Terasine žemdirbystė inkai zemelapis: trilaukio ir lydimųjų procesų istorinis modeliavimas

Nors lydiminę žemdirbystę dėl primityvumo mokslininkai laiko seniausia žemdirbystės sistema, Lietuvoje XIII-XV a. ūkio istorijos tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama trilaukio sistemos atsiradimui. Trilaukio sistemoje buvo numatomi trys pagrindiniai laukų masyvai, vienas jų ilsėjosi, kitame augo žiemkenčiai, trečias - vasarojus. Šiems trims laukams taikytas įprastas sėjomainos ritmas: žiemkenčiai sėjami į paruoštą pūdymą, vasarojus - į pernykštį žiemkenčių lauką, o trečias laukas - besiilsinti žemė (pūdymas, dirvonas).

Taikant šį būdą nebuvo formuojami trys daugmaž taisyklingi laukai, nes to negalėta padaryti dėl specifinės daugialaukės žemėnaudos, t. y. arimų, pievų, pūdymų ar dirvonų, kirstinų krūmynų, kurių turėta nuo kelių iki keliolikos laukų netvarkingomis kraštinėmis, išbarstytų plačioje teritorijoje, mišriai su kitų ūkininkų laukais. Vidutiniško lauko dydis siekė 2 hektarus. Dalis laukų koncentruodavosi lauko gyvenvietėje aplink namus (tai buvo vertingiausi, aptvarais saugomi laukai), kiti - už gyvenvietės ribų ir toliau. Atstumai iki tolimiausių laukų galėjo siekti keliolika kilometrų.

Tokiuose pabiruose laukuose be tvarkos sėdavo žiemkenčius, vasarojų, dalį laukų palikdavo ilsėtis, kur nors toliau degindavo mišką naujam laukui. Apsėjamų laukų plotai skirdavosi: žiemkenčių plotas galėdavo du tris kartus viršyti vasarojaus (ir atvirkščiai). Laukus reikėdavo ilsinti, todėl apsėdavo ir mažiau nei du trečdaliai turimų arimų, ir net viena kultūra (žiemkenčiais ar vasarojumi), t. y. viename lauke su ilsinimo pertraukomis augindavo tą pačią kultūrą.

J. Jurginis atskleidė nemažai primityvaus trilaukio požymių ir, remdamasis XVI a. I p. duomenimis, taikliai pastebėjo, kad jis panašus ir į dvilaukę žemdirbystės sistemą, kurioje dalis laukų apsėjama, o didesnė dalis ilsisi. Kartais archeologų piliakalniuose randami rugiai gali byloti apie su trilauke gyvavusią primityvesnę dvilaukę (tik vasarojus ir dirvonas) žemdirbystę.

Užnemunės piliakalniuose X-XIII a. Lietuviai iki Valakų reformos XVI a. vid. naudojo kelias žemdirbystės sistemas. Pasirinkimą diktavo gamta ir gyvenimo sąlygos, įtakos turėjo ir tradicijos. Greta dvilaukio ir užsimezgusio netaisyklingo trilaukio žemės dirbimo būdo Lietuvoje buvo svarbi ir lydiminė žemdirbystė, nes naujų dirvų gyvybiškai reikėjo ilgai ilsinamoms dirvoms kompensuoti ir gyventojų prieaugiui išlaikyti. Turimi duomenys net padeda rekonstruoti lydiminės žemdirbystės išplėtojimo schemą.

Pirmiausia iš girios buvo gaunama natūrali nauda: statybinė medžiaga, padarinė, luobos ir karnos, malkos, medžiojami žvėrys. Iš savų drevių kopinėjamas medus, veisiamos bitės tapo alodine nuosavybe. Antras žingsnis - šienaujamų pievų suformavimas, vedęs prie alodinės nuosavybės plėtros. Galiausiai girios plotą sudegindavo ir sukurdavo ariamos žemės plotus. Nualintus juos palikdavo ilgesnį laiką atsigauti, po to vėl sugrįždavo įdirbti, pastangų reikėdavo mažiau. Lydimas vedė prie dvilaukės žemdirbystės sistemos. Kai XV a. Tokie ginčai ir paliko duomenis istorijos šaltiniuose. Valdovas dažniausiai uždrausdavo plėsti naujus lydimus jau naujojo savininko girioje, bet leisdavo seniesiems savininkams naudotis savo alodine nuosavybe: drevėmis, pievomis ir dirvomis.

