Vedinių žodžių supratimas lietuvių kalboje: apibrėžimas, darybos tipai ir pavyzdžiai

Daiktavardžiams būdinga dviejų tipų daryba - sufiksacija (priesaginė) ir paradigmacija (galūninė). Tai nereiškia, kad nėra priešdėlinių daiktavardžių. Bet reikia nepamiršti, kad morfologinės darybos būdai klasifikuojami pagal darybos formantą. Todėl tiek dvišakniai dūriniai, tiek sudurtos prielinksninės konstrukcijos yra ne kas kita, o galūnių vediniai. Prielinksnis žodžio sudėtyje virsta priešdėliu (o etimologinis ryšys tarp prielinksnio ir priešdėlio akivaizdus), bet visada reikia įvertinti, ar priešdėlis yra savarankiškas darybos formantas, ar į žodį patekęs iš darybos pamato - beprotis žmogus : žmogus be proto.

Aišku, vedinį čia turime būdvardį, bet pamatinė sintaksinė konstrukcija parinkta dėl geresnio suprantamumo - minimas būdvardis gali nesunkiai virsti daiktavardžiu, o realios darybos atvejais būtent taip ir nutinka (dažniausiai nė nesuvokiant, kad praleidžiamas tarpinis darybos žingsnis) - palangė : po langu, antkaklis : ant kaklo, apyrankė : apie ranką, priebutis : prie buto. Sudurtų prielinksninių konstrukcijų, kaip ir įprastų dūrinių, darybos formantas yra galūnė. Jeigu daiktavardžiui būtų būdinga grynoji priešdėlinė daryba, tai su priešdėliais galima būtų padaryti vedinius iš visų daiktavardžių, jų priešdėlinė daryba nesiskirtų nuo veiksmažodžių ir jiems nereikėtų kartu su priešdėliu dar pridėti ir galūnę.

Tačiau priešdėlinių daiktavardžių daryba yra ta pati procedūra, kaip ir dūrinių: du žodžiai suspaudžiami į vieną ir įforminami tomis pačiomis galūnėmis. Jeigu prielinksnis su daiktavardžiu negali sudaryti bendresnės reikšmės prielinksinės konstrukcijos, tai jis ir neįeina į morfeminę daiktavardžio sudėtį. Pavyzdžiui, nieku būdu nesudarysime priešdėlinių daiktavardžių iš arklys, karvė, višta, gėlė, ramunė, knyga, pieštukas, raidė ir daugelio kitų.

Vadinasi, priešdėlinių daiktavardžių, kaip ir kitų dūrinių, darybos pamatas ‒ sintaksinė konstrukcija, o darybos priemonė ‒ galūnė. Skirtumas tik tas, kad prielinksnis, patekęs į daiktavardžio sudėtį, savaip santykiauja su antruoju komponentu. Neįmanoma priešdėlinių daiktavardžių aprašyti pagal antrąjį dūrinio dėmenį: dūriniai iš tarnybinio ir savarankiškojo žodžio gali būti aprašyti tik pagal tarnybinių žodžių bendrąsias reikšmes. Galūnių vedinių darybos reikšmė artima priesagų darybos reikšmei, tačiau galūnių yra gerokai mažiau nei priesagų: vyriškosios giminės -as, -is, -ys, -us, -ius, moteriškosios giminės -a, -ė, -i, -is.

Asmenų pavadinimai paprastai sudaro poras su galūnėmis -as/-ė, -is/-ė, -ys/-ė, -ius/-ė (kartais moteriška galūnė gali būti ir -a). Reikšmių ir funkcijų, kurias turi galūnių vediniai, irgi yra gerokai daugiau nei galūnės yra darios, todėl klasifikacija pagal galūnes iš principo netenka prasmės - klasifikuojama pagal darinių semantines grupes. Šios galūnių vedinių semantinės grupės rūšiuojamos pagal darinių pamatinių žodžių klases - daiktavardžiai galūnių vediniai daromi iš veiksmažodžių, būdvardžių ir daiktavardžių.

