Supilta zvyro sekluma upeje

Gera rymoti prie Pilies tilto. Kadangi ne visi gali sau leisti malonumą išplaukti į jūrą ar pažvejoti karpyne, gerų pojūčių galima patirti čia pat: Minijoje, Dangėje ar Kuršių mariose. Vienintelis trūkumas: jei prie marių gali pakalbinti senbuvius ar iš šono nusižiūrėti, kuo ir kaip jie gaudo, tai prie upės rasti šnekų kolegą bus sunkiau. Atkeliavus žvejoti prie nepažįstamo vandens telkinio, pirmiausiai reikėtų susirasti tokią vietą, kur laikosi ir maitinasi žuvys.

Kur tas žuvis rasti ir kaip suprasti upės reljefą

Upėje tai padaryti gana paprasta, nes padeda vandens kranto linija, vandens tėkmės greitis, srovės kryptis, vandens spalva, kuri apytiksliairodo vietos gylį. Nedidelės upės dažniausiai yra labai vingiuotos: išsiraito į daugybę vingių, kilpų, įlankų, senvagių. Įlenktajame upės kilpos krante visuomet yra gilumos, skardžiai, o vandenyje ties jais - gilios duobės. Išlenktajame krante dažniausiai seklu. Seklesnės, akmenų upių vietos su stipria srove vadinamos rėvomis. Prieš rėvą yra gilesnė vieta, vadinama “liežuviu”, kurią lengva rasti pagal tamsesnę vandens spalvą ir ištįsusį lygesnį plotelį (“liežuvį”). Nedidelėse upėse geriausia žvejoti duobėse. Jei upė siaura - išplatėjimuose ir įlankose. Jei upės tėkmė lėta, tinkamiausios žūklės vietos - susiaurėjimai, slenksčiai. Jei tėkmė greita - įlankos, praplatėjimai. Žuvys mėgsta gilias vietas ties skardžiais, nes ten dėl nuslydusio grunto dugne susidaro įvairūs nelygumai ir žuvims yra kur slėptis.

Dėl tos pačios priežasties žuvys labai mėgsta duburius, kuriuose daug paskendusių rąstų, kerplėšų, akmenų bei kur atgalinės, sūkuriuojančios srovės. Kuo mažesnis atstumas tarp tiesioginės ir atgalinės srovės, tuo ši vieta įdomesnė žuvims. Puikios žvejybos vietos - duobės pakrantėse, apaugusios krūmais ar medžiais, kurių šakos nusvirusios virš vandens. Gera žvejyba ir žemiau rėvų, slenksčių, užtvankų. Čia susidaro stiprūs sūkuriai, veržli srovė paviršiumi neša suplaktas balsvas putas. Prie pat pagrindinio srovės kritimo, duburio priekyje, laikosi stambios ir plėšrios žuvys. Šiek tiek toliau, kur srovė silpnesnė, mėgsta buvoti šapalai.

Kur randamos žuvys ežeruose ir užtvankose

Daug sunkiau aptikti žuvingas vietas ežeruose ir užtvankose. Apie užtvanką ir ežerą galima daug pasakyti vien tik apžvelgus kranto liniją. Jei krantas lėkštas, gilumų paprastai nebūna. Jeigu statūs krantai “skęsta” vandenyje, galima spėti, jog šioje vietoje gilumos yra prie pat kranto. Nuspėti gylį padeda vandens augalai, kurie auga tam tikrame gylyje, ir juos pažįstant nesunku orientuotis. Vandenyje, gilesniame nei 4 m, vandens augalai paprastai nebeauga. Iki 4 m gilumose auga plūdenos. Vandens lelijos auga iki 3 m gylyje, lūgnės - šiek tiek giliau. Augalai suteikia labai daug informacijos apie vandens telkinio giliąsias vietas, tačiau povandeninės seklumos ir duburiai, esantys atvirose vietose, lieka nežinomi, ir surasti juos nematuojant gylio beveik neįmanoma.

