Tarptautinė plokščios Žemės draugija ir jos informacijos įtaka per Vikipediją bei kultūrinės mitologijos žlūdžiai

Mūsų amžininkai neretai būna įsitikinę, kad senovės graikai manė, jog Žemė plokščia, guli ant keturių dramblių nugarų, o tie stovi ant didžiulio vėžlio. Tai štai, žinokite - visa tai legendos: pasaka apie vėžlius iki pačios apačios kilo iš XIX a. pabaigos anekdoto, o dramblių ir vėžlių kosmologiją pirmasis išguldė toks portugalas iš Goa Гоа Emmanuel da Veiga XVI a. pradžioje. Mintis apie Žemės plokštumą Antikos literatūroje randama Homero tekstuose. Tiesa, nelabai lengva suprasti, ar Homeras laikė Žemę disku, pusrutuliu ar dar kuo: jo kūriniuose apie gyvenamą pasaulį teka pasaulinė Okeano upė, štai ir visa kosmologija.

Graikų kosmologijos ir Žemės forma: nuo Aristotelio iki Eratosteno

Klasikos epochoje graikai jau sukūrė sudėtingus kosmologinius modelius, nors jų pagrindą sudarė įsivaizdavimai apie Visatos judinančias jėgas, sudarančias jas idealūs elementai, dieviška jėgų prigimtis ir kiti mintiniai teoriniai konstruktai. „Ginčijamasi ir dėl [Žemės] formos, - rašo Aristotelis. - Vienų nuomone, [Žemė] panaši į rutulį, kitų nuomone - plokščia ir būgno formos“ (Aristotelis. „Apie dangų“, sk.13). Plokščios Žemės šalininkai tvirtino, kad besileidžiančią Saulę horizontas kerta tiesia linija, o ne lanku. „…Iš šio aišku ne tik tai, kad Žemė apvali, bet ir tai, kad ji nedidelis rutulys: antraip nepastebėtume [nurodytų pokyčių] taip greitai, dėl tokių nežymių persikėlimų.“

Be to, įrodymais įvardijamos ir geografijos skaičiavimai bei keli klodai: „tie matematikai, kurie imasi apskaičiuoti [Žemės] apskritimo ilgį, sako, kad jis yra maždaug keturi šimtai tūkstančių [stadijų]“. Eratostenas laikomas vienu iš svarbiausių helenistinės epochos polimatų: jis išmatavo meridianą, nustatė Sienos padėtį, o vėliau apskaičiavo Žemės apskritimo ilgį, remdamasis soliariumų ir saulės šešėlių stebėjimais. Kleomedas, Posidonijas ir Eratostenas pateikė skaičiavimus, nors kai kurios prielaidos buvo netikslios. Taigi, erdvės supratimo plėtotė senojoje Graikijoje rodo, kad Žemės forma buvo nemažai tyrinėjama, o plokščios Žemės idėjų atskyrimas nuo daugiapakopio modelio buvo subtilus ir kompleksiškas.

Romos ir viduramžių apmąstymai: laikymo geometrijos pamatai

Romėnų laikotarpyje žmogaus kūnas ir jo matavimai darė įtaką matų sistemoms, o viršūnėje - šiuolaikinių matus formavimui buvo svarbių įtaka. Jugeris, virgatos ir obžos atspindėjo skirtingas regionines tradicijas, o stadijos ilgiai svyravo priklausomai nuo kultūrinio konteksto. XV-XVI a. mokslo revoliucija atskleidė daugiau apie Žemės apvalumą ir jo matavimo metodus, įskaitant Ptolemėjaus „Geografiją“ ir Eratosteną kaip pamatus geografinėms žemėlapio projektacijoms. Tačiau skirtingos tradicijos ir matavimo vienodumo klausimai liko aktualūs.

Geocentrizmas ir astronomija: Ptolemėjas bei senovės žemėlapių „Orbis pictus“

Geocentrinė sistema, kurioje Žemė laikoma Visatos centru, buvo platinama dar iki Ptolemėjo, o pati „Almagest“ sugretina matematinį dangaus kūnų judėjimą ir retrogradinį reiškinį. „Geografija“ - apibendrinantis platumos ir ilgumos sąvadas, tačiau žemėlapiai buvo riboti ir aprašyta tik dalis pasaulio. Ptolemėjas pirmasis nurodė naują ilgio matai ant Kanarų salų, o nulinė ilguma - Vakariau, nuo to laiko laikui bėgant kartografijos požiūriai plėtojosi. Tačiau trumpam laikui išliko žemėlapių fragmentai, palikti kitų autorių cituojami Strabono žymėjimai ir pan. Iš Ptolemėjaus darbų liko tik citatos, o jo įtaka žemėlapiams išliko per istoriją kaip svarbus inžinerijos ir geografijos šaltinis.