Atkreiptinas dėmesys, kad galūninė daryba iš veiksmažodžių (ypač iš priešdėlinių) yra lydima morfonologinių reiškinių - šaknies ir priešdėlio balsių kokybinė ir kiekybinė kaita. Dūrinio darybos pamatas yra žodžių junginys. Darybos formantas - galūnė. Tradiciškai dūriniai nagrinėjami atsižvelgiant į tai, kuri kalbos dalis eina antruoju dėmeniu, nes pirmuoju dėmeniu gali eiti įvairios kalbos dalys, o antruoju dėmeniu tik daiktavardis ir veiksmažodis. Be to, paprastai pirmasis pamatinio žodžio įdėjimas nustato antrąjį - kartais pamatiniai žodžiai darinyje sukeičiami vietomis.

Dažnai pamatinio žodžių junginio ir dūrinio reikšmės visiškai sutampa - tai nereiškia, kad jie ne dariniai (grėbliakotis : grėblio kotas). Tokių dūrinių funkcija - kalbos ekonomija, kitaip tariant, tai trumpiniai. Dūriniai gali būti su jungiamaisiais balsiais (grėbliakotis, vėjavaikis, galulaukė, darbymetis) ir be jų (garlaivis, juodvarnis). Jungiamuoju balsiu eina visi lietuvių kalbos balsiai. Dūrinių galūnės: vyriškoji giminė - -is, -ys, moteriškoji giminė - -ė, -a. Kai dūriniai reiškia asmenų pavadinimus, jie gali sudaryti poras pagal giminę: skystaprotis - skystaprotė, išverstakis - išverstakė, auksakalys - auksakalė.

Priesagų vedinius galima aprašyti įvairiai, remiantis visais darybos tipo atributais - pagal darybos pamatą, pagal darybos formantą, pagal darybos reikšmę (arba mišriu būdu). Bet kuri aprašo koncepcija greičiausiai turi ir privalumų, ir trūkumų, į kuriuos čia nėra reikalo gilintis. Paprastai skirtingose gramatikos elgiamasi skirtingai (autorių nuožiūra). Iš daiktavardžio, būdvardžio ir veiksmažodžio gali būti daromi asmenų, daiktų ir vietų pavadinimai priklausomai nuo to, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas asmuo, daiktas ar vieta.

Daiktavardžių deminutyvai, mėsų ir stiebų pavadinimai daromi tik iš daiktavardžių. Priešdėliai į daiktavardžio kamieną patenka penkiais būdais. su tarptautiniais priešdėliais: kontrpuolimas, antikūnas, mikrobanga. Priešdėliniai daiktavardžiai, kurie remiasi prielinksnine konstrukcija (po langu, be galvos), tik pagal galūnės vaidmenį panašūs į tuos, kurie remiasi dviejų savarankiškų žodžių sintaksiniu junginiu (grėblio kotas).

Tokių daiktavardžių viduje dėmenų santykis visiškai kitoks - nėra dvišakniams dūriniams būdingų komponentų tarpusavio santykių. Prielinksnis, neturėdamas leksinės reikšmės (tik funkciją), patekęs į žodį praranda savarankiškos šaknies statusą ir virsta priešdėliu - reikšmių laukas arba lieka susijęs su prielinksninės konstrukcijos valdančiu žodžiu, arba nuo jo atitrūkęs įgyja naują leksinę reikšmę. Ir čia verta paliesti būdvardžių paradigmaciją iš prielinksninės konstrukcijos ir jos santykį su daiktavardžio paradigmacija iš prielinksninės konstrukcijos: žmogus be proto → beprotis žmogus → beprotis; vieta po langu → palangė vieta → palangė.

