Streso ir perdegimo sindromo paplitimas tarp skirtingų profilių slaugytojų

Tajų straipsnyje analizuojamas perdegimo sindromas kaip ilgalaikis fiziologinis, psichinis ir emocinis distresas, kuris paliečia tropinius darbuotojus, ypač slaugytojus, dirbančius įvairiuose skyriuose. Jau daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos bei pasaulio tyrėjai domisi perdegimo sindromo reiškiniu, jo priežastimis, formavimusi, pasekmėmis bei galimais pagalbos būdais. Tam tikroms profesijoms, pavyzdžiui, slaugytojams, nuo ryto iki vakaro tenka bendrauti su žmonėmis, spręsti jų problemas, kas reikalauja nemažai fizinių bei psichinių jėgų. Anksčiau ar vėliau tai gresia perdegimo sindromu. Todėl šios temos aktualumas yra neabejotinai svarbus tiek organizaciniame, tiek asmeniniame lygmenyje.

Perdegimo sindromo apibrėžimas ir požymiai

Šiuolaikiniame pasaulyje dažnas dirbantis žmogus gyvena įtemptą gyvenimą, diena iš dienos susidurdamas su naujais iššūkiais ir spręsdamas sudėtingas problemas. Ar įmanoma tokiomis sąlygomis visada išlikti ramiam? Ar būtina atkreipti dėmesį, jei esi nuolatos nuvargęs ir išsekęs, jei dingsta motyvacija darbui? Šie ir dar kiti požymiai liudija apie perdegimo sindromą (angl. burnout). Šį terminą pirmasis pavartojo JAV kilmės psichologas Herbert Freudenberger. Tyrinėdamas šią sritį klinikinės psichologijos rėmuose, autorius tyrimo objektais laikė save patį ir savo kolegas.

Tačiau stresas ar įtampa darbe dar nebūtinai liudija apie perdegimo sindromą. Perdegimo sindromą H. Freudenberger (1975) apibrėžė kaip išsekimą, atsirandantį tuomet, kai situacija reikalauja daugiau resursų bei energijos nei žmogus turi. Viena žinomiausių perdegimo sindromo tyrinėtojų yra Christina Maslach, kurios apibrėžimas šiais laikais yra paplitęs: emocinis išsekimas, depersonalizacija bei sumažėję asmeniniai laimėjimai. Tai ne trumpalaikė ar greitai galinti praeiti būsena, o ilgai trunkanti reakcija į nuolatinius emocinius bei tarpasmeninius stresorius darbe. Anot Maslach (2003), perdegimą apibrėžia šios sanklodos: emocinis išsekimas, depersonalizacija bei sumažėję asmeniniai laimėjimai.

Tad pagrindiniai perdegimo sindromo požymiai apima: emocinį išsekimą (fizinį bei psichinį išeikvojimą), depersonalizaciją (abejingumas ir cinizmas darbe), bei sumažėjusius asmeninius laimėjimus. Emocinis išsekimas laikomas kertiniu bruožu. Taip pat išryškėja papildomi požymiai - fiziniai, elgesio, tarpasmeniniai ir nuostatų lygmenys, kurie sudaro kompleksinį sindromo paveikslą. Tačiau emocinis išsekimas dažnai laikomas ašies centru, o kitos dimensijos - tarpusavyje susijusios su asmenybės savybėmis ir saviveiksmingumu (Le Blanc, 2007).

Perdegimo sindromas turi daugialypį etiologinį pagrindą. Pagrindiniai modeliai yra darbo reikalavimų - resursų modelis (Dem­erouti et al.), resursų konservavimo modelis (Halbesleben, 2006), psichoanalitinis-egzistencinis modelis (Pines, 2002) bei teisingumo teorija (Dierendonck et al., 2001). Be to, egzistuoja ir papildomi požiūriai į fizinius, emocinius, elgesio ir tarpasmeninius požymius, susijusius su perdegimu. Šie modeliai pabrėžia, kad perdegimas kyla dėl neatitikimo tarp keliamų reikalavimų ir turimų resursų arba dėl išsekimo, kylančio iš konflikto tarp darbo ir asmeninių poreikių.

5 perdegimo etapų eskizė ir dažniausi požymiai

Požymiai skirstomi į:

• Fiziniai požymiai: galvos skausmai, nugaros skausmai, migrenos priepuoliai, virškinimo sutrikimai, svorio pokyčiai, miego sutrikimai ir kt.
• Emociniai požymiai: dirglumas, nerimas, bejėgiškumas, liūdesys, pesimizmas, abejingumas, depresija ir pan.
• Elgesio požymiai: sunkumai susikaupti, vėlavimai, darbo vengimas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, konfliktai su kolegomis.
• Tarpasmeniniai požymiai: sutrikęs santykis su klientais, šeima, draugais; depresijos poveikis santuokai.
• Nuostatų požymiai: cinizmas, nepasitenkinimas savimi, izoliacija, mintys apie savižudybę.

