Sklypo takai pirmiausia turi būti patogūs vaikščioti, antraip jie neatliks savo funkcijos. Jie turi derėti ir prie namostilistikos. Jeigu namas − griežtų formų, tarkim, modernus kubo pavidalo namas, geriausia, kad ir takai būtų stačiakampio formos. Aišku, siauras ir ilgas tiesus takas gamtoje atrodys nenatūraliai, todėl geriausia įėjimą į namą sujungti į vientisą dangą su įvažiavimu į garažą arba stačiakampius plotus skaidyti kitokios dangos ar vejos intarpais. Klasikinėje kaimo stiliaus sodyboje, juolab užmiestyje, takai turėtų būti laisvesnės formos, atkartoti natūralaus reljefo ar lauko takelio vingius.
Tvirtos dangos takai labiau tinka vaikščioti intensyviau, birių ar minkštų dangų takai tinkamesni zonai, kur vaikščiojama mažiau. Pakankamai įspūdingai atrodo ir minkštos bei kietos dangos deriniai, iš kurių galima išgauti įvairius raštus ir perėjimus. Planuojant takus pirmiausia reikia numatyti prieigas prie pagrindinio pastato ir kitų takų maršrutą. Keliukai atliks dvi funkcijas - susisiekimo ir meninės išraiškos, todėl takus geriausia skaidyti į vieną pagrindinį ir kelis šalutinius. Pagrindiniame take turėtų tilpti du greta einantys žmonės, tad rekomenduojama formuoti 1,5 m tako plotį.
Jeigu takas veda link laiptų, jo plotis neturėtų būti siauresnis už pačius laiptus. Takai turi būti ergonomiški, nes niekas nevaikščios kampais. Todėl, prieš įsirengiant, pabandykite pasivaikščioti nubrėžtomis būsimų takų linijomis. Jei norite išlaikyti vientisą stilių, pagrindinius ir šalutinius takus įrenkite iš tokių pat medžiagų. Jei įvairių funkcinių zonų stilius skiriasi, nevenkite ir ryškaus kontrasto. Kai sklype daug įvairių gėlynų, architektūros elementų, zonų, kur nuolat vaikščiosite, takus galima modeliuoti iš visiškai struktūriškai skirtingų medžiagų, keliomis eilėmis ar pasikartojančiomis atkarpomis.
Planavimui kalvoto ar šlaitinio sklypo takų, anksčiau ypač populiarūs buvo terasiniai takai. Šiuo metu kraštovaizdžio architektai pataria tiesti vingiuotus, kalvotą kraštovaizdį atkartojančius takus. Nedarykite klaidos ir netieskite takų iš statybinių medžiagų likučių. Plytos, blokeliai ar kita namo medžiaga, skirta namui statyti, drėks, trūkinės ir trupės. Vešlia bei spalvinga augmenija papuoštame sklype tokie takai atrodys primityviai ir gadins vaizdą.
Takams iš natūralių akmenų kloti galima naudoti luitus, riedulius arba tašytus ir skaldytus akmenis - dolomitą, granitą, skalūną, smiltainį. Šių rūšių takai patys išraiškingiausi, jie sukuria natūralios aplinkos įspūdį. Pasirinkimą lemia vietovės kraštovaizdis, aplinka ir namo stilius. Griežtesnės formos taką galima sudėlioti ir iš neapdorotų akmenų. Akmenis reikia parinkti taip, kad jie visiškai užpildytų tako paviršių, o tarpus tarp jų užpilti žvyru, − antraip teks gana dažnai rauti žolę.
Alternatyva natūraliam grindiniui - įvairios formos betono trinkelės. Tai ilgaamžė ir mažiausiai priežiūros reikalaujanti danga. Šios formos grindinio trinkelės Lietuvoje yra neabejotinai pačios populiariausios. Vyraujanti spalva šiuo metu yra pilka, tačiau privataus namo teritorijai verta parinkti spalvotas įvairių formų trinkeles. Norintieji vejos ir kieto grunto derinio gali panaudoti ažūrines betonines trinkeles. Iš plytelių ertmių išaugusi žolė nuspalvins pilką betoną ir derės su greta esančia veja. Nuo seno takams kloti naudojamos klinkerio trinkelės dėl savo šiltos tekstūros vis labiau populiarėja. Parinkus atitinkamą raštą, jos puikia tinka ir prie klasikinio ir prie modernaus stiliaus namo. Šiuo metu takams įrengti vis dažniau naudojamos medinės trinkelės. Medis nuo seno žinomas kaip jauki ir šilta medžiaga, tačiau palijus takas gali tapti labai slidus, todėl nerekomenduojama medinių takų įrengti zonose, kur dažnai vaikščiojama.
