Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) istorija pradėta skaičiuoti nuo 1939 metų liepos mėnesio.
1939 metų birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universiteto klinikų Statybos komisijos posėdyje Lietuvos Respublikos Energijos komiteto atstovas inžinierius Pranas Drąsutis pranešė, kad naujai pastatytos klinikų katilinės katilai išbandyti bandomuoju apkrovimu ir gali tiekti garą bei karštą vandenį.
Tuo metu modernioje katilinėje buvo sumontuoti trys „Gebrüder Wagner Dampfkesselfabrik und Feuerungsbau“ firmos vandens vamzdžių būgniniai garo katilai su paslankiu ardynu.
Katilinėje buvo gaminama šiluminė energija šildymui ir vėdinimui, karštas buitinis vanduo ir garas technologijai - skalbyklai, dezinfekcijos kameroms, virtuvės įrenginiams, operacinėse esantiems sterilizatoriams ir t.t.
Katilinės pastatą su katilinės įrenginiais ir 75 m aukščio mūrinį dūmtraukį suprojektavo inžinierius Jonas Jasiukaitis ir Vokietijos firmos „J.S. Fries Sohn“ inžinieriai.
Statybos darbus vykdė daugiausiai Lietuvos įmonės ir jų darbuotojai.
Lietuvos CŠT sektoriaus kelyje per 80 metų įvyko daug permainų ir transformacijų.
Antrojo pasaulinio karo metu sunaikinti miestai buvo perstatyti ir išplėtoti daugiausiai 1960-1990 metais.
Didžioji dalis CŠT sistemų Lietuvoje įrengta sovietiniu laikotarpiu, kai miestai buvo statomi planingai ir centralizuotas šilumos bei karšto vandens tiekimas buvo naudojamas net mažiausiuose miesteliuose.
Planinės ekonomikos laikais naudoti daugiausiai tipiniai technologiniai sprendimai, vartotojai atsiskaitinėjo pagal normas, energija buvo santykinai pigi, tad jos niekas netaupė.
Pokario metais Lietuvos CŠT sektoriuje šilumos gamybai buvo naudojamos daugiausiai durpės, anglys ir mazutas.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvai pavyko išsaugoti visas bent kiek didesnes CŠT sistemas, tačiau jas teko pritaikyti jau kitoms, šiuolaikinėms, darbo sąlygoms.
Lietuvos CŠT sektorius šiandien patiekia santykinai didelę vartojimui reikalingos šilumos dalį, palyginti su kitomis ES šalimis - daugiau kaip 50 proc. visos suvartojamos šilumos.
Didesnė CŠT sektoriaus dalis yra tik Suomijoje, Švedijoje ir Estijoje.
Lietuvoje šiluma centralizuotai tiekiama į daugiau kaip 700 tūkst. butų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir perėjus į laisvos rinkos santykius, centralizuoto šilumos tiekimo sektorius susilaukė kontraversiškų vertinimų dėl staiga išaugusių šildymo kainų ir menkos vartotojų ekonominės galios.
Lietuva buvo priklausoma nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo - Rusijos koncerno „Gazprom“ ir jo diktuojamų sąlygų.
Visuomenė suprato, kad būtina modernizuoti centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemas, jas efektyvinti ir pritaikyti įvairioms kuro rūšims.
Svarbią rolę Lietuvos CŠT sektoriaus plėtroje suvaidino Nacionalinio energetikos reguliatoriaus įsteigimas ir šios įstaigos stiprus bei nepriklausomas statusas.
Lietuvos CŠT sektoriuje jau 1997 metais visuose aptarnaujamuose pastatuose buvo įdiegta įvadinė šilumos apskaita, kuri parodė tikrąjį šiluminės energijos suvartojimą ir vartotojai pradėjo atsiskaityti už faktiškai suvartotus jos kiekius.
Tai Lietuva padarė viena pirmųjų iš visų po-planinės ekonomikos šalių.
Įrengta beveik 30000 skaitiklių, iš kurių daugiau kaip 34 proc. yra su nuotoline duomenų nuskaitymo sistema.
Dideliuose miestuose beveik visur naudojamas modernus nuotolinis nuskaitymas, vartotojai internete gali sekti šilumos suvartojimą savo namuose.
Energetinio efektyvumo atskleidimas lemia atskirų pastatų kainas ir motyvuoja energijos taupymo investicijas.
Matavimai atskleidė, kad santykinis šilumos suvartojimas (kWh/m2) atskiruose pastatuose skiriasi iki 10 kartų, kai šilumos kainų (ct/kWh) skirtumas atskiruose miestuose neviršija ir dviejų kartų.
Kitas didelis ir pasiteisinęs modernizavimo etapas, iš esmės užbaigtas dar 2004 metais - tai grupinių šilumokaitinių pakeitimas individualiais automatiniais šilumos punktais pastatuose.
Tai ne tik sutaupė apie 15 proc.
Dar spartesnis CŠT sistemų modernizavimas prasidėjo po 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir atsirado galimybės pasinaudoti jo skiriama parama energetinės infrastruktūros atnaujinimui.
Prasidėjo reikšmingi naujų vamzdynų įrengimo ir pakeitimo darbai.
Daugelyje Lietuvos miestų išsaugotos CŠT sistemos pradėtos sparčiau atnaujinti šiuolaikiniais vamzdynais, optimizuota jų konfigūracija bei temperatūriniai režimai ir t.t.