Taigi, perdegimo sindromas yra ne vien tik asmeniškai simptomų rinkinys, bet ir kompleksiška sąveika tarp asmenybės bruožų, darbo aplinkos veiksnių bei socialinės paramos jaringan.

Streso šaltiniai slaugytojų darbe

Slaugytojų darbas yra susijęs su nuolatiniu stresu dėl įvairių priežasčių. Emocinis stresorius kyla, kai pacientai patiria baimę, nepasitikėjimą ir panieką; onkologiniai pacientai reikalauja ypatingo emocinio palaikymo, o tai gali sukelti didelį psichologinį krūvį slaugytojams. Dažnai pacientai su sunkiomis ligomis turi nepasitikėjimą, pasikeitusį savęs vertinimą ir net depresijos riziką. Be to, aplinkos stresoriai (toksiški gydymo metodai, intervencijos su mirties rizika, stresas dėl intensyvaus gydymo) ir kognityviniai stresoriai (didelis informacijos kiekis, greitas sprendimų priėmimas) didina perdegimo riziką. Socialiniai/starpasmeniniai stresoriai atsiranda dėl letalumo ir paliatyviojo pobūdžio daugumos pacientų, o pacientų ir jų artimųjų emocinis pobūdis bei elgesys gali įtempti slaugytojus. Bendro pobūdžio stresoriai apima įvairių tipų situacijas ir nėra vienareikšmiai paveikiantys visus slaugytojus identiškai.

Rizikos veiksniai ir jų įtaka perdegimo sindromui

Rizikos veiksniai apima amžių, darbo stažą, lytį, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, asmenybės bruožus, ištvermę, streso įveikimo įgūdžius, kontrolės lokusą, savęs vertinimą, darbo sąlygas ir socialinį palaikymą. Konkrečiai:

• Amžius: rizika kyla 19-25 m. ir 40-50 m. amžiuje.
• Darbo stažas: ilgesnis stažas gali sumažinti riziką išgyventi perdegimą.
• Lytis: vyrai turi didesnę riziką patirti perdegimą; moterys dažniau patiria emocinį išsekimą, vyrai - depersonalizaciją.
• Šeimyninė padėtis: sutuoktiniailinkę dažnai turi mažesnę riziką nei vienišiai.
• Išsilavinimas: išsilavinimas gali būti susijęs su cinizmu (neigiama tendencija).
• Asmeninė ištvermė ir sunkumų įveikimo įgūdžiai: aktyvus įveikimo būdas mažina riziką, pasyvus didina.
• Kontrolės lokusas: vidinis kontrolės lokusas mažina riziką išgyventi perdegimą.
• Savęs vertinimas ir asmenybės tipas A: labiau rizikuojama.
• Darbo sąlygos: didelis darbo krūvis, viršvalandžiai tiesiogiai koreliuoja su perdegimo rizika.
• Socialinis palaikymas: kolegų, vadovų ir šeimos parama yra vienas svarbiausių apsaugos veiksnių.
• Vadovavimo stilius: demokratinis vadovavimas gali sumažinti perdegimo riziką.

Tyrimai rodo, kad socialinis palaikymas, ypač iš supervizorių ir administracijos, yra vienas esminių veiksnių kaitai į perdegimo riziką. Taip pat svarbus ir darbo pobūdis, galimybė savarankiškai priimti sprendimus bei grįžtamojo ryšio kokybė su pacientais.

Streso šaltiniai ir perdegimo paplitimas skirtinguose slaugytojų profiliuose

Ypač didelė rizika kyla slaugytojams, dirbantiems onkologijos skyriuose. JAV atliktas tyrimas su 7715 slaugytojais onkologiniuose skyriuose parodė, kad 61,7 % patyrė perdegimo sindromą; 78 % - frustraciją, 69 % - emocinį išsekimą, o 50 % svarstė apie darbo pakeitimą. Didžiojoje Britanijoje panašūs duomenys, tik depersonalizacijos lygis buvo žemesnis, o papildomai 28 % turėjo kitų psichikos sutrikimų. Tyrimai Hematologijos skyriuose parodė daugiau nei 70 % emocinį išsekimą, 48 % planuoja darbo pakeitimą artimiausioje ateityje. Palyginti profiliai rodo, kad onkologija ir paliatyvioji slauga yra viena didžiausių rizikos sričių.

KMUK tyrimas (80 slaugytojų iš intensyviosios terapijos, chirurgijos ir terapijos skyrių) parodė, kad intensyvi terapija patiria didžiausią stresą dėl psichologinės aplinkos (pacientų mirtis) ir prastos pasirengimo darbui. Chirurgijos profilio slaugytojai dažniau patyrė didesnį stoką kolegų paramos ir dažnesnį gydytojo kritiką. Terapijos profilio slaugytojams didžiausią stresą teikia fizinė darbo aplinka, o psichosomatiniai simptomai buvo ryškesni. Taip pat terapijos slaugytojai turėjo aukštesnį emocinį išsekimą, lyginant su kitais profiliais.