Takai iš sutankintos skaldos sukuria natūralumo įspūdį, o sklypas neatrodys perkrautas. Minkštos dangos iš pušies žievės, smulkių apvalių akmenėlių, net ir sijoto žvyro akmenų − greitas būdas įrengti akiai patrauklų, o kartu ir patogų keliuką. Įrengti tokias dangas taip pat nėra paprasta. Reikia iškasti bent 30 cm tranšėją, pakloti geotekstilę. Pagrindinė problema, į kurią neatsižvelgia šeimininkai, įsigiję išvaizdžių betono ar klinkerio trinkelių - neteisingas jų paklojimas. Įrengiant takus svarbu atkreipti dėmesį į esminį dalyką: takai turėtų būti tvirti, todėl geriausia juos įrengti pagal tam tikros rūšies dangos reikalavimus. Takus reikėtų įrengti su nuolydžiu į vieną arba dvi puses nuo ašies − jei takai bus lygūs ar įlenkti, juose kaupsis vanduo, kuris gadins dangą, o žiemą takas bus slidus. Dėl šios priežasties dažnai nepatyrę klojėjai trinkeles kloja be jokių tarpelių. Dėl šios priežasties gali ištrupėti trinkelių kampai. Tarpeliai turėtų būti apie 3−5 mm.
Jei sodybos stilius griežtas, klasikinis, tai ir takeliai bei aikštelės turi būti aiškių geometrinių formų. Vingiuoti takeliai tinka kitokio stiliaus sodyboms, kuriose dažniausiai nepaisoma simetrijos, želdynai komponuojami laisvai. Kad akmenimis ar plytelėmis grįsti takeliai nedarkytų bendro sklypo vaizdo, rekomenduojama laikytis proporcijų: grįsti ar plytelėmis kloti plotai neturi būti didesni kaip 10 proc. valdos ploto. Reikia laikytis proporcijųTakelių plotis pasirenkamas pagal tai, kiek ir kaip jais bus judama: žmonės, dviračiai, karučiai jais turi judėti laisvai, nepažeisdami dangos. Grįsti plotai apsaugo sklypą nuo purvo, todėl pirmiausia reikia grįsti ten, kur dažniausiai vaikščiojama, dirbama ar pramogaujama.
Prieš imantis darbų, būtina gerai apgalvoti takelių išdėstymą. Takeliais turi būti saugu ir patogu judėti bet kokiu oru: ir per liūtis, ir esant plikledžiui. Pageidautina, kad takeliai ir aikštelės nereikalautų daug sudėtingos priežiūros ir visada estetiškai atrodytų. Pigios, bet neilgalaikėsTakeliams grįsti naudojamos kietos ir minkštos dangos. Kietos gali būti natūralaus akmens: granito, bazalto, riedulių. Kai kas naudoja vulkaninės kilmės akmenis, kurie yra itin tvirti ir ilgaamžiai. Danga gali būti klojama iš tašytų ar plytų formos akmenų. Monolitinė betoninė danga dažniausiai įrengiama ten, kur įvažiuoja ir stovi automobilis. Pigios ir paklausios betoninės šaligatvio plytelės. Jų formų ir spalvų įvairovė labai didelė. Tačiau, palyginti su natūraliu akmeniu, jos neilgaamžės, todėl gaminant jas į betoną įmaišoma cemento, specialių kietinamųjų priedų. Svarbu nepamiršti, kad gruntas juda ir, takelyje, padengtame kieta danga, ypač betonu, atsiranda plyšių. To nenutiks, jei kas 2-3 metrus takelis bus perskirtas medinėmis lentelėmis.
Gražūs, bet pūvaMediniai takeliai atrodo gražiau ir jaukiau nei iš betoninių plytelių, tačiau jei mediena nėra tinkamai impregnuota, ji greitai supūva. Tokių takelių nerekomenduojama kloti šešėlyje, nes dėl drėgmės jie pasidengia gličiu slidžiu sluoksniu. Mediniams takams ir aikštelėms tinka ir kieta, ir minkštesnė mediena. Tinkamai paruoštos ąžuolo, pušies ar juodalksnio trinkelės tarnaus bent 10 metų. Jei norima suteikti joms tamsia spalvą, galima naudoti vario sulfatą. Vieta takeliui paruošiama taip: iš smėlio ar smėlio ir skaldos padaromas drenažinis 15-20 cm sluoksnis. Medžio trinkelės padengiamos medžiagomis, apsaugančiomis nuo puvimo.
Takeliai klojami taip: trinkelės dedamos ant 5 cm storio stambios frakcijos smėlio ar smulkios skaldos sluoksnio. Taip pat galima įkasti į žemę 10 cm storio ir 15 cm pločio tąšelius, o ant viršaus prikalti lentas. Medis turi būti impregnuotas, kad tarnautų ilgiau. Atrodo natūraliai; minkštos dangos - tai smulkūs palaidi akmenys (skalda, akmenukai, žvirgždas), taip pat smėlis. Dažniausiai įrengiant takelius naudojami smulkūs natūralūs akmenys. Šios dangos ne liejamos ar klojamos, o supilamos. Jie atrodo natūraliai, galima pasirinkti norimą jų formą. Kuo smulkesnės medžiagos naudojamos, tuo patogiau tokiu takeliu eiti.