Labai pravartu turėti vandens telkinio schemą, kurioje pažymėtas gylis, povandeninių seklumų ir duobių išsidėstymas. Ežeruose ir užtvankose žuvų sankaupos paprastai būna: ne seklesnėse kaip 2 m gylio duobėse netoli kranto; “languose” tarp augalų; šalia salelių; tose vietose, kur įteka upės ir upeliai; prie nuskendusių medžių, akmenų. Ežeruose ar užtvankose žuvys paprastai keliauja iš vienos vietos į kitą šalia augalų krašto linijos ar prie povandeninių skardžių šlaitų.

Kaip elgtis prie vandens

Labai svarbu ir tai, kaip žvejys elgiasi prie vandens. Žuvys puikiai jaučia virpesius, lengvai sklindančius vandeniu, kai “sunkiai” vaikštoma krantu, apsiavus guminiais batais ar neatsargiai įlipus į valtį. Todėl eiti į žūklės vietą reikia kuo atsargiau, nekeliant nė menkiausio triukšmo; ypač vengti smūgių į vandenį (bet kuo: meškere, irklu, batu). Žvejo šešėlis, krentantis ant vandens, taip pat gali išbaidyti žuvis, todėl reikia stengtis atsistoti taip, kad saulė šviestų iš šono ar į veidą. Naudinga prisiminti, kad išgąsdintos kuojos, plakiai, meknės greitai sugrįš į tą pačią vietą. Vaikščioti nesibaiminant galima ten, kur žuvys įpratusios prie triukšmo: ties slenksčiais, užtvankomis, prie geležinkelio ar tiltų. Žuvys, gyvenančios tyliuose vandenyse, labai atsargios. Pabaigai dar vienas pastebėjimas: geriausiai žvejoti ten, kur praminti žvejų takeliai. Tose vietose styro palikti šakaliukai meškerėms, mėtosi nuorūkos, buteliai, indeliai nuo sliekų, paliktos laužavietės.

Trumpas atsakymas: Upės sudaro smėlio seklumas, kai vanduo sulėtėja tiek, kad nebegali pernešti smėlio ir smulkių akmenukų. Judantis vanduo gali pakelti ir nunešti uolienų ir smėlio gabalėlius. Greitesnis vanduo neša daugiau ir didesnių dalelių. Smėlis nusėda dugne ir suformuoja nedidelę salą arba seklumą. Sekcijos auga, kai atplaukia daugiau smėlio, nei nuplaunama. Kartais augalai įsišaknija seklumoje ir laikui bėgant ją stabilizuoja. Upės neša nuosėdas - smėlį, dumblą ir žvyrą - nes tekantis vanduo veikia daleles. Kuo greitesnė srovė, tuo daugiau ir didesnių dalelių ji gali paimti. Hjulströmo kreivė yra empirinis grafikas, rodantis tipinius tėkmės greičius, reikalingus skirtingų dydžių grūdelėms eroduoti, pernešti ar nusėsti. Srauto modeliai taip pat svarbūs: kai vanduo atsiskiria aplink kliūtį arba pasklinda ant seklios vietos, susidaro mažos energijos zona, kurioje gali kauptis nuosėdos. Kaip mes tai žinome: Mokslininkai stebi upes tiesiogiai, tiria aerofoto ir palydovinius vaizdus ir atlieka kontroliuojamus laboratorinius eksperimentus latakais (mažais dirbtiniais kanalais), kad išmatuotų, kada ir kur juda nuosėdos. Pilkite greičiau (daugiau vandens), kad vėl pamatytumėte, kaip smėlis juda, arba pilkite lėtai, kad daugiau smėlio nusėstų.

• Duobės prie kranto dažnai slepia didesnes žuvų galimybes.
• Rėvai ir liežuvių vietos dažnai nurodo gilų dugną.
• Augalai ir jų augimo gylyje suprantamai nurodo seklumas.
• Elgesio taisyklės prie vandens padidina sėkmės tikimybę.

tags: #supilta #zvyro #sekluma #upeje