Išskirtinius dalykus kuriantys žmonės aplinkinių dažniausiai vadinami „auksarankiais“. Taip ne vienas rokiškėnas apibūdina ir juodupietę Virginiją Valiukienę, kuri garsėja nuostabiomis ir unikaliomis megztomis suknelėmis. Mokslo metų pabaigoje poilsio išėjusi lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtoja per 30 metų papuošė ne vieną, kaip pati sako, „savo“ mergaitę, o ypatingomis progomis išskirtinėmis jos suknelėmis pasipuošiančios moterys didžiuojasi sulaukiančios klausimų: kiek laiko dėl dėvimos suknelės laukė eilėje pas garsųjį stilistą Juozą Statkevičių?
- Megzti, nerti ištisas kolekcijas, galėtų net ne kiekviena profesionali mezgėja. - Viskas prasidėjo nuo močiutės Kazimieros, kuri mane jau 6-erių metų išmokė megzti. Vaikystėje visos mano lėlės buvo „apmegztos“. Prisimenu pirmąjį kartą, kai sugalvojau aprengti lėlytę. Numezgiau gabalėlį ir paprastai iškirpau skyles galvai, rankoms. Aišku, visas mano mezginys iširo. Močiutė sako: „Reikia kitaip - apnerti, padaryti, kad neirtų“. Parodė.
- Mokykloje, per darbų pamokas buvau mokytojos numylėtinė, „žvaigdė“. Mergaitės mokydavosi megzti šalikėlius, o aš jau sukneles mezgiau - ką čia su šalikėliais prasidėsi (juokiasi). Teko ir už kaimynę mezgimo namų darbus atlikti. O ką darysi, jei draugei nepatinka, nesiseka tas šalikėlis? - šypteli ji. Mezgė ir mano mama, prisidėjo ir prie mano pristatytų kolekcijų, tik dabar regėjimas jau nusilpo...
- 2007 m. pasirodė pirmoji kolekcija „Žiemos fantazija“, kurioje - vien baltos suknutės. Tuometinė darželio direktorė Stasė Kriaučiūnienė sugalvojo pavadinimą. Buvau pasisamdžiusi fotografą, kad viską užfiksuotų. Antroji kolekcija vadinasi „Šventė“, skirta išleistuvėms iš darželio. Tai - spalvotos suknelės su priderintais prie jų skėčiais. Ji buvo paruošta 2008 m. Abi kolekcijas sudarė 10 drabužėlių: pirmojoje ne tik suknelės mergaitėms, bet ir du berniukai pasipuošė liemenėmis-frakais, o antrojoje buvo tik mergytės.
- 2011 m. kolekcija „Aš ir mama“, kurioje „prijungiam“ 5 mamas. Tomis suknelėmis, aišku, šiek tiek atnaujintomis, šiais metais išleistuvių proga papuošiau auklėtojas ir darželį baigiančias mergaites. Kadangi vaikučių skaičius kinta, šiemet reikėjo vienos papildomos suknutės. Šiai ruošiausi jau ilgiau - užtrukau dvi žiemas, nes teko Pirmosios Komunijos kolekcijos sukneles pataisyti, numegzti vieną naują.
- Visos Jūsų suknutės kupinos smulkių detalių: gėlyčių, raštelių. - Mezgu virbalais, vąšeliu - tik apdailą. Turiu visokių prietaisų, turiu „šakutes“, kuriomis galima daryti gėlytes. Bet pagrindinis įrankis - virbalai. Kabliuku man labai lėtai „einasi“. Darbas vyksta žiemos vakarais, kai sėdi prie televizoriaus ir po truputį „narplioji“. Mintyse skaičiuoji akis, o akimis žiūri televizorių. O jei tamsiau, tai ir akinių prireikia - tada tipinė mezgėja: ant nosies galo „tupi“ akiniai, pro kuriuos viršų stebi ekraną, bet prireikus žvilgteli į mezginį.
- O visos šios grožybės buvo tik darželio bendruomenės akims? - Kai pradėjau puošti vaikus, mes keliaudavome suknelių demonstruoti į įvairias vietas. Turėjau tikrai labai nuostabius vaikų tėvelius, kurie prisidėdavo prie mūsų išvykų ne tik išleisdami savo atžalas, bet esant poreikiui net ir nuveždavo. Demonstravom sukneles Latvijoje, ne kartą papuošėme Panevėžio tautodailininkų regioninį susitikimą. Baltoji paroda „Žiemos fantazija“ buvo eksponuota Rokiškio krašto muziejuje, Juodupės bibliotekoje. Esu dariusi darbų nuotraukų parodą: atspausdinau dideles nuotraukas ir jas eksponavau.
- Nes nėra tiek manekenų, kuriuos galėtum aprengti ir sustatyti, o muziejai neturi kaip sudėti drabužių. - O jos sukrautos į dėžės ir sudėtos spintos „antrasoliuose“? - Ne. Visos sukrautos į dėžės ir sudėtos spintos „antrasoliuose“. Ant dėžių užrašyti kolekcijos pavadinimai ir, kai kada prireikia - ištraukiu. Tos merginos, kurios žino apie mano darbus, kartais nuomojasi diplomų įteikimo ar paskutinio skambučio šventėms. Viena-kita kreipiasi ir asmeninėms šeimos šventėms. - O kaip vertina pasiimančios? - Tikrai taip. Tai - unikalūs apdarai. Po šventės merginos pasakoja, kad visi šventės dalyviai stebėjosi jų suknelėmis. Viena pažįstama buvo pasipuošusi per vestuves Vilniuje, tai sulaukė klausimų, kaip pateko pas Statkevičių, kad gautų tokią suknelę...
- Pokalbio pradžioje pati nusistebėjote, kiek daug suknelių paruošdavote per žiemą. - Per žiemą numegzdavau maždaug 5-as. Juk jos - skirtingos: vienos iki žemės, kitos kiek trumpesnės. - Iš galvos. Kai darai kolekcijas stengiesi, kad suknelės nebūtų vienodos. Tačiau kai pradeda nuomotis, tenka ir pataisyti: kažkas kažkam netinka, nepatinka. Jei turiu siūlo, padarau, kaip moteris prašo. - Dar vieną proginių suknelių kolekciją pristatė tik mamytės, be vaikų. Numezgiau 7-ias sukneles. Vieną jų padovanojau draugei Vokietijoje, labai norėjo. Niekur nesu jos rodžiusi, tik darželyje per ikimokyklinukų išleistuves.
- Dukrytė baigė Dailės pedagogiką-drabužių dizainą. Savo meilę rūbui, siūlui, perdaviau ir jai. Labai gražus buvo jos diplominis darbas: lininė siuvinėta suknelė, lyg liaudiška, bet stilizuota. Visa salė plojo jai vienintelei. Maniškė pasimetė, niekam iki tol žiūrovai neplojo. O dukra buvo apmegta nuo darželio: gausybė kostiumėlių, megztinių. O dabar, manau, labai gera mada - numegzge kardiganą plačiomis rankovėmis ir visiems tinka.
- Dėkoju už pokalbį! - Gita Kolosovienė. 1975-04-21. (Šio teksto pabaigoje pateikta nuoroda į asmeninį motinos įrašą apie karpinius, bet ši dalis skirta kitų amatų aprašymui).
tags: #virginija #valiukiene #instagram #profile