerytės, speltos kviečiai, valgomosios rietmenės. Derlingumas jos būna daugiausiai viena tona iš hektaro. Tonom čia nesišvaisto, bet masės tai daug būna, ir ji tokia vėlyva, dar už sorą vėlyvesnė. Irgi sorinis augalas, bet vertingesnis už sorą. Sausros ji nebijo. Ir drėgmės nebijo, jeigu klimatas drėgnas, tai kuo puikiausia auga, - pasakojo A. Peckus.
Pasak ūkininko, jo laukuose auga itin vertingas augalas - burnotis. Tačiau kol kas ši kultūra nepelninga, nors užsienyje vertinama. Kaip parašyta, be kalcio, fosforo ir geležies, dar yra skvaleno, kuris atseit yra antivėžinis preparatas, - kalbėjo A. Peckus. Pasak A. Peckaus, auginant kelias skirtingas kultūras, teko įsirengti talpyklas grūdams saugoti, specialią grūdų apdorojimo liniją, lukštenimo malūną bei optinę sėklų ir kruopų valomąją mašiną - ši jas gali išrūšiuoti netgi pagal spalvą. O pagrindiniai pirkėjai - Lenkija ir Vokietija.
Pakruojo rajone netradicines kultūras auginantis Algirdas Laurikietis išbandė beveik porą dešimčių augalų, todėl sako, kad tai - ištisas mokslas. Padarėm bandymą, turbūt turėjome 17 kultūrų. Išbandėme ir baltąsias balandas, ten keturių veislių lubinus, avinžirnius, lęšius. Pasimatė, kad dauguma - tai ne mūsų platumų kultūros, - teigė A. Laurikietis.
Grūdų ir sėklų supirkėjai žemdirbiams siūlo imtis netradicinių kultūrų auginimo, tačiau pripažįsta, kad Lietuvoje poreikio joms nėra. Šiuo metu speltos kaina auga, poreikis auga, vėl sėjame. Rinka kažkur atsilaisvino, kažkokia šalis pasėjo kažkiek kitą, speltai paliko galimybę mums plėstis. Prie 2-3 augalų negali apsistoti.
Istorikai mano, kad kanapės gali būti seniausias kultūrinis augalas Lietuvoje. Narvos kultūros Šventosios vidurinio neolito (3500-3000 m. pr. Kr.) gyvenvietėse buvo rasta kanapių grūdų ir netgi iš kanapių pluošto suvyta kanapinė virvė. Kanapės neabejotinai yra pirmieji Lietuvos kultūriniai augalai, turintys mažiausiai 5500 metų naudojimo tradiciją, dirbtinai nutrauktą sovietmečio laikotarpiu. Tarpdalykinė duomenų analizė parodė, kad Baltijos regionas gali būti vienas iš pasaulinių kanapės kultūrinio naudojimo kilmės centrų, o tai teikia pagrindą kritiškai vertinti daugelį iki šiol galiojančių kanapės kilmės ir paplitimo teorijų.
Lietuvoje kanapė buvo naudojama dar iki praindoeuropietiškų kultūrų atėjimo iš vakarų (pietų). Daugelis su linu susijusių papročių ir technologinių procesų (augalo mirkymas vandenyje, mynimas mintuvais ir kt.) gali būti paveldėti iš tų laikų, kai pagrindinė maistinė ir pluoštinė kultūra buvo kanapė. Galima kalbėti apie lietuvių etninėje kultūroje egzistuojančią dvigubą kanapės ir lino semantiką, kuri bent jau lininės tekstilės tradicijoje nurodo aiškius kanapinių audinių gamybos pėdsakus.