Gamtinių dujų kainų pikas 2007-2012 metais bei Europos Sąjungos politika plėsti atsinaujinančios energijos naudojimą lėmė, kad Lietuvoje pradėta sparčiai statyti biomasę naudojančias katilines bei kogeneracines elektrines.
Prie to reikšmingai prisidėjo ne tik šilumos tiekėjai, bet ir nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie pastatė apie trečdalį biomasę naudojančių įrenginių.
Konkurencija tarp šilumos gamintojų organizuojama mėnesinių šilumos aukcionų principu.
Lietuvoje veikia nacionalinė kuro bei energijos birža BALTPOOL, kurioje pirkti kurą ir parduoti šilumą atskirose savivaldybėse privalo visi šilumos gamintojai.
Biržos veiklos patirtis domina kitų šalių politikus bei valdininkus.
Daugiausiai dėl CŠT sektoriaus dekarbonizavimo Lietuva jau senokai įvykdė Europos Sąjungos tikslą - sumažinti anglies išmetimą 20 proc. iki 2020 metų.
Papildomai sutaupyti CO2 išmetimų kiekiai parduodami kitoms šalims.
Didelė atsinaujinančios energijos dalis gaminant centralizuotą šilumą lemia, kad ši energija tinkama net A++ pastatų aprūpinimui energetiniais ištekliais.
Spartus importuojamų gamtinių dujų pakeitimas vietiniu atsinaujinančiu biokuru yra labai naudingas ir Lietuvos ekonomikai: sukurtos naujos darbo vietos, daugiau lėšų ir mokesčių lieka šalyje, vystosi regionai ir auga naujos pramonės šakos.
Šiandien Lietuvos katilų bei kitos įrangos gamintojai savo produktus ir paslaugas parduoda ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europos šalyse.
Tam, kad CŠT potencialas būtų maksimaliai panaudotas Lietuvos energetikoje, Lietuvoje statomos dvi didelės galios kogeneracinės jėgainės Vilniuje ir Kaune.
Kartu su Klaipėdoje jau veikiančia „Fortum“ kogeneracine jėgaine, jos visos trys utilizuos Lietuvoje susidarančias nepanaudojamas atliekas, kurias pavers taip reikalinga elektra ir šiluma.
Vilniuje kartu su atliekų deginimo bloku įrengiama ir biokurą naudojanti kogeneracinė elektrinė - bendra elektros generavimo galia 92 MW, kartu efektyviai pagaminant 229 MW šilumos, kuri patenkins apie 40 % Lietuvos sostinės šilumos poreikių.
Šios elektrinės kartu su kitomis padės Lietuvai persijungti elektros sistemą nuo Rusijos valdymo ir sinchronizuotis su ES kontinentiniu elektros tinklu.
Lietuvos CŠT sektorius toliau įgyvendina naujus projektus ir vykdo pertvarkas, kurios susijusios su prisiderinimu prie įsibėgėjančios pastatų renovacijos, pradedama plačiau naudoti aplinkos ir atliekinė energija, vyksta šilumos tiekimo sistemų skaitmenizacija ir tolimesnė CŠT sistemų plėtra bei modernizacija.
Šalies nacionalinis tikslas - iki 2050 metų visą šilumą gaminti be CO2 išmetimo - tik iš atsinaujinančių išteklių.
Lietuvos CŠT sektoriuje sukaupta daug naujovių, kuriomis domisi ir vertina kitų šalių kolegos bei ekspertai.
Siekiant efektyvinti daugiabučių namų šilumos sistemų veiklą, Energetikos ministras Dainius Kreivys pasirašė įsakymą, kuriuo atnaujinamos šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklės.
Šiuo metu daugelyje iki 1997 m. Lietuvoje pastatytų daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriems tiekiama centralizuota šiluma, veikia tokie šilumos punktai, kuriuose sumontuota priklausoma šilumos tiekimo sistema.
Siekiant spręsti šias problemas, siūloma gyventojams rekonstruoti šilumos punktus bei vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas.
Nepriklausoma šildymo sistema padeda palaikyti pastovų reikiamą slėgį, o tai sumažina riziką įvykti vamzdžių ar radiatorių avarijoms bei apsaugo nuo butų ar kitų patalpų užpylimo pavojaus.
Numatoma, kad šie pakeitimai ne tik užtikrins gyventojų butų saugumą, bet ir palengvins jų finansinę naštą šildymo sezonu.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, šiuo metu dar apie 20 proc. daugiabučių namų veikia elevatoriniai, t.y. neautomatizuoti, šilumos punktai.
Tai reiškia, kad šildymo sistema automatiškai nereaguoja į besikeičiančią lauko oro temperatūrą ir pastoviai tiekia nustatytą šilumos kiekį.
Dėl šios priežasties tokie daugiabučiai namai dažnai yra perkaitinami, o tai lemia apie 15 proc.
Tikimasi, kad atnaujinta tvarka sudarys palankesnes sąlygas projektuojamų, naujai statomų ar rekonstruojamų namų šildymo sistemų prijungimui prie žemos temperatūros tinklų.
Tai reiškia, kad esant uždarajai šilumos tiekimo sistemai, būtų užtikrinama galimybė šilumos punktuose karštą vandenį paruošti pagal oficialius higienos normų reikalavimus, o šilumos tiekėjams periodiškai atlikti legioneliozės prevenciją.