Plokščios Žemės mito kritika: XIX-XX a. kultūrinė konstrukcija

Opeр ἔδει δεῖξαι (taip pat sako senovės graikų šalininkai). Vis dėlto įsivaizdavimas, kad senovės Graikija buvo „naivi“ ir neturėjo jokio supratimo apie pasaulio sandarą, yra klaidingas. Graikų filosofai siekė išmatuoti Žemę ir prisidėjo prie mokslo pažangos. XIX a. ideologai, siekę įtvirtinti pozityvistinę mokslo sampratą, kūrė karikatūrinį praeities paveikslą apie prietaringas epochos. Tokia propaganda iškreipė mūsų supratimą apie istoriją, sukurė priešpriešos naratyvus ir užtamsino tikruosius protėvių pasiekimus.

Didžiulę įtaką turėjo Lietuvos geografų draugijos idėja, kurią 1930 m. iškėlė prof. Kazys Pakštas. Lietuvoje geografų draugija buvo įsteigta vėliau, 1955-1957 m., įplatinta per įvairias institucijas ir politinį laikotarpį. LGD skatino tyrimus, leidinį „Geografijos metraštis“, mokslines išvykas ir pažintinį ugdymą. Susirinkimų metu įgytos vertybės ir projektai padėjo formuoti geografijos žinias šalyje ir tarptautiniuose kontekstuose. Tačiau istorinis diskursas apie plokščiąją Žemę ir mitus apie dramblius bei vėžlius išliko kultūrinėje atmintyje, kur žiniasklaidos ir interneto turinys kartais atkartoja senąsias legendas, o kartais - iššifruoja jas iš naujo.

Plokščios Žemės judėjimas šiuolaikiniame kontekste: internetas, propaganda ir kultūrinė diskusija

Šiandien plokščiažemininkų judėjimas pasitelkia įvairias platformas, rengia konferencijas ir ekspedicijas, kurstomas idėja, jog Žemė yra plokščia; dauguma jų teigia, kad kitos nuorodos - įrodymų trūkumas, o realios fotodokumentacijos nepalaiko teiginių. Tačiau yra ir „tikintys mokslu“ - žmonės, kurie pasisako už mokslo pažangą ir supratimą, kad įrodymai bei eksperimentai yra pagrindinis žinių šaltinis. Šie skirtingi požiūriai rodo, kad visuomenės požiūris į mokslą ir įtikinėjimo metodus gali būti skirtingas, o skaitmeninėje erdvėje diskusijos kartais įgauna įtvirtintų mitų pavidalą.

Tilto efektas tarp mokslo ir religijų srovės išlieka - astromijos, geografijos, fizikos istorijoje aiškiai matyti, kad mokslas, kai kuriais atvejais, gali būti naudojamas kaip kultūrinis simbolis. Išliko įtaka kultūros žodynui, kalbai ir visuomeniniams diskursams apie žinias, nežinomybę ir įtikinėjimą. Taigi, nors plokščiažemininkų idėjos išlieka paveikslinimuose ir interneto turiniuose, mokslo pažanga ir istorinė kritika padeda aiškiau suvokti, kur kyla realybė, o kur - mitologija.

Infografika: Žemės apvalumo pagrindiniai įrodymai

Video: Istorinis plokščios Žemės mito atkūrimas

Matmenyse ir kontekstuose plokščios Žemės idėjos dažnai teigia esą egzistuoja didžiulė ledinė siena Antarktidoje, kuri saugo plokščiąją Žemę nuo tyrinėjimų. Antarktidos sutartis ir pasaulinė mokslinė bendruomenė aiškiai paneigia šiuos teiginius, skirdami dėmesį moksliniams tyrimams ir saugumui. Tačiau visuomenėje išlieka nuomonių įvairovė, o nuotraukų bei įrodymų įvairumas skatina kritiškai įvertinti bet kokius teiginius.

Apibendrinant galima teigti, kad plokščiažemininkų judėjimas liko kultūrinio diskurso dalimi, o mokslas - istorijos bei dabarties kontekste - toliau kuria tyrinėjimus ir įrodymus Žemės apvalumui. Šiame tekste apžvelgiama, kaip senovės graikų, Romos ir viduramžių mąstytojai prisidėjo prie Žemės formos diskursų, ir kaip modernusis laikotarpis sujungia mokslinius faktus su kultūrine simbolika bei internetine komunikacija.

tags: #tarptautine #plokscios #zemes #draugija #viki