Takelių klojimo darbų eiliškumas: pasižymima, kur ir kokios formos jie bus, tada nukasamas gruntas, suformuojamas daugiasluoksnis pamatas ir klojama danga. Tiesių takelių ribos žymimos kuoleliais ir siūlais, o vingiuotų - bet kokiais aplinkai nekenksmingais šviesiais milteliais, pavyzdžiui, baltu smėliu ar kreida. Geriau žemiau arba lygiai įrengiant įvažiavimą, nuimamo grunto storis turi būti ne mažesnis nei 0,5 m, o darant pėsčiųjų takelį užteks ir 0,15-0,2 m. Taip pat svarbu, ar klojama danga bus žemiau, aukščiau žemės paviršiaus ar lygiai su juo. Kraštovaizdžio dizaineriai pataria įrengti tokius takus, kurie yra šiek tiek žemiau žemės paviršiaus ar lygiai su juo. Jie gražiai atrodo ir netrukdo pjauti veją, augančią prie pat karšto. Tačiau ant tokio takelio gali kauptis lietaus vanduo.
Stasys Palaukys rekomenduoja: žmonės dažnai planuoja gėlynus ir poilsio zonas, o takelius pamiršta. Kraštovaizdžio dizaineriai pabrėžia, kad takai turi ne tik funkciją, bet ir estetiką, todėl ergonomičkai suplanuoti, jungti reikiamas zonas, derėti prie reljefo ir aplinkos. Svarbu, kad mažuose kiemuose būtų laikomasi 3:5:8 proporcijos taisyklės, pagal kurią takai gali užimti penktadalį ploto.
Dažnai žmonės kreipiasi dėl takelių tik tada, kai pagrindiniai takai jau suformuoti. Pasak kraštovaizdžio dizainerės Aurelijos Šveiterienės, takai turi ne tik funkciją, bet ir estetinę reikšmę, todėl turi būti ergonomiškai suplanuoti, jungti reikiamas zonas, derėti prie reljefo ir aplinkos. „Didelių sodybų šeimininkai vis rečiau prašo projektuoti takelius, numatomos tik patogios ir vaizdingos judėjimo trajektorijos, kurias įrėmina želdiniai. Miesto sklypuose dažnai būna mažai erdvės, judama ta pačia trajektorija, tad reikalingi gana tvirti ir atsparūs pagrindiniai takai, paprastai vedantys iki poilsio zonos, o šalutinių takų funkciją čia gali atlikti ir veja arba į ją įleistos plytelės.“
Takų atskyrimas nuo vejos ir želdinių zonų rekomenduojamas borteliais ar vejos juostomis. Tai sumažina pavojų, kad takai laikui bėgant pakeis formą, o kraštai apžels. Pakalbėta ir apie takų aukštį: takai turi būti šiek tiek žemiau žemės paviršiaus ar lygiai su juo, kad estetiškai dera ir nesmarkiai trukdytų pjauti veją. Jei veją planuojama pjauti robotu, takai neturi trukdyti jam tinkamai nupjauti veją ir pervažiuoti į kitą pusę.
Takų dangų pasirinkimas yra platus: klinkerio ir betoninės trinkelės pagrindiniai dideliems plotams, o šalutinėms zonoms - plokštės ar akmens mūšiai. Šiuolaikiniams sprendimams tinka akmens kilimas, o natūralesnėse zonose - skalda ir akmuo. Dauguma klientų vengia plastiko ir sintetinių medžiagų, o medinės dangos laikomos šiltais ir jaukiais pasirinkimais, tačiau reikia tinkamai impregnuoti ir užtikrinti jų ilgaamžiškumą.
Akivaizdu, kad sklypo architektūroje svarbus balansavimas tarp skirtingų medžiagų ir jų derinimas prie namo apdailos. Pasak ekspertų, geriausia, kai sodo takeliai bei aikštelės laikosi bendro namo stiliaus, o tolimesniuose zonose galima įvesti kontrastą, bet ne chaotiką. Skalūno takeliai - natūralus ir tvirtas sprendimas, ypač tinkamas šiauriniam klimatui: atsparus šalčiui ir drėgmei, ilgaamžis, su unikalia tekstūra. Montavimas paprastas - galima kloti tiesiai ant žvyro ar smėlio pagrindo. Skalūno plokštės puikiai dera su natūraliu kraštovaizdžiu, yra daugelyje zonų: įėjimuose, poilsio erdvėse ar terasose.
Skalūno montavimas ant fasado
Alternatyva - akmenų plokštės, skaldos takeliai ar trinkelės. Akmenų plokštės suteikia stabilumo įspūdį ir tvirtą paviršių, o skalda prisitaiko prie įvairių formų ir reljefo. Takų tarpai gali būti užpildyti smėliu ar venomis, o plokštės dėliojamos kaip brastos akmenys su tarpeliais. Mediena - šilta ir natūralu, bet reikalauja tinkamos priežiūros bei impregnavimo. Kiekvienas takas turi pradžią ir pabaigą, todėl svarbu suprojektuoti kryptis taip, kad kelionė būtų įdomi ir saugi.