Lydimų giriose klausimas buvo aštrus XVI a. pr. Lietuvoje, nes Pirmajame Lietuvos Statute (1529) buvo numatytos bausmės (nuo pusės iki vienos kapos grašių už medį) už miškuose sudegintas bičių dreves. Žmonių iš girių ir miškų lydimais atimti laukai negrįždavo į gamtą, jie būdavo dirbami.

Kalbant apie lietuvių pagoniško laikotarpio žemdirbystės sistemas, kyla klausimas, kur glūdėjo tradicijos apsėti mažesnę sukultūrintos žemės dalį ir turėti daugybę pavienių dirbamų laukų? Juozas Jurginis konstatavo, kad tokia žemėnauda buvusi XVI a. Įdirbtas derlingas pūdymas (dirvonas) buvo pagrindinė rugių auginimo sąlyga, trilaukio sėjomainos plėtros variklis. Žemė ilsinta dvejus metus ir ilgiau. Štai Livonijoje, kurioje taisyklinga trilaukio sėjomaina įdiegta maždaug XIV a., už šios sistemos atsidūręs laukas dirvonuodavo net 10 metų. Vienintelė ilgo žemės ilsinimo priežastis, manytina, buvo organinių trąšų, tręšimo mėšlu trūkumas. Net XVI a. I p. lietuviai žemdirbiai tręšė mažesnį savo dirbamų žemių plotą. Žemdirbystės be mėšlo (arba kai jo buvo mažai) sąlygomis ilgas dirvos ilsinimas buvo svarbiausia natūrali priemonė jos derlingumui atkurti. Tai truputį panašu į trilaukio sėjomainą, nes laukai arčiau namų gaudavo šiek tiek mėšlo, bet iš tikrųjų didžioji žemės dalis būdavo užleidžiama dirvonais - ją ilgesnį laiką palikdavo nedirbamą, užleisdami nedidele jauna augalija, paversdami ganykla ar pieva.

Pievos ir ariami laukai buvo labiausiai lietuvių vertinama alodinė nuosavybė. Tai aiškiai siejosi su to meto žemdirbystės tradicija arimus versti pievomis ir atvirkščiai. Tam tikrą laiką pievos buvo paverčiamos ganyklomis, kurios sykiu su dirvonuojančiais laukais bei įprastomis ganyklomis buvo naudojamos ganiavai. Ganomos karvės, ožkos, avys, kiaulės stabdė didesnės augalijos žėlimą ir natūraliai tręšė žemę.

Šaltinis: Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. - 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. [Parašė] D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas.

Trilaukio ir lydimosios žemdirbystės santykiai

Trilaukio sėjomainos plėtra siejama su siekiu užtikrinti ilgalaikį derlingumą ir išlaikyti didėjantį gyventojų prieauglį. Žemės ilsinimas buvo būtina sąlyga, kai trūko mėšlo ir organinių trąšų, todėl didžioji dalis žemės buvo nenaudojama ilgesnį laiką, paversdama ją dirvomis ar pievomis. Lydimas vedė į dvilaukės žemdirbystės sistemą, tačiau jos skaitiniai paliko svarbius indėlius trilaukio pagrinde, ypač kai kalbama apie ilgesnį lauko ilsinimą ir alodinę nuosavybę.

Atskirų regionų dažnai pasirinktomis buvo skirtingos žemdirbystės praktikos - Livonijoje trilaukio sėjomaina įdiegta jau XIV a., o Lietuvoje XVI a. pradžioje virto aktualia diskusija dėl alodinės nuosavybės likimo ir miško naudojimo pokyčių. Pirmą kartą literatūroje apibendrinti šie klausimai ir duomenys leidžia rekonstruoti lydiminės žemdirbystės išplėtojimo seką: nuo girios išteklių panaudojimo iki šienaujamų pievų ir galiausiai ariamos žemės išplėtimo.

Užbaigti galima teiginiu, kad Lietuvos žemdirbystės istoriją formavo dvi pagrindinės kryptys: tradicijos iš laiko perspektyvos ir naujų dirvų bei išlikusių dirbti planų dinamiškas pritaikymas. Tai lėmė ir ginčų dėl lydimųjų laisvių bei teisų, kuriais ženklinos buvo XVI a. reformos bei Pirmojo Lietuvos Statuto nuostatos.

Maža lentelė: susijusių žemdirbystės formų apibendrinimas

tags: #terasine #zemdirbyste #inkai #zemelapis