Ar kada nors matėte pagal muziką šokančias liepsnas? Ugnies liežuvius, judančius pagal skirtingus garso dažnius? O tai nėra naujiena. Dar 1905 metais buvo pademonstruotas ugnies vamzdis (angl. Flame Tube), vizualizuojantis garso bangą. Jo išradėjas - vokiečų fizikas Henrikas Rubensas. Esant sandariems vamzdžio galams, į vamzdį paduodamos dujos patenka į išorę pro skylutes. Viename vamzdžio gale yra garsiakalbis, kuriuo leidžiamas garsas. Uždegus dujas, matomos liepsnos, kurių formą nulemia to garso dažnis.
Kaip susidaro stovinti banga? Įjungus garsiakalbį, garso bangos, slėgdamos ir praretindamos dujas, sklinda išilgai vamzdžiu ir atsimušusios į priešingą vamzdžio galą grįžta atgal. Suformuojami slėgio maksimumai, kuriuose matomos aukštos liepsnos, ir taškai, kuriuose slėgis nesikeičia. Vilniaus universiteto fizikai, FiDi šventės metu, kuri vyks balandžio 6 dieną, taip pat pademonstruos savo pasigamintą ugnies vamzdį.
Tiesa ta, kad niekas neprilygsta vakuuminių lempų garsinėms savybėms. Vakuuminės lempos vis dar laikomos geriausiu būdu išgauti natūralų ir šiltą garsą tiek įrašų studijoje, tiek aukštos kokybės klausymosi kambaryje. Vakuuminis vamzdis - elektroninis komponentas, reguliuojantis elektros srovės srautą aukšto vakuumo aplinkoje. Tai technologija, kuri buvo naudojama nuo XX a. pradžios ir plačiai naudota ankstyvuose elektroniniuose prietaisuose, pavyzdžiui, radijo imtuvuose, televizoriuose ir pirmuosiuose kompiuteriuose. Tačiau XX a. garso įrašymo ir atkūrimo srityje lempinis stiprinimas dėl natūralaus iškraipymo, šilto skambesio ir vintažinio pojūčio derinio tapo tarsi muzikiniu Šventuoju Graliu.
Nepaisant puslaidininkinių stiprintuvų technologinio pranašumo, lempos turi daug teigiamų savybių, pavyzdžiui, didelę įėjimo varžą, kuri pagerina signalo išsaugojimą, ir unikalias iškraipymo savybes. Vakuuminiuose vamzdžiuose naudojamas reiškinys, vadinamas termionine emisija: šiluma iš katodo išskiria elektronus, kurie juda link teigiamai įkrauto anodo. Elektronų srautą valdo tarp katodo ir anodo besiliečiančios plokštelės. Elektroniniai stiprintuvai skleidžia šiltą garsą, kuriam daugelis muzikantų teikia pirmenybę prieš sterilų puslaidininkinių stiprintuvų garsą. Dauguma kultinių XX a. vakuuminių lempų yra dinamiškesnės ir išraiškingesnės, todėl muzikantai gali geriau kontroliuoti skambesį.
Vakuuminės lempos taip pat populiarios namų garso sistemose ir hi-fi. Skirtingai nei puslaidininkiniai įrenginiai, lempiniai stiprintuvai generuoja lyginės eilės harmonikas, kurios yra malonesnės ausiai. Jei jums patinka roko ir jo evoliucija, tikrai turėtumėte pasidomėti lempiniais stiprintuvais. Ventiliniai stiprintuvai pasižymi unikaliu garso signatūra, tačiau tai nereiškia, kad tai puikus pasirinkimas visiems muzikantams. Akivaizdžiai galima palyginti lempinius ir puslaidininkinius stiprintuvus: elektroniniai stiprintuvai pasižymi turtingu harmoniniu skambesiu ir sklandžiu iškraipymu, kurio kietakūniai analogai negali atkartoti. Tačiau vožtuviniai stiprintuvai turi ir trūkumų: jie yra sunkūs, reikia ilgesnio įšilimo laikotarpio, ir visi vožtuvų stiprintuvai yra skirtingi, kartais reaguodami į kambario temperatūrą.
