Išskirtinius langus pasaulinei rinkai gaminanti Prienų rajone, Jiezno miestelyje, įsikūrusi langų ir durų gamybos įmonė „Doleta“ vienu atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo daugelio kitų po Nepriklausomybės atkūrimo įkurtų sėkmingų šalies įmonių.
Apyvarta: 2019 m. 10,6 mln.
Kai Vytautas Silevičius 1992 m. nedideliame vidurio Lietuvos miestelyje Jiezne įkūrė langų gamintoją „Doleta“, dabartinis jos vadovas Mindaugas Skardžius dar mokėsi mokykloje Klaipėdoje.
Iš savo uošvio šeimos verslo vairą perėmęs M.Skardžius - antrasis 15min naujo straipsnių ciklo „Verslo dinastijos: įpėdiniai“ pašnekovas.
Pačios „Doletos“ istorija prasidėjo nuo dar sovietiniais laikais gyvavusio Jiezno stalių cecho.
V.Silevičius tuomet dirbo Prienų buitinio gyventojų kombinato vyriausiuoju inžinieriumi, o po Nepriklausomybės atkūrimo jis ir kiti darbuotojai cechą privatizavo.
Jau 1992 m. „Doletoje“ buvo sukurtas pirmasis skandinaviško tipo medinis langas.
1995 m. produkcija pradėta eksportuoti į Rusiją, 2002 m. - į JAV, netrukus ir į Ukrainą, Vokietiją, Angliją, Kazachstaną, Airiją.
Produkto asortimente pamažu atsirado vietos aliumininiams langams, žiemos sodų sprendimams, fasado sistemoms.
Įmonei augant, plečiant savo eksporto rinkas, laimint apdovanojimus, V.Silevičius pajuto, kad aukščiausio lygio vadovų įmonėje neužtenka.
Tad jau 2009 m. taidos prasidėjo pokyčiai.
Tačiau tarsi buvo ir kitų variantų.
„Vadovo darbas nėra lengvas ir lenkiu žemai galvą prieš tas moteris, kurios sugeba suderinti ir vadovo pareigas, ir pareigas šeimoje“, - sakė įmonės įkūrėjas.
„Jauniausioji dukra tikrai turi gabumų vadovauti. Tuomet ji dar neturėjo vaikų, dabar jau turi du. Įmonės valdybos nare esanti S.Skardžiuvienė sako, kad niekada nematė prasmės tapti generaline direktore vien dėl pareigų ir džiaugiasi, kad vyras prisiėmė šią atsakomybę.
„Valdyti tokią įmonę kaip „Doleta“ būnant generaliniu direktoriumi reikia turėti atitinkamas savybes. Nesakau, kad jų neturiu. Kitas dalykas, tai yra gamybos įmonė, darbas sunkus, daug techninių aspektų, Generalinio direktoriaus pareigos yra didelė atsakomybė.
Jeigu būčiau norėjusi, greičiausiai būčiau galėjusi tapti vadove, bet man atrodė, kad reikia daryti tuos dalykus, kuriuos žinai geriausiai.
Aš ir dabar neturiu didelių pareigų, bet nesijaučiu menkesnė.
Taigi dukroms susikoncentravus į kitas veiklas, 2013 m. prasidėjo M.Skardžiaus karjera vadovo kėdėje, kuri tęsiasi iki šiol.
„Nuo pat mažens buvau prie organizatorių, mokykloje - klasės seniūnas. Prie pozicijos, kurioje dabar esu, priėjau natūraliai.
Iš principo, su kuo ateiname, tuo mes esame. Jeigu gimei sportininku, labai sunku būti kažkuo kitu, vis viena save realizuosi per sportą, vienokia ar kitokia forma.
Jei gimei „prie muzikos“, su ja būsi susijęs ir toliau.
Gimęs Klaipėdoje, M.Skardžius gimtajame mieste pasiliko ir studijų metais. Klaipėdos universitete, kur studijavo 2001-2004 m., jis įgijo Informatikos ir matematikos bakalauro laipsnį.
Dar bestudijuodamas jaunas vyras pradėjo dirbti Klaipėdos nekilnojomojo turto investavimo, vystymo ir valdymo bendrovėje „Baltic Real Estate Developments” - iš pradžių IT vadybininku, o nuo 2008 m. tapo komercijos direktoriumi.