O šiaip šiuos darinius (beprotis, palangė), tradiciškai vadinamus priešdėliniais daiktavardžiais, reikėtų vadinti dūriniais (praplečiant tradicinę dūrinio sąvoką), nes pagrindinė darybos priemonė yra ne priešdėlis, o galūnė. Darybos pamatu eina ne vienas žodis, o tarnybinio ir savarankiško žodžio (daiktavardžio linksnio) konstrukcija. Taigi čia turime ne priešdėlinę daiktavardžių darybą, o tik daiktavardžius, kurių morfologinėje sudėtyje yra priešdėlis, atsiradęs sudūrimo procese iš tarnybinės kalbos dalies ‒ prielinksnio. Tai IIb tipo paradigmacija. Šio tipo dariniai įgyja galūnes: vyriškosios giminės - -is, -ys, moteriškosios giminės - -ė. Priesagų -elis, -elė, -ėlis, -ėlė, -iukas, -iukė, -utis, -utė, -ytis, -ytė, -ulis, -ulė, -užis, -užė, -iūkštis, -iūkštė, -okšnis vediniai iš daiktavardžių: kalnelis, saulelė, senelė, -dobilėlis, nugarėlė, šuniukas, varniukė, kiškutis, pievutė, brolytis, mergytė, žmogulis, gegulė, bernùžis, saulùžė, žvėriūkštis, mergiūkštė, upokšnis, ledokšnis ir kt. Deminutyvinių priesagų lietuvių kalboje yra apie 70; deminutyvinės priesagos yra modifikacinės - tai reiškia, kad kiekviena priesaga rodo vis kitą mažybinės reikšmės atspalvį, todėl iš vieno žodžio galima prisidaryti vedinių su įvairiomis priesagomis, ir kad daryba galimà tik iš daiktavardžių: vaikelis, vaikiukas, vaikeliukas, vaikytis, vaikiūkštis, vaikelytis, vaikeliokas, vaikiokas, vaikėzas, vaikužis, vaikutis…

Deminutyvai nėra vien mažumo ir švelnumo žodžiai, tai ir menkumo, nedidelės vertės reiškiniai. Pavyzdžiai: Dar kokį lituką pridėk. Vargas, kai trūksta pinigėlių. Dar reikėtų ir sąskaitėlę išrašyti. Deminutyvai terminologijoje yra labai svarbūs - su deminutyvinėmis priesagomis terminai daromi be jokių stilistinių apribojimų, ypač kai jų termininė reikšmė dera ir su sąlyginiu nedidumu. Todėl tokie deminutyvai stilistiškai yra neutralūs ir žymi sąlygiškai mažus daiktus: liemenėlė, nugarėlė, lustelis, kaušelis.

Kita darybos sritis - daiktų pagal atliekamą veiksmą pavadinimai iš veiksmažodžių su priesaga -tukas: smeigtukas, plaktukas, kištukas, jungtukas, degtukas. Šiuo atveju tarp pamatinio žodžio ir darinio yra ne modifikacinis, o transpozicinis ryšys (dariniai iš veiksmažodžių), kuris deminutyvams šiaip yra nebūdingas. Todėl nežinia, kaip iš tiesų vertinti tokį darybos reiškinį: ar kaip periferinį (išimtinį) darybos reiškinį, ar kaip kokią nors diachroninių darybos reiškinių liekaną, ar priesagos -tukas apskritai nelaikyti priesagos -ukas variantu - gal tai visai ne deminutyvinė priesaga, o tik labai panaši savo struktūra.

Priesagos -umas, -uma, -enybė, ybė -ulys, -atvė, -atis, -ovė yra vediniai iš būdvardžių: aukštybė, didybė, kantrybė, puikybė; brangenybė, keistenybė, garsenybė, retenybė; aukštuma, lyguma, sausuma; gerovė, naujovė, senovė; graudulys, nuobodulys, šleikštulys; amžinatvė, jaunatvė, senatvė, vienatvė; pilnatis, senatis. Reguliarumu išsiskiria priesagos -umas vediniai - abstraktai daromi iš visų laipsniuojamų būdvardžių. Yra keletas vedinių iš kokybinę reikšmę turinčių daiktavardžių, skaitvardžių, prieveiksmių: invalidumas, pirmumas, daugumas. Šioje darinių grupėje išsiskiria priesagos -imas/-ymas vediniai. Dariniai (augimas, ėjimas, galvojimas, rašymas) nuo pamatinių žodžių skiriasi tik priklausymu kitai kalbos daliai - ryšys tarp pamatinio žodžio ir vedinio transpozicinis. Kai kurie šių daiktavardžių gali papildomai leksikalizuotis ir įgyti konkrečia reikšmę, pvz.: skelbimas ne tik veiksmas, bet ir „popieriaus lakštas, kuriame kas skelbiama“, kalėjimas ne tik „sėdėjimo kalėjime procesas“, bet ir „pastatas, kur sėdima, kalima“.