Tūkstantmečių istoriją turintis archajiškų pluoštinių augalų (įvarių karnų) ir juos neolite keitusios kanapės kultūrinis (technologinis ir apeiginis) kompleksas viduramžiais integravo linus, jiems apdoroti pasitelkdamas kanapių apdirbimo įrankius, pritaikydamas naujam augalui įvairius su kanape iki tol susijusius tradicinio žemės ūkio bei kitų kultūros sričių kontekstus (papročius, ritualus, meteorologijos ir agrotechnikos žinias ir kt.). Galimas daiktas, kad toks pat virsmas vyko neolite, pereinant nuo karnos prie kanapės, nes kanapės semantikoje randame pirmykščių pluoštų pėdsakų. Ne mažiau svarbi ši kultūra buvo ir LDK laikotarpiu. Randama įvairių faktų patvirtinančių šios kultūros paplitimą, nes XVII-XVIII a. jo produktai buvo plačiai paplitę kasdienėje buityje. Šeimininkės neapsieidavo be kanapių aliejaus, patalynė ir apdarai buvo gaminami iš linų bei kanapių pluoštų. Popieriaus gamybai buvo naudojami daugiausia lininiai, medvilniniai, vilnoniai ir šilkiniai skudurai, o XVIII a. - ir kanapių pluoštas. Svarbu paminėti ir ekonominę šios kultūros svarbą. Didžiausios XVII a. II p. - XVIII a. reikšmės LDK prekybai turėjo Rygos uostas. Per šį uostą buvo išvežamas kanapių pluoštas ir kanapės, linai bei jų sėmenys, iš kurių buvo spaudžiamas aliejus, įvairūs medienos gaminiai, laivybinis miškas, potašas, pelenai, kailiai.
1786-1791 metais Karaliaučius buvo svarbiausias vakarinės ir centrinės LDK grūdų uostas. Į jį buvo gabenami odos ir kailiai, kanapių pluoštas ir kanapės, grūdai, linų sėmenys, aliejus, pelenai, potašas, lajus, kruopos, taukai. Vakarus labiau veikė miško medžiagų, kanapių pluošto ir linų eksportas, kuris ypač buvo svarbus Anglijos ir Nyderlandų laivų statybai. Būtina paneigti mitą, jog Rytų Europos žaliavų reikšmė Vakarų šalių raidai buvo didelė. Net visas grūdų eksportas iš Lenkijos ir Lietuvos per Gdanską negalėjo patenkinti daugiau kaip 4-6 proc. Vakarų Europos miestų gyventojų poreikių. Vakarus labiau veikė miško medžiagų, kanapių pluošto ir linų eksportas, kuris ypač buvo svarbus Anglijos ir Nyderlandų laivų statybai.
Štai vieno jūrinio laivo takelažui reikėjo nuo 20 iki 60 tonų kokybiško kanapių pluošto pusfabrikačio. Iš kanapių pluošto pagamintos virvės ir kt. Dabartinės Lietuvos teritorijoje kontrabanda prasidėjo dar ankstyvaisiais viduramžiais ir ypač klestėjo XVI-XVII a. bei XVIII-XIX amžiais. Ji kilo dėl ekonominių, politinių ir ideologinių priežasčių: valdovai stengėsi kontroliuoti neapmokestintus krovinius, jų patekimą į valstybės teritoriją ar išvežimą. Iš Lietuvos dažniausiai į Vakarus vežta mediena, grūdai, linai, sėmenys, paukščiai, arkliai, kiauliena, vaisiai. O iš Rytprūšių į Lietuvą paprastai įveždavo silkę, grūdus, trąšas, akmens anglį, metalo ir žemės ūkio mašinas, sėklas.
Tekėję laikai: maždaug nuo 1822 m., kai Rusijoje buvo nustatyti dideli įvežamų prekių muitai, pasienyje suaktyvėjo kontrabandininkai. Šmugelninkai eina - tamsoje susišnibždėdavo XIX a. Vakarų Lietuvos valstiečiai. Kontrabanda egzistuoja ištisus šimtmečius ir iki šiol. Miškas buvo ir liks svarbi gamtinė vertybė bei kultūros paveldas, kurio išsaugojimas turi būti naratyvas ir praktika miškininkystėje. Miškai ne tik gamta, bet ir istorija, socialinė bei ekonominė prielaida lietuvių kultūrai ir valstybei.
Istorijos kontekste Lietuvos miškas atliko didžiulę socialinę funkciją ir sudarė vieną iš pagrindinių prielaidų atsirasti ir vystytis baltų gentims bei formuotis Lietuvos valstybei. Miškas tūkstančius metų buvo pagrindinis maisto, aprangos bei energijos šaltinis, o vėliau - žemių, tinkamų žemės ūkio produktų gamybai ir gyvenviečių kūrimui. Galima teigti: miškas atidavė didesniąją dalį savo kūno, kad jame galėtų atsirasti ir išaugti Lietuva.
