„Laba diena, sveiki. Jus minutėlę norėtų sutrukdyti siena“, - štai taip nuo šiol su visais norinčiais pasiklausyti sveikinsis Literatų gatvės siena“, - pradeda pasakojimą vieną iš sostinės pažibų projektų MO muziejaus iniciatyva pavirtusiai kalbančiai skulptūrai. MO muziejaus sode iki šiol nebyliai rymojusi skulptūra „Sėdinti“: „Jeigu kuri personažą, tu visus juos pamilsti. Taip ir ji tapo mano mylimuoju personažu.“ Aktorė Ilona Balsytė į šią skulptūrą taip įdėmiai žvelgia neatsitiktinai. Būtent jos balsu į klausytojus kreipsis akmeninė skulptūra. „Aš taip sau įsivaizdavau, kad ji, nežiūrint to, kad yra įkalinta akmeniniame kūne, yra labai gyvybinga ir smagi“, - sako aktorė Ilona Balsytė. Su žmonėmis sveikinsis ir jau 11 metų sostinėje stovintis ir miesto simboliu tapęs vadinamasis vamzdis, kuris vienų žmonių yra mylimas, o kitų nekenčiamas ir vis dar kursto aistras.
Štai, ką mano gyventojai:
- „Netgi tada, kai kiekvieną kartą praeinant pro šitą meno kūrinį, tarkim, taip ir norisi užsimerkti, tu turi suprasti, kad gyvenimas įvairus.“
- „Tik gadina vaizdą. Dabar ėjom čia, vaikštom ta krantine ir kalbam, kaip gadina vaizdą.“
- „Man jis tokio kaip meno nesimbolizuoja. Tai nelabai teigiamai. Manau, galėtų būti ir geresnių kūrinių.“
- „Kažką reikia pakeisti čia. Gal kad jo ir nebūtų čia, nes ji čia ne savo vietoje, manau.“
Tuo pačiu metu sostinės meras ir istorikas Tomas Vaiseta primena, kad vamzdis - Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus kūrinys, kadaise atsiėjęs apie 100 tūkstančių litų. „Tai iš tiesų yra tikras meno šedevras, tiek metų gėręs ir gėręs jį peikiančių žmonių neišmanymą. Tai turbūt yra daugiausiai apkalbėta Vilniaus skulptūra ir turbūt apie ją pasisakė visi“, - teigia Vilniaus meras Remigijus Šimašius. „Tai monologo virtimas dialogu su šituo objektu yra labai žavus reiškinys“, - priduria jis.
O tiems, kurie „Krantinės arką“ vadina tiesiog rudu vamzdžiu ir tiek, atsako arkos kūrėjas ir jos žinovai: „Jeigu kaskart tai išgirdusi būčiau ėmusi po centą, dabar jau būčiau padengta auksu. Aš esu šitie surūdiję, geležiniai dujų vamzdžiai ir stoviu čia ne tam, kad puoščiau, o tam, kad kalbėčiau apie visą bjaurastį, kurios pilna mūsų kasdienybė, apie visas nuotėkas, kurias pilame į upes, marias, savo vidų ir ant kitų.“ Tai skulptūros atsako kvietimas vertinti meno kontekstą platesne prasme, ne tik kaip estetinį reiškinį.
Kalbančių skulptūrų projektas prasidėjo prieš penkerius metus. Tuomet Vilnius tapo ketvirtu pasaulyje miestu, prakalbinusiu miesto meno kūrinius. Iš viso sostinėje jau yra 21 kalbanti skulptūra. Tokios skulptūros kaip Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ Neries krantinėje galėtų būti bent tris kartus daugiau, mano filosofas Gintautas Mažeikis. „Yra noras viską unifikuoti, padaryti miestą tokį, koks būtų priimtinas vidutinybėms, o viešąją erdvę - be jokių rakščių, kurios vienaip ar kitaip neatitinka įsisenėjusių tradicinių, konservatyvių estetinių sampratų“, - teigia J. Grupei asmenų renkant parašus, kad V. Kodėl šis meno kūrinys ir vėl taip parūpo žymiems vilniečiams?
LRT.lt pašnekovų nuomone, skulptūra tapo proga surengti viešųjų ryšių akciją. „Daugelis proponentų nelinkę įsitraukti į kažkokių alternatyvių peticijų rašymą, nes mato viešųjų ryšių akciją, kurią rengia palaikantieji tą „antiarkinę“ peticiją“, - sako J. Sako. Finansiniai aspektai taip pat kelia diskusijas: skulptūra išties turi ekonominę ir politinę dimensiją, į kurią įsitraukia įvairūs miesto veikėjai, kultūros istorikai ir architektai.
Skulptūros vieta - Neries krantinė, kur ji „kalba“ su tolumoje matomu Mindaugo tiltu. Pasak L. Kreivytės, vietos kontekstas yra būtinas dalykas: „Skulptūra nėra tiesiog objektas, pastatytas į vietą. Ji ir yra ta vieta.“ Tačiau ar tai ir atliepia tolerantiško, skirtingiems požiūriams atviro miesto įvaizdį, kurio siekiama Vilniuje? Diskusijose dalyvauja meno teoretikai ir politiniai veikėjai, kurie ieško tinkamesnių sprendimų: perkelti skulptūrą į kitą vietą ar iš viso jos nebepaleisti.“
Strategijos aptarimas apima galimybes surengti urbanistinių skulptūrų konkursą, kuriame būtų 3-5 kartus daugiau panašių „kalbančių“ kūrinių. Tokiu atveju miesto krantinės neprarastų savo žavesio, o skulptūroms suteiktų daugiau dialogų su gyventojais. Viena iš alternatyvų - perkelti ar perdirbti kūrinį į kitą vietą, galbūt į Europos parką, arba į kitą atitinkamą infrastruktūros erdvę, bet ekspertai pabrėžia, kad tokios dalies kaip Neries krantinė be šio kūrinio prarastų dalį savo identiteto.
Strassoldo - tai vieta, kur laikas sustojo
Medžiagos pasirinkimas - industrinės, kaip dujų vamzdis, yra istorinis kontekstas, skatinantis diskusijas apie modernų meną ir jo santykį su tradicine estetika. „Urbanistinės, techninės skulptūros“ plačiai paplitusios Vakarų Europoje ir rodo, kad meno formas galima įgyvendinti įvairiais būdais. Tačiau kritikų nuomone iškyla klausimas: ar toks vamzdis turi būti vien tik „šaukimu“ į diskusiją, ar jis gali būti ir įtraukiančiu miestiečių dalyvavimo įrankiu?
Apibendrinant: Krantinės arka išlieka polarizuojančiu reiškiniu, kuris keičia žmonių požiūrį į viešąją erdvę, meną ir savivaldą. Ji skatina kalbėtis apie miesto identitetą, kultūrinių vertybių įvairovę ir galimus sprendimus, kaip derinti skirtingus nuomonių balsus. Ir nors persvarstoma vieta ar netgi pripažinimas, ši skulptūra išlieka vienu iš Vilniaus kultūros peizažo raktinių taškų, kur atsiduria nuomonių épai ir tyrimai apie šiuolaikinio miesto meną.
Šiandien miestiečiai vis dar pasikalba apie skulptūrą: vieni ją myli už jos provokacijas, kiti - kritikuoja, o treti iš viso siūlo skleisti daugiau panašių kūrinių. O kol diskusija tęsiasi, „Krantinės arka“ tęsia savo misiją būti vieta, kurioje galerijų ir kultūros institucijų idėjos susitinka su kasdieninio miesto gyvenimo aistromis.
tags: #vamzdis #neries #krutineje #balakauskas