Fonetika (gr. phōnētikos - garsinis) - tai kurios nors kalbos garsų skambėjimo (akustinių) ir tarimo (artikuliacinių) savybių visuma arba mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir ypatybes. Ortografija (gr. Žmogaus kalbos garsai - tai oro virpesiai, iš mažiausių kalbos elementų susidarantys sąskambiai ir melodijos, kuriose užkoduojami ir iš kurių iškoduojami žmonių bendravimo / susikalbėjimo ženklai. Senovės laikų baltų tautų rašto ženklai (įrėžiai akmenyse, įspraudai moliniuose puoduose, papuošalų ir audinių ornamentai, runų raižiniai kalendoriuose ir kt.) yra tyrinėjami mokslininkų, keliamos šių ženklų kilmės ir reikšmės hipotezės. Dabartinė lietuvių rašto sistema remiasi lotyniškųjų rašmenų tradicija, kuri savo ruožtu - finikiečių abėcėle. Dabartinę lietuviškojo rašto sistemą pagrindė pirmoji lietuviška spausdinta knyga - 1547 m. Karaliaučiuje išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
Lietuviškojo rašto sistemą koregavo, tobulino XIX ir XX a. Raidynas, arba abėcėlė, - tai tam tikra nuolatine seka surašytos kurios nors kalbos rašto raidės. Lietuvių kalbos garsų ir raidžių santykiai - kalbos norminimo, atsižvelgiant į tradicijas ir kalbos mokslo naujoves, rezultatas. Lietuvių kalba turi 5 trumpuosius balsius ă, ĕ, ĭ, ŏ, ŭ (tariami trumpai), kuriuos atitinka 5 raidės (balsės) a, e, i, o, u, ir 6 ilguosius balsius ā, ē, ė, ī, ō, ū (tariami ilgai), kuriuos atitinka 10 raidžių a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų.
Raidėmis i, e, ė žymimi priešakinės eilės balsiai - juos tariant liežuvis pasislenka į priekį, o prieš juos esantys priebalsiai tariami minkštai. Pagal tartį visi lietuvių kalbos priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Skardieji priebalsiai (juos tariant įsitempia ir virpa balso stygos) yra žymimi raidėmis v, j, l, m, n, r (vadinami pusbalsiais, nes tariami panašiai kaip balsiai) ir raidėmis b, d, g, z, ž, h, dz, dž. Duslieji priebalsiai (tariant balso stygos nevirpa) žymimi raidėmis p, t, k, s, š, ch, c, č, f.
Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus visada minkštą j) gali būti kieti (prieš užpakalinės eilės balsius ir juos žyminčias balses) ir minkšti (prieš priešakinės eilės balsius / balses bei prieš užpakalinės eilės balses su minkštumo ženklu i, pvz.: ia, io, iu, ial, iul…). Žodžio gale visi priebalsiai (išskyrus j) tariami kietai. Lietuvių kalboje dvigarsiai tradiciškai skiriami į dvibalsius, žymimus dvibalsėmis ai, au, ei, ie, ui, uo bei mišriuosius dvigarsius, žymimus dvigarsėmis al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Jie visi rašomi pagal taisyklingą tartį.
Priebalsių klasifikavimas
Morфologija (gr. Lietuvių kalboje skiriama 11 kalbos dalių: 6 kaitomos (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir 5 nekaitomos (prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas, dalelytė). Vienos iš jų laikomos savarankiškomis (laisvomis) - tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, jaustukas, ištiktukas (atlieka sakinyje savarankiškas funkcijas).
- Daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri pasako asmens, daikto vardą arba tam tikro reiškinio pavadinimą ir atsako į klausimą kas tai? 1. 2.
- Daiktavardžiai yra kaitomi linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.), bet gali būti tik vienaskaitinių (turi tik vienaskaitą - pvz., cukrus) arba daugiskaitinių (turi tik daugiskaitą - pvz., miltai).
- Būdvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi asmens, daikto arba reiškinio ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios?
- Būdvardžiai kaitomi giminėmis (mot., vyr., bevardė: tyli, tylus, tylu), o mot. ir vyr.g. būdvardžiai - linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.).
Tradiciškai mokyklinėje gramatikoje pagal vns. ir dgs. V. 2. Kai kurie būdvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (baltasis) ir būti laipsniuojami - t.y. 3.
- Skaitvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi skaičių arba skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta?
- Skiriami 2 pagrindiniai skaitvardžių skyriai - kiekiniai (pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?: penki, dešimt) ir kelintiniai (nusako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?: pirmas, septinta).
2. 3. 4. Daiktavardiški skaitvardžiai (reikalaujantys daiktavardžio K.)
