Vaiko kalbos vystymuisi labai svarbi yra juos supanti aplinka. Normaliai vystydamasis vaikas mokosi kalbėti gdžiodamas. Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas palaipsniui išmoksta tarti garsus, skiemenis, garsiažodžius, žodžius, sužino jų reikšmes. Atsiranda pirmieji prasmingi sakiniai, kuriais reiškiamos mintys, tobulėja gramatinė kalbos sandara, rišlioji kalba. Fonetika (gr. phōnētikos - garsinis) - tai kurios nors kalbos garsų skambėjimo (akustinių) ir tarimo (artikuliacinių) savybių visuma arba mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir ypatybes.
Pagal tartį visi lietuvių kalbos priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Skardieji priebalsiai (juos tariant įsitempia ir virpa balso stygos) yra žymimi raidėmis v, j, l, m, n, r (vadinami pusbalsiais, nes tariami panašiai kaip balsiai) ir raidėmis b, d, g, z, ž, h, dz, dž. Duslieji priebalsiai (tariant balso stygos nevirpa) žymimi raidėmis p, t, k, s, š, ch, c, č, f. Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus visada minkštą j) gali būti kieti (prieš užpakalinės eilės balsius ir juos žyminčias balses) ir minkšti (prieš priešakinės eilės balsius / balses bei prieš užpakalinės eilės balses su minkštumo ženklu i, pvz.: ia, io, iu, ial, iul…). Žodžio gale visi priebalsiai (išskyrus j) tariami kietai.
Lietuvių kalboje dvigarsiai tradiciškai skiriami į dvibalsius, žymimus dvibalsėmis ai, au, ei, ie, ui, uo bei mišriuosius dvigarsius, žymimus dvigarsėmis al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Jie visi rašomi pagal taisyklingą tartį. Kalba - brangenybė, gamtos dovanota žmonėms. Kiekviena pasaulio kalba savita, gražiausia - gimtoji. Mums - lietuvių kalba. Su kuo tik nelyginami kalbos garsai: su upelio čiurlenimu, žolės šiugždėjimu, bičių dūzgimu ir kt.
Kalbos tyrinėtojai skirsto kalbos garsus pagal įvairius požymius. Pagal balso kosčių virpėjimą, įtempimą skiriami duslieji ir skardieji priebalsiai. Vieni visada skardūs (l, m, n, r, v), kiti turi savo dusliąsias poras. Šta jos: p-b, t-d, k-g, s-z, š-ž, c-dz, č-dž, ch-h. Skardieji priebalsiai kartais sunkiai išmokstami, jie keičiami dusliaisiais. Jų artikuliacija priklauso nuo balso klosčių veiklos. Skardieji tariami virpant įtemptoms balso klostėms, o duslieji - ne. Dažnai tokių vaikų ir girdimasis suvokimas yra sutrikęs, o jei garsai netariami, tai nelavėja ir suvokimas. Užburtas ratas ilgina korekcijos laiką. Tokių vaikų nėra daug, bet darbas ilgas, reikalaujantis įvairių metodų, vaizdinių priemonių. Kartais reikia LOR (ausų, nosies, gerklės) specialistų konsultacijos, bet tai nėra lengvai pasiekiama.
Kada mažylis turėtų tarti skardžiuosius priebalsius. Jau pirmose garsažodžiuose, savuose žodžiuose: bum, dudu, gaga ir kt. Svarbu anksti lavinti girdimąjį suvokimą, panašių skiemenų, žodžių skyrimą (kar - rodyti varną, gar - žasį). Leidinyje pateikiami ne visi poras turintys skardieji priebalsiai. Tik d, b, g, z, ž, dž. Daug dėmesio skiriama jiems diferencijuoti su poriniais dusliaisiais priebalsiais. Pradėti nuo garso z tinka tada, kai vaikas taisyklingai taria garsą s. Nors s ir z dėl liežuvio padėties sunkiau išmokstami, bet balso klosčių virpėjimui z pasiduoda lengviau nei b, d ir g. Leidinyje nėra garsų dz ir h, nes jie reti mūsų kalboje.
Daznai logopedai pradeda mokyti skardumo nuo balso a, priebalsio v. Žino ir vis ieško naujų metodų. Ši mokomoji priemonė naudinga logopedams, ikimokyklinukų tėvams, ugdytojams. Jie turės atsižvelgti į tai, kurios skiemenys, žodžiai, pratimai su paveikslėliais įveikiami mažyliams pagal jų amžių ir gebėjimus. Daugiausia medžiagos ras priešmokyklinukų, pradinukų pedagogai, nes skardžiųjų priebalsių įtvirtinimas ir diferencijavimas su dusliaisiais siejamas su kitomis sritimis: žodynu, gramatine sandara, rišliąja kalba. Linkiu sėkmės ir kantrybės logopedams, tėvams, seneliams, spec.
tags: #skardieji #duslieji #ir #pusgarsiai #priebalsiai