Tad nors su langais netiesiogiai susidūrė ankstesniuose darbuose, jų gamyba vyrui buvo nauja veikla.
Tačiau M.Skardžius į tai pažiūrėjo metodiškai - nors savų niuansų šioje veikloje yra, jam pačiam gaminti langų juk nereikėjo.
Žentui vadovavimą patikėjusiam V.Silevičiui atrodė taip pat - anot jo, vadovavimo principai iš esmės yra tokie patys, nesvarbu, ar vadovauji langų gamyklai, ar šokolado fabrikui.
Kaip ir daugeliui antros kartos vadovų M.Skardžiui teko ateiti vadovauti kaip šeimos atstovui.
Dažnai kalbėdami šia tema įvairių sričių verslininkai teigia, kad tai jaučiasi - įmonės darbuotojai puikiai supranta, kad jiems vadovauja vienas iš šeimos narių.
Tačiau tam tikrų aspektų lieka, sako, V.Silevičius.
„Pasipriešinimo iš darbuotojų tikrai nebuvo. Nuo pat pradžių buvome sutarę, kad reikės atsižvelgti į tai, kad žmonės vis tiek vertins naują vadovą kaip pastatytą. Bet tu negali įsakyti gerbti. Tave gerbs pagal tavo sprendimus ir pagal elgesį.
Dalis verslo perėmimo atvejų pasižymi tuo, kad šeimos nariai įmonėje pradeda dirbti nuo žemiausių pareigų ir tuomet užkopia iki vadovų. Žinoma, tokia trajektorija jau būna numatyta iš anksto - panašiais metodais tėvai siekia atžaloms padėti suprasti kaip veikia įmonė ar tiesiog priminti, kad savo privilegijuotos pozicijos jie nelaikytų duotybe.
Kitu keliu vadovauti atėjęs M.Skardžius kurti ilgamečių santykių su darbuotojais neturėjo galimybės, nes iki tol įmonės veikloje nedalyvavo. Tačiau jam tai nesutrukdė naujos veiklos pradėti sėkmingai - vadyboje įgytą patirtį tereikėjo pritaikyti naujojoje įmonėje ir didelė dalis darbo jau buvo padaryta.
„Atėjus į naują kompaniją yra standartiniai įėjimo procesai. Reikia pažinti žmones, suprasti jų gebėjimus, sužinoti, kokie jų interesai, ar jie orientuoti į asmeninius tikslus, ar į įmonės. Su kiekvienu perkalbi, primeni bendrovės tikslą, išsigrynini bazinius dalykus. Jeigu tikslai nesutampa, tada ir rezultato nebus. Čia kaip ir buriant krepšinio komandą - bandai surinkti ne brangiausius žaidėjus, o tinkamiausius, kad komanda laimėtų.
Drastiškų pokyčių man atėjus tikrai nebuvo. Kas iki tol dirbo, dirbo ir vėliau, kiti gavo didesnį aiškumą, ką mes darysime. Kitiems tas gal ir taip buvo aišku.
M.Skardžius generalinio direktoriaus poste jau dirba septynerius metus. Per tą laiką įmonė spėjo pasiekti metinį savo pajamų rekordą - beveik 12 mln. eurų, patirti 2015 m. Rusijos rinkos nuosmukį, Rytų ir Vakarų rinkų 50/50 balansą perorientuoti pastarųjų naudai, atverti naujas rinkas, netgi pastatyti naują aliuminio konstrukcijų gamyklą.
Paskutinieji priešpandeminiai 2019-ieji įmonei buvo puikūs ir atnešė 45 proc. pajamų šuolį.
Įmonės pasirinkta verslo perdavimo strategija - laipsniškas perėjimas, o ne staigus pasikeitimais. Taip nei įmonės klientai, nei kiti partneriai nepajus didelio pokyčio, kai ateityje Vytautas nuspręs pasitraukti iš valdybos.
„Mūsų bendravimas ir bendradarbiavimas buvo geras nuo pat pirmos minutės, priešingu atveju aš nebūčiau atėjęs į įmonę. Pabendravome, pasižiūrėjome, kaip mums sekasi kartu dirbti, kaip mes žiūrime į tikslą.
„Kol kas dar visiškai nesu atsitraukęs, bet sprendimų priėmimą palikau Mindaugui. Nesvarbu, ar sieja giminystės ryšiai, ar ne, bet vadovas turi pajusti savo sprendimų kainą. Jis turi suklysti, kad galėtų tobulėti. Todėl taip ir palikta - tegul, nes jeigu neklys, vadinasi, netobulės. Aš stengiuosi nesikišti.