1. Prielinksniai pagal kilmę skiriami į senybinius (kuriuos sunku susieti su kuriais nors dabartinės lietuvių kalbos žodžiais : ant, apie, į, iš pas, per, po, prie, su, už…) ir naujybinius (kilusius iš kitų kalbos dalių: abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, paskui, prieš, tarp…).
Pagal vartojimą - su kokiais linksniais vartojami: dažniausiai vartojami su trimis linksniais (K.: abipus, anapus, greta, po, prie…; G.: apie, aplink, į…; Įn.: po, su, sulig, ties…). 2. 3.
Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia asmens, daikto veiksmą arba būseną ir atsako į klausimus ką veikia? kas vyksta, darosi, atsitinka? 1. 2. 3. Veiksmažodžiai turi 3 nuosakas (tiesioginę, tariamąją ir liepiamąją), 4 tiesioginės nuosakos laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį), 2 skaičius (vns., dgs.) ir 3 asmenis (vns.: aš, tu, jis/ji, dgs.: mes, jūs, jie / jos). Pagrindinės veiksmažodžio formos yra bendratis, esam. l. III a., būt. k. l. III a. (girdėti, girdi, girdėjo). Pagal esam. l. III a. 4.
Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį, būdvardį, prieveiksmį arba daiktavardį ir atsako į klausimus kaip? kur? kada? keliese? kiek? kodėl?
1. Pagal reikšmę prieveiksmiai yra skirstomi į 6 skyrius: būdo (kaip? kokiu būdu? - gražiai, palengva, staiga, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip…); kiekybės (kiek? kiek kartų? keliese? - mažai, užtektinai,daug, gana, tiek, šiek tiek, kelissyk, dusyk, trissyk, dviese, trise…); vietos (kur? iš kur? - arti, namo, namie, lauk, dešinėn, šalin, netoliese, pasroviui, pavėjui, iš tolo, ten, visur…); laiko (kada? kuriuo laiku? nuo kada? - seniai, vakar, rytoj, užvakar, poryt, užporyt, šiandien, anądien, tąsyk, kitąsyk…); priežasties (kodėl? dėl kurios priežasties? - tyčia, netyčia, todėl, dėl to, kažin, kodėl, užtat…); linkmės (kurlink? - artyn, tolyn, tolin, vakarop, galop…).
2. 3. 1. Pagal vartojimo paskirtį yra skiriami sujungiamieji (jungia vienarūšes sakinio dalis arba savarankiškus sakinius) ir prijungiamieji (jungia palyginamąsias sakinio dalis arba prijungiamuosius sakinius). sudedamuosius (ir, bei, nei…nei…, čia…čia…, tai…tai), priešpriešinius (bet, o, tačiau, užtat…), skiriamuosius (ar, ar…ar…, arba, arba…arba…), paremiamuosius-aiškinamuosius (tai, taigi, tad…).
2. 1. Dalelytės pagal reikšmę skiriamos į klausiamąsias ir abejojamąsias (ar, argi, bene, gal, kažin, negi…), neigiamąsias (ne, nė, nei…), tvirtinamąsias (taip, taigi…), pabrėžiamąsias (gi, juk, dar, net, ypač…), tikslinamąsias (beveik, dar, jau, juk, nors…), išskiriamąsias (bent, ypač, nebent, nors...), parodomąsias (ana, antai, štai, šit, va…), lyginamąsias (lyg, tarsi, tartum, tarytum…), geidžiamąsias ir skatinamąsias (te, tegu, tegul, še…)
Šokiruoja! Įtariama, kad „Melawi Videotron“ buvo nulaužta, viešojoje erdvėje transliuotas netinkamas turinys
Taigi, skaidrumas: priebalsių klasifikavimas pagal tartį Lietuvoje suskiriamas į skardžiuosius (virpėjimas balso stygose tariant) ir dusliuosius (balso stygos nevirpa). Tarp skardžiųjų priebalsių yra v, j, l, m, n, r ir b, d, g, z, ž, h, dz, dž; o dusliųjų - p, t, k, s, š, ch, c, č, f. Daugelio priebalsių tarimas priklauso nuo to, ar jie prieš balsius tariami minkštai ar kietai. Ta pati taisyklė taikoma ir žodžio gale - kai kurie priebalsiai tariami kietai, kai kurie - minkštai, priklausomai nuo sekančių balsių.
Be to, lietuvių kalboje dvigarsiai - tai ai, au, ei, ie, ui, uo - ir mišrieji dvigarsiai - al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Jie rodo sklandų, taisyklingą tartį bei aiškų garsų ryšį su raide raide. Raidžių sėja nustato, kaip garsai išsidėsto žodyje ir kaip keičiasi jų tarimas priklausomai nuo konteksto.
tags: #skardziuosius #ir #dusliuosius #kietuosius #ir #minkstuosius