Kietakūniai stiprintuvai yra patogesni, pigesni ir stabilesni, tačiau jų garso neatitinka lempinių įrangų sodrumo. Skirtingus garsus lemia stiprinimo būdai: aktyvūs įtaisai, tokie kaip tranzistoriai, gali sukelti fazės poslinkį ir kitus artefaktus. Be to, puslaidininkiniuose stiprintuvuose dažnai pasitaiko krosoverio iškraipymų. XX a. tranzistoriai - puslaidininkiniai įtaisai, kurie stiprina arba pereina signalus tarp emiterio ir kolektoriaus, naudojant trečiąjį gnybtą - bazę. Stiprintuvų imitatoriai - tai VST įskiepiai ir programinė įranga, kuriuos galima naudoti norint kompiuteryje imituoti lempinių stiprintuvų garsą. Jie turi daug teigiamų savybių: pigesni, lengvi, nereikalauja fizinės vietos. Trūkumai dažnai yra filosofiniai: daugelis muzikantų mano, kad imitatoriaus garsas nevisiškai atkartoja originalą, tačiau šis sprendimas vis tiek svarbus žemų dažnių vientisumui išlaikyti.
Taigi lempiniai vamzdžiai ir galios stiprintuvai turi nemažai privalumų hi-fi ir studijose: stereofoninėje hi-fi sistemose gali pagerinti tonines charakteristikas, išplečiančian dažnių diapazoną ir suteikdami sodrių vidurinių tonų. Audiofilai dažnai vertina vakuuminių lempų garso kokybę dėl jų švelnaus skambesio ir šiltų tonų. Pradėkime nuo didžiausio trūkumo - priežiūros. Vožtuviniai stiprintuvai yra sunkūs, juos reikia djievių į sceną, o įšilimo laikas gali svyruoti nuo kelių sekundžių iki valandos, priklausomai nuo įrangos ir skonio. Visi vožtuvų stiprintuvai yra skirtingi: vieni jautrūs kambario temperatūrai, kiti sušilę keičia savo skambesį. Gitaristai dažnai renkasi Twin Reverb dėl didelio headroom’o ir švarių tonų, o Marshall JCM800 2203 tapo svarbiausiu lempos stiprintuvu sunkaus roko skambesiui. Jo 100 vatai lemputėmis skamba organiškai, su lobiosiomis charakteristikomis, kurios patinka roko atlikėjams.
Vokų AC30 serijos - pavyzdys dviejų kanalų, platus garso spektras, o naujesniuose modeliuose dažnai rasite modernias funkcijas kaip XLR DI išvestis. Jei galvojate apie aukštą kainą, investicija į galvos stiprintuvą gali būti apie 2 tūkst. JAV dolerių. Markbass Little Mark Vintage - universali bosinei gitarai skirta stiprintuvo galvutė, kuri derina klasikinę šilumą su moderniu smūgiu, yra lengva ir atlaikanti eksploataciją. Ashdown CTM-300 turi 300 W galios ir KT-88 lempų, užtikrinančių smūgį, aiškumą ir erdvę, tinkamą įvairių žanrų bosistams.
Norint išgauti geriausią lempų garsą, reikia žinoti, kurios lempos gali užtikrinti norimą garsą. EL34 - smarkus vidutinių dažnių diapazonas ir agresyvus lūžis. 6L6 - švarūs ir švelnūs tonai su plačiu diapazonu, tinkantys bliuzui, džiazui ir kantri. EL84 - mažesnė galios lempa, naudojama pvz., Vox AC30. 12AX7 - populiariausia priešįkrovimo lemputė. Tikiuosi, kad šis vadovas padėjo išsiaiškinti daugumą abejonių, susijusių su vakuuminių lempų technologija muzikoje.
Tiems, kurie negali sau leisti vakuuminių lempų, yra nemažai alternatyvų: stiprintuvų imitatoriai ir puslaidininkiniai stiprintuvai yra geras sprendimas garsui. Tačiau reikia prisiminti, kad kai kuriems muzikantams imitatoriaus ar puslaidininkio garsas nėra visiškai panašus į originalo skambesį. Jei jums patinka analoginis natūralumas, rinktis lempinį grožį vis dar yra dažnas pasirinkimas. Atmosferinę muziką Lietuvoje kuria daugybė autorių, tarp kurių išsiskiria ambient, postfolklorinė ir eksperimentinė kryptys, jungiančios gyvus instrumentus, lauko įrašus ir elektronines priemones.