Nors įmonės vizijų takoskyros nėra, dviejų vadovų stilius, V.Silevičiaus teigimu, yra skirtingas.
„Visais laikais jaunimo požiūriu tėvai darydavo ne taip kaip reikia - tai natūralus dalykas. Jaunimas galbūt daugiau mąsto, kad viską bus galima spręsti techninėmis priemonėmis. Aš vis tik manau, kad žmogiškasis faktorius yra labai svarbus, ženkliai svarbesnis už bet kokias technines priemones.
Tačiau nors jo patarimais vadovaujamasi ne visuomet, uošvis Mindaugui gerų žodžių negaili. Jis labai vertina žento atsakomybę - V.Silevičiaus teigimu, tarp jaunesnės kartos žmonių tokių dar reikėtų paieškoti.
„Mindaugas - darboholikas. Jam vis primenu, kad aplinkui kolektyve gali būti tik kokie 5 proc. tokių pačių darbui atsidavusių žmonių kaip jis, bet 80 proc. „Doletos“ atstovai didžiuojasi kuriantys ne masinės gamybos, o pagal individualų užsakymą pritaikomus langus.
Nors pasaulis dabar gyvena didelio neapibrėžtumo laikais, Jiezno įmonės atstovai yra tikri, kad langų žmonėms reikės visuomet. „Nesvarbu, kokia tai bus forma - ar mediniai, ar medžio-aliuminio langai, ar ateityje - antikovidiniai ar 100 proc. ekologiški langai iš atsinaujinančių žaliavų šaltinių.
Jei dėl langų poreikio klausimų nekyla, kiek sudėtingiau prognozuoti, kaip seksis pačiai „Doletai“. Kol kas įmonė, regis, susitvarkiusi neblogai - produkcija tarptautinių užsakovų vertinama kaip gaminanti kokybišką produkciją, o plėtrai didelių investicijų, skaičiuoja V.Silevičius, nereikės dar bent penkerius metus.
Žmogiškąjį faktorių, nulemsiantį, kas šį verslą valdys ateityje, prognozuoti bene sunkiausia. Trečiosios kartos likimas šiandien dar nenuspręstas - ši dalis palikta jiems patiems.
Tiesa, Skardžių vaikai apie rimtus suaugėliškus reikalus dar greičiausiai nė negalvoja. „Jei vaikams norėsis - džiugu, jei ne, nemanau, kad juos bus galima versti.
Be to, įmonė nėra žaisliukas, kuris patinka ar ne - šiai dienai įmonių grupėje turime virš 200 darbuotojų, jeigu augsime, gal turėsime ir 400. Todėl tai yra ne tik tavo norai, bet ir atsakomybė prieš darbuotojus, klientus, siekiant užtikrinti tęstinumą, garantijas, kokybę.
„Mindaugas - darboholikas. Jam vis primenu, kad aplinkui kolektyve gali būti tik kokie 5 proc. tokių pačių darbui atsidavusių žmonių kaip jis, bet 80 proc. „Doletos“ atstovai didžiuojasi kuriantys ne masinės gamybos, o pagal individualų užsakymą pritaikomus langus.
Nesvarbu, kokia tai bus forma - ar mediniai, ar medžio-aliuminio langai, ar ateityje - antikovidiniai ar 100 proc. ekologiški langai iš atsinaujinančių žaliavų šaltinių.
V.Silevičiaus jausmai kalbant šia tema yra dvejopi. Viena vertus, jis mano, kad iš principo verslo dinastijų tąsa yra žavus įmonės bruožas. Vyras prisimena, kaip prieš tris dešimtmečius lankėsi tuomet dar Vakarų Vokietijoje, kur jam buvo aprodyta galinga bendrovė, valdyta įkūrėjo anūkės. Tačiau prie minties, kad įmonę privalo valdyti anūkai, V.Silevičiaus neprisirišęs - kaip sako jis pats, tai yra emociniai dalykai, o jis pats daugiau yra „prie žemės“.
„Man svarbiausia, kad dukrai su žentu viskas sektųsi, kad šeimoje viskas būtų gerai ir kad anūkai augtų sveiki ir laimingi.
tags: #vytautas #skardzius #direktorius