Kanapės ir linų paveldas kaip kultūros paveldas
Kanapė ir linas formavo socialinį ir ekonominį kraštovaizdį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu kanapės ir linai buvo pagrindiniai išvežamieji produktai į Rygos uostą, o iš ten - į Europos masines rinkas. Šeimininkės neapsieidavo be kanapių aliejaus, patalynė ir apdarai buvo gaminami iš linų bei kanapių pluoštų. Popieriaus gamybai naudoti skudurai buvo iš linų, medvilninių, vilnonių ir šilkinų, o XVIII a. - ir kanapių pluoštas.
Rygos uostas buvo svarbiausias XVII a. II-XVIII a. prekybos punktas, per kurį keliavo kanapių pluoštas, kanapės, linai ir sėmenys. Iš jų spaudžiamas aliejus, be kita ko, useda medienos gaminiai, laivybinis miškas, potašas, pelenai, kailiai. Iš Kanapinių pluošto gimdėsi virvės ir kiti laivybos reikmenys - ypač svarbu Anglijos ir Nyderlandų laivų statybai. Kitas svarbus uostas - Karaliaučius, kuris 1786-1791 m. buvo svarbiausias vakarinės ir centrinės LDK grūdų uostas.
Kanapės, linai ir jų sėmenys buvo gyvybiškai svarbūs ekonomikai, o jų pluoštas, aliejus ir pramoniniai produktai plito tolimose šalyse. Tačiau mitai apie Rytų Europos žaliavų reikšmę Vakarų raidai turi būti paneigti: net visas grūdų eksportas per Gdanską negalėjo patenkinti daugiau kaip 4-6 proc. Vakarų Europos miestų poreikių; svarbesnis buvo miško medžiagų, kanapių pluošto ir linų eksportas, ypač laivų statybai.
Kanapės istorija yra kelių kultūrų sankirta: nuo Narvos neolito iki LDK, nuo popieriaus gamybos iki tarptautinės prekybos. Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos regionuose susiformavo unikalios žinios apie augalų apdorojimą, audinių gamybą ir kultūrinę reikšmę, o tai padėjo formuoti Lietuvos kultūros paveldą miškuose ir laukuose.
Infografika: kanapių ir linų kelias per istorinį laiką
Be to, kanapė turi ilgą etnografijos paveldą: Indijos vedinės tradicijos užrašė kanapę kaip „Šventą žolę“, - Jungtinėse kultūrose pluošto ir pluoštinių augalų įvairovė buvo integralus kasdienio gyvenimo komponentas. Įvairių šalių istorija liudija pluoštinių augalų plitimą po pasaulį, įveikiant barjeras ir keičiant ekonominius modelius.
Kanapės ir lino kultūrinė semantika Lietuvos kontekste
lietuvių etninėje kultūroje egzistuoja dviguba kanapės ir lino semantika: linų tekstilės tradicijoje aiškūs kanapinių audinių gamybos pėdsakai. Viduramžiais kanapės buvo integruotos į kultūros ir technologijų kontekstą: pluošto apdirbimo įrankiai, audiniai, ritualai, meteorologijos ir agrotechnikos žinios buvo per tuos laikus perduodami ir tobulinami.
Šaltiniai teigia: Lietuvos miškų ūkis ir žemės ūkis plėtojosi su dideliu kultūros paveldiniu potencialu. Nors šiuolaikinė ekonomika gali skatinti naujų kultūrų auginimą, būtina atsižvelgti į istorines šaknies dalis - kanapės ir lino paveldą, kuris gali būti naudojamas tiek tvarios žemės ūkio, tiek kultūros paveldas plėtojimui.
Išvados (ne kaip atskiras skirsnis, o tęstinumas)
Kanapės ir lino istorija Lietuvoje yra ne tik agrarinė tema, bet ir kultūros paveldas, kurio inercija tęsiasi per amžius - nuo pradinių pluoštų gamybos technikų iki didžiųjų prekybos tinklų, nuo laivų statybos iki šiuolaikinės biomasės ir CBD trendų. Žinodami šią istoriją, galime geriau suprasti, kaip žemės ūkis ir kultūra buvo neatskiriami vienas nuo kito, ir kaip šiuolaikiniai ūkininkai gali pasinaudoti šia patirtimi ieškodami tvarių, klimatui atsparių augalų sprendimų.