Ši priesaga išsiskiria reguliarumu - jis vos ne gramatinis, visi veiksmažodžiai gali turėti šios priesagos vedinį. Pagal tą patį modelį daromi kai kurie bendriniai daiktavardžiai: kalvienė, brolienė, uošvienė, dėdienė, sargienė, karalienė. Taip žymimos vyrų žmonos, tik sargienė ir karalienė gali būti ne žmona, o tiesiog einanti tokias pareigas. priesagos -inas vediniai iš daiktavardžių: avinas, antinas, žąsinas, katinas, lapinas. Matome, kad šis modelis pritaikytas vyriškosios giminės formoms daryti iš moteriškosios.

Pagal medžiagą ir paskirtį - priesagų -inė, -ienė, -ainis vediniai iš daiktavardžių: skardinė, stiklinė, peleninė, rašalinė, duoninė; kiaušinienė, duonienė, lapienė, kopūstienė; tešlainis. pagal turimą ypatybę ir paskirtį - priesagų -inis, -inė, -ainis, -ukas, -ukė vediniai iš būdvardžių: skersinis, šaltinis, palaidinė; saldainis, riestainis, apskritainis, apatinukas, rudukė. pagal atliekamą veiksmą ir paskirtį - priesagų -tuvas, -iklis, -tas, -tukas, -tuvė, -ynė, -eklis, -klas, -tė, -klė, -stis, -ta, -tuvis vediniai iš veiksmažodžių: durtuvas, galąstuvas, kastuvas, lėktuvas, mestuvai, mintuvai, muštuvai; jungiklis, degiklis, laikiklis; gaubtas, grąžtas, lieptas, saitas; čiulptukas, degtukas, teptukas; brauktuvė, keptuvė, sėtuvė; laidynė, sėdynė, sūpynės; žarsteklis, žymeklis; arklas, ginklas, irklas, pjūklas; mazgotė, kirčiuotė, klijuotė, liniuotė, skaičiuotė; matuoklė, švytuoklė, vėduoklė; ramstis, tvarstis; lakta, šluota, vanta; koštuvis, prikaistuvis.

Lietuvių kalboje aiškiai skiriasi asmenų pavadinimų ir daiktavardžių vedinių naudojimo tendencijos. Nepaisant literatūroje esančio šio modelio darybos ribojimų (pvz., kartais nerekomenduojama vartoti žuviena, ešeriena), šis darybos modelis yra gana darus - „Lietuvių kalbos žodyne“ esama per pusantro šimto pavyzdžių. Todėl išnaudojimo stokos pasisakymas yra keistas. Šios priesagos vediniai labai patogūs buities egzotizmams žymėti: krokodiliena, strutiena, varliena, krevetiena, banginiena, o kokia nors žuviena puikiai pakeistų žuvies filė.

Terminuose kontekstuose deminytyvai yra svarbūs: jie reiškia dalykų visumą ir gali būti naudojami abstraktiai ar konkrečiai, priklausomai nuo konteksto. Daugiau pavyzdžių rodo, kad tokie vediniai gali turėti įvairias reikšmes ir leksikalizuotis konkrečiomis sąlygomis. Taip pat vardijamas -ija, -ynas, -iava vediniai iš daiktavardžių: brolija, ponija, lapija; raidynas, raumenynas, žarnynas; šuniava; velniava; iš būdvardžių: blogis, gėris, greitis, grožis, juodis, kietis, skonis, šaltis; rimtis, sotis; drąsa, gausa, narsa, svarba, švara; kaltė, vertė, godas. Prie būdvardinių -is vedinių šliejasi kiekis, daugis. Pagal amatą ar nuolatinį darbą iš daiktavardžių: katilius, kubilius, kurpius, račius, stalius. Tai išnykę vyrų amatai (išskyrus stalių), bet jie gali būti tinka kuriant naujų amatų pavadinimus, ir moteriškos galūnės prie šių vedinių tinka.

Parengtoji sistema rodo, kad daiktavardžiai gali būti vediniai iš skirtingų pamatinių žodžių - veiksmažodžio, būdvardžio ar net daiktavardo - ir skirtingai išreikšti jų semantikas. Daiktavardžio daryba gali būti priesaigų, galūnių, ar prielinksnių įtraukimų derinys, todėl svarbu nustatyti darybos pamatą ir formantą, kad teisingai nurodyti darybos tipą.

tags: #vediniai #ir #pamatiniai #zodziai