Šv. Pauliaus katedra - viena iš seniausių Lietuvos bažnyčių, į kurią per daugiau nei šešis šimtmečius suklestėjusi istorinė ir meninė patirtis atspindė įspūdingą katedros fasado vaizdą. XIX a. pradžioje architektas Laurynas Gucevičius ją suformavo į dabartinę išvaizdą, o fasadą puošia skulptūros, rodančios Lietuvos istoriją, tikėjimą ir valstybės simboliką.
Frontonas ir skulptūrinė kompozicija
Priekinio fasado frontone išryškėja šešios skulptūros - šv. Stanislovas, šv. Elena, šv. Kazimieras, o tarp jų - velionė skulptūrinė įstaiga su triptiku: šventasis Stanislovas frontono centre, šv. Elena ir šv. Kazimieras į šiaurę ir pietus. Timpane vaizduojama Nojaus auka po potyrių potvynio. Priešingose fasado pusėse yra Horerlėfai, kviečiantys į Dvylikos apaštalų paveikslų ciklą ir kitus Šventojo Rašto pasakojimus.
Šonų nišose pietų pusėje - septynios rokoko stiliaus šventųjų valdovų skulptūros (pagal 1754 m.). Šiaurinėje fasado dalyje - penkios rokoko stiuko skulptūros, vaizduojančios Jėzuitų ordino šventuosius (1754-1768 m.). Šie kūriniai buvo perkelti iš Šv. Iš šiaurės pusės - katedros įvaizdžio įvairovę papildžiusių valstybės ir religinio gyvenimo personažų kolekciją.
Trys horeljefai ir nauji liturginiai akcentai
Horeljefuose pasakojama apie įvykius Apaštalų darbuose: apaštalai gauna Šventąją Dvasią, Petras skelbia pamokslą miniai, Kristaus vardu išgydo luošą elgetą, Paulius prikelia mirusįjį, o Ananijas ir Sapfyra netikėtai miršta, kai tikėjimą norėta apgauti. Pagrindiniai šie siužetai iliustruoja Evangelijos plėtrą ir Jehovos malonės darbus per Dievo apaštalus.
Priekinio fasado dešinėje navoje virš koplytų kabomi aštuoni Senojo Testamento siužetų paveikslai, o kairėje - kiti aštuoni paveikslai, jų autorius Costantino Villani. Jas papildo 16 didelių paveikslų, sukurti klausytojams ir žiūrovams, ir šioje erdvėje išryškinama Šv. Rašto temų išraiška. Tai Lietuvos kontekste išraiškingiausias paveikslų ciklas, perteikiantis religinės meno raiškos jėgą.
Vargonų prospektas ir altorių architektūra
XVIII a. vargonų prospektas - dinamiškas baroko meno kūrinys, 1859 m. atkeltas iš uždarytos Vilniaus augustinų bažnyčios. Dabartinius vargonus įrengė firma „Alexander Schuke“, Potsdamas (1969). Elipsės formos Šv. Vladislovo koplyčia, sukurta Lauryno Gucevičiaus rekonstrukcijos metu, išliko ir šiandien - jos freskų fragmentai su užrašais ZELUS (uolumas) ir FIDES (tikėjimas). 1861-1863 m. šioje koplyčioje stovėjo šv. Vladislovo skulptūra, o XIX a. viduryje buvo įrengtas altorius.
Katedros didysis altorius - trijų dalių architektūrinė kompozicija. Pirmoji dalis su Dievo Apvaizdos ženklu ir kryžiumi su Kristaus figūrėle viršuje, antroji dalis - puošnų tabernakulių komplektą, o trečiojoje dalyje - centralinėje vietoje - altoriuje vyksta šv. Mišios. Altoriaus viršuje yra gaubtas, kuris simbolizuoja Kristaus šventumą, o šalia jo - šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros, kurias lydėjo relikvijų įrašai.
Koplyčios ir relikvijų lobynas
Koplyčios istorija susijusi su svarbiais Lietuvos didikais: XVII a. Šv. Kazimiero sarkofagas, jo relikvijos ir skulptūrinė ikonografinė programa, kurioje rengiamos dorybių scenos bei teisingumo, ištikimybės ir išminties simboliai. Koplyčios freskos - Michelangelo Pallonius kūryba, kuri atskleidžia karalaičio šventąjį gyvenimą, o lubose esantys angelai ir Kristus suteikia erdvei dvasinį įžvalgą. XVI a. karalaičio relikvijų vainikavimas ir karūnacijos istorija taip pat įtvirtino koplyčios svarbą.
Naujoji koplyčia simbolizuoja liturginę atminimo erdvę: 2020 m. koplyčia buvo restauruota ir papildyta modernia mensa su šv. Faustinos ir kitais relikvijomis. 2021 m. į koplyčią sugrįžo tobuli memorialiniai artefaktai: relikvijos, epitafijos ir antkapiai, tarp jų - Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio relikvijų atminimo ženklai. Pirmoji Manvydų koplyčia, atsiradusi 1423 m., vėliau perstatyta, o XIX a. vadinama Šv. Pauliaus vardu pradėjo įgauti naują įvaizdį pagal altoriaus paveikslą.
Rytinės ir šiaurinės bei pietinės fasado detalės
Šoninių fasado nišose yra septynios Lietuvos kunigaikščių skulptūros (pietinė dalis) ir penkios jėzuitų šventųjų skulptūros (šiaurinė dalis), kurios iš pradžių buvo skirtos Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai, o vėliau perkeltos į katedros nišas po katalikų bažnyčios uždarimo 1832 m.
Viena istorinė katedros užuomina: relikvijos ir memorialiniai lobynai
Didžioji katedros lobynas laikė didžiąją skulptūrinę ir relikvinę vertę - laikui bėgant čia kaupėsi relikvijos ir memorialiniai kancleriai bei vyskupai. Antkapiai ir portretai liudija gotikos, renesanso ir baroko dailės trendus, o koplyčių programos atskleidžia nuoseklų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir jos įtakingų asmenų istorijų pasakojimą.
Svarbiausi pasakojimai ir ikonografija aplink fasadą
- Šešios fasado skulptūros: šv. Stanislovas, šv. Elena, šv. Kazimieras, Abraomas, Mozė ir keturi evangelistai su jų simboliais.
- Horeljefai: apaštalų darbų scenos - Šventoji Dvasia, gydymai, pamokslai, prikelimai ir mirties bausmės istorijos.
- XVIII a. rokoko skulptūros: Lietuvos valdovų ir jėzuitų šventųjų portretai fasade ir jų perkelimas į katedrą 1832 m.
- Koplyčios programos: Kazimiero sarkofago ir relikvijų legendos, šventųjų paveikslai ir dieviškojo ženklo vaizdai.
- Altorių ikonografija: Dievo Apvaizdos ženklas, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros, relikvijų ir liturginių reikmenų saugojimas.
Ši katedros fasado architektūra ir dariniai sujungia XV-XX a. laikotarpių menines ir liturgines idėjas, liudydami apie Lietuvos katalikų kultūrinį turtą ir istoriją, kurios katedra išliko kaip svarbus Lietuvos religinis ir kultūrinis centras net ir sudėtingais XX amžiaus laikais.