Šiame straipsnyje analizuojama Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios aplinkos rekonstrukcija Kauno rajone, jos suplanuotos priemonės, kilusios diskusijos dėl betonuotos aikštės ir paveldosaugos principų, taip pat įtraukti kultūriniai ir politiniai niuansai.
Kontekstas: gotikinė bažnyčia ir jos aplinka
XVI amžiuje statyta Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra vienas reikšmingiausių gotikinės architektūros paminklų Lietuvoje. Ši bažnyčia saugoma valstybės, o aplink ją tvarkoma erdvė yra Zapyškio senojo miesto vieta, kurio tikslas - pritaikyti paveldą visuomenės poreikiams ir užtikrinti šių paminklų išlikimą.
Projektai ir finansavimas
- Buvo įgyvendinami du pagrindiniai projektai: bažnyčios pastato tvarkyba ir aplinkos sutvarkymo darbai, siekiant pritaikyti šią erdvę visuomenės poreikiams bei kultūrinei veiklai.
- Projekto vertė svyravo apie 820-850 tūkst. eurų, finansavimas dalinai iš Kultūros ministerijos, Žemės ūkio ministerijos ir savivaldybės fundų.
- Projektai suderinti su Kultūros paveldo departamentu; jų įgyvendinimas įtrauktas į paveldosaugininkų patikrinimus, kad būtų užtikrintas tinkamas požiūris į vertingą paveldą.
Darbų pobūdis ir vykdymo eiga
Pradiniuose planuose numatytas bažnyčios stogo atnaujinimas, grindų keitimas, balkonų rekonstrukcija, šildymo ir gaisrinės saugos sistemos įrengimas, naktinis bažnyčios apšvietimas, automobilių stovėjimo aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takų įrengimas, laivų prieplaukos ir lyno keltuvo per Nemuną įrengimas.
Tačiau pagrindinė diskusijų ašis tapo aikštės prieš bažnyčią įrengimas - vietoje žolės atsirado didelė betoninė aikštė, kuri privertė ekspertus ir visuomenę kelti klausimus dėl kraštovaizdžio saugojimo ir istorinės pradžios atkūrimo bei naratyvo apie paveldą.
Architektas Gintaras Prikockis aiškino, kad aikštė buvo kuriama atsižvelgiant į istorinius XX amžiaus pradžios planus ir archeologinius tyrimus: buvo nustatyta, kad ankstesnėje erdvėje buvo kapinės ir turgaus aikštė, o projektas siekė atkurti tokio dydžio ir formos aikštę. Niekas iš tikrųjų nenumatė amfiteatro ar didelių automobilių parkavimo sprendinių - tai buvo tik pradinės idėjos.
Projektai buvo parengti laikotarpiu, kai architektūra ir paveldosauga susidūrė su ekonominiais ir administraciniais iššūkiais. Pagal architekto G. Prikockio žodžius, aikštė skirta renginiams, o ne kasdieniam automobilių parkavimui; galbūt ateityje bus įrengta atskira automobilių stovėjimo aikštelė kitame sprendinyje.
Paveldosaugininkų ir politikų reakcijos
Kultūros paveldo departamento atstovė Rytė Šerėnaitė patvirtino, kad erdvė aplink bažnyčią buvo viešinta ir įtraukta į diskusijas su bendruomene; atliekamas išsamus patikrinimas dėl vertingųjų savybių ir sprendimų motyvų. Tuo pačiu metu Seimo Kultūros komitetas įtrauktas į situacijos išaiškinimą, ir svarstoma, kada tiksliai pateikti platesnį komentarą.
Kauno rajono savivaldybė pabrėžia, kad projektai buvo suderinti su paveldosaugininkais ir kad darbus atlieka architektai su patirtimi paveldą tvarkant. Ji akcentuoja, kad vyksta archeologiniai tyrimai, įgyvendinami technologiniai sprendimai ir pabėgsta techninės naujovės, leisiančios užtikrinti saugią ir tvarią erdvę švietimo, kultūros ir renginių poreikiams.
Reakcijos visuomenėje ir diskusija apie paveldą
Interneto diskusijos ir komentarai apėmė išreikštą pasipiktinimą dėl betono aikštės, kuri daugelio nuomone iškraipo istorinę kraštovaizdžio sąveiką su gotikine bažnyčia. Kai kurie architektai ir gamtosaugininkai vadino sprendimą „barbarizmu“ ir „kraštovaizdžio niokojimu“, kiti siūlė renovuoti bažnyčią kitaip, pavyzdžiui, šiltinant sienas ir įrengiant vitrininius langus. Tačiau projekto vadovai grubiai pažymi, kad šiuo metu vyksta situacijos aiškinimas ir kad viešoji diskusija turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis.
Aplinkos ir paveldosaugos srityje kyla klausimai, kaip išlaikyti architektūros vientisumą ir kaip atkurti istoriškai teisingas erdves, kurios būtų priimtinos visuomenės kultūriniams poreikiams. Diskusijos taip pat kelia klausimą, ar tokie sprendimai iš tikrųjų padeda išsaugoti paveldą ir kokios sumos iš tikrųjų reikalingos šiai sričiai apjungti.
Pabaigos nuostatos ir ateities planai
Šiuo metu planuojama užbaigti likusius darbus - įrengti šviesos ir infrastruktūros sprendimus, užbaigti aikštės įrengimo darbus, atkurti istorinius geležinkelio fragmentus ir įrengti informacinius stendus. Mobilioji pontoninė prieplauka jau veikia, o pėsčiųjų takai ir želdiniai bus įrengti kai kuriose teritorijose, siekiant išryškinti buvusio šventoriaus ribas ir išryškinti didingą Nemuno vaizdą.
Nuoširdžiai svarbu išsiaiškinti visus sprendimų motyvus, įvertinti paveldosaugos reikalavimus ir suteikti visuomenei galimybę suprasti, kaip šie pokyčiai prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo bei bažnyčios funkcionalumo.
Vaizdai, architektūros sprendimai ir paveldosaugos principai bus toliau vertinami Lietuvos kultūros paveldo institucijų ir visuomenės atsiliepimuose.