Profesinio perdegimo paplitimas slaugytojams dirbant su onkologiniais pacientais

Iš JAV atliktų tyrimų paaiškėa, kad daugiau nei pusė onkologijos slaugytojų patiria perdegimą, o didelė dalis - frustraciją bei emocinį išsekimą. Dalis tyrimų nurodo, kad onkologijos slaugytojai yra vieni didžiausi rizikos grupių dėl darbuose susiduriamo su mirtimi, paciento baimėmis, bei sunkiais tarpasrūšiniais santykiais. Todėl šios srities personalas dažnai turi atlikti klausymo, psichologinį palaikymą, o tai didina jų psichologinį krūvį. Panašūs rezultatai aptariami ir apie paliatyviąją slaugą - didesnis emocinis krūvis ir didesnės rizikos perdegimui.

Prevencinės gairės ir galimos intervencijos

Yra du pagrindiniai prevencijos keliai: modifikuoti darbo aplinką, sumažinant stresą keliančius veiksnius, ir ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“. Atsižvelgiant į asmeninį lygmenį, svarbiausia rūpintis savimi: reguliari fizinė veikla, subalansuotas mitybos režimas, pakankamas poilsis bei darbo-poilsio balanso užtikrinimas. Siūloma ne tik formali pagalba, bet ir skatinimas, suprantamas kaip pelnytas teigiamas įvertinimas; svarbu, kad paskatinimai būtų laikomi rinkinio dalimi, o ne vienkartiniu gestu. Pasaulinėje literatūroje pabrėžiama, kad socialinis palaikymas bei geras santykis su kolegomis, vadovais ir šeima yra vieni galingiausių apsaugos veiksnių prieš perdegimo plėtotą.

Tarp praktinių rekomendacijų - skatinti savireguliacijos įgūdžius, relaksacijos technikas, kvėpavimo pratimus, pozityvią vidinę kalbą, savistabą ir humoro jausmą. Svarbu nustatyti aiškius darbo ir asmeninio gyvenimo ribas, įtraukti savarankišką poilsį, skirti laiko užsiėmimams ne susijusiems su darbu (pavyzdžiui, hobi), siekti nuolatinio profesinio tobulinimosi, dalintis jausmais su kolegomis ir vadovais. Taip pat svarbu užtikrinti, kad slaugytojai turi tinkamą pasirengimą dirbti su sunkiais pacientais (onkologiniais, paliatyviais pacientais) ir gauti reguliarų psichologinį palaikymą.

Praktiniai pavyzdžiai ir įžvalgos iš imtinių tyrimų

KMUK tyrime pastebėta, kad intensyviosios terapijos slaugytojams dažniausiai kyla stresas dėl psichologinės aplinkos ir paciento mirties, o terapijos slaugytojai patiria didžiausius psichosomatinio nuovargio simptomus, įskaitant blogą miegą, alergiją ir prislėgtą nuotaiką. Taip pat pastebėta, kad emocinis išsekimas yra labiausiai paplitęs iš trijų dimensijų, todėl prioritetas - emocinio atsparumo stiprinimas per organizacinius ir individualius mechanizmus. Be to, onkologijos skyriuose dirbantys personalai dažnai susiduria su sunkia tarpasmeninėmis situacijomis ir dideliu prielaida žmogui, kad gydymas gali būti sėkmingas, todėl reikia sustiprinti jų gebėjimą kurti empatišką ir tvarų santykį su pacientais.

Įtrauktos praktinės priemonės konkretiems profiliams

• Intensyvios terapijos profilio slaugytojams: daugiau dėmesio pacientų mirties iššūkiams, komunikacijai su gydytoju ir kolegomis; skirti laiką reflekcijai ir psichologinei pagalbai.
• Chirurgijos profilio slaugytojams: didinti kolegų paramos ir supervizijos prieinamumą; gerinti grįžtamąjį ryšį su gydytoju ir komanda.
• Terapijos profilio slaugytojams: dmesys darbo grafiko kūrimui, laiko planavimui, psichosomatinio nuovargio valdymui ir papildomoms atsipalaidavimo technikoms.

Taip pat svarbu, kad organizacijos diegtų periodinę darbuotojų apklausų mechanizmą ir vykdytų intervencijas, orientuotas į darbo aplinkos gerinimą, socialinį palaikymą bei vadovavimo kokybę. Šias priemones galima derinti su individualiais mokymais apie savęs priežiūros įgūdžių ugdymą, streso valdymą bei efektyvią komunikaciją su pacientais ir kolegomis.

Šiame straipsnyje pateiktos įžvalgos rodo, kad perdegimo sindromas yra daugiasluoksnė problema, reikalaujanti integruotų prevencijos ir intervencijos priemonių tiek organizacijose, tiek individualiame lygmenyje. Svarbiausia - suprasti, kad savęs priežiūra ir socialinis palaikymas yra ne mažiau svarbūs nei profesinė kompetencija, nes jų sintezė lemia slaugytojų darbingumo ir pacientų saugumo užtikrinimą.

tags: #streso #ir #perdegimo #sindromo #paplitimas #tarp