Nuo 2016 m. lapkričio mėn. naujai projektuojamų pastatų sienos šiluminė varža R turi būti ne mažiau kaip 8,33 m2·K/W, t. y. Apskaičiuojant bendrą namo šiluminę varžą, įskaičiuojama skirtingų namo elementų visuma. Vertinant konkrečiai namo sienų konstruktyvo šiluminę varžą, tam, kad būtų pasiekta A energetinio efektyvumo klasė, ji turi būti ne mažesnė nei 8,33 m²·K/W. Apytikslis skaičiavimas daromas įtraukiant du pagrindinius sienos elementus ir atskirai paskaičiuotą jų šiluminę varžą - statybinių blokelių mūrą (kažkurios pagaminimo medžiagos) ir apšiltinimo medžiagą (ar tai būtų putų polistirolas, mineralinė vata, ar kita). Šiame apskaičiavime nėra įtraukti langai, ir kiti fasado elementai. Tikslas yra palyginti skirtingų pagamino medžiagų blokelius, parodyti kaip tarpusavyje skiriasi jų šiluma ir kiek nuo to priklausomai daugiau procentais sunaudojama apšiltinimo medžiagos, tai pačiai A klasės namo sienos šiluminei varžai pasiekti.
Sienų ir stogų varžos - kaip skaičiuojama ir ką reikia žinoti
Atitvarų U-verčių koeficientai ir jų reikšmės reglamentuojamos STR reglamentais. U-vertė rodo, kiek šilumos gali praeiti per pertvarą, o šilumos varža R yra atvirkščiai proporcinga: R = 1 / U. Apytiksliai: didesnė R reiškia šiltesnę pertvarą. Šių vertių skaičiavimuose svarbu suvokti, kad viso namo šilumos nuostoliai priklauso ne tik nuo atitvaros, bet ir nuo sandarumo bei kitų elementų.
Nuo 2021 m. kai kalbama apie namo apšiltinimą, pirmiausia kalbama apie sandarumą. Net 80 proc. šilumos nuostolių patiriama per nesandarumus lubose, sienų ir lubų sandūrose bei langų rėmuose. Taigi, šiltinimo efektyvumą pirmiausia lemia pastato sandarumas ir tik paskui - atitvarų šiluminė varža.
Stogo apšiltinimo ypatumai priklauso nuo stogo tipo. Jei apšiltinama pastogės perdanga su biriosiomis medžiagomis, rekomenduojama plokštuma būti kuo storesniam sluoksniui, o šilumos perdavimo koeficientas turėtų būti 0,15-0,18 W/m²K. Tai atitinka šiluminę varžą 5,5-6,5 m²K/W. Jei šlaitinio stogo atveju - 0,18-0,23 W/m²K (4,5-5,5 m²K/W). Plokščiojo stogo šilumos nuostoliai gali būti didesni dėl išsamesnės izoliacijos.
STR 2.05.01:2005 nurodo norminį stogų šilumos perdavimo koeficientą U = 0,16 W/kv.m·K, kuris atitinka šiluminę varžą ne mažesnę nei 6,25 m²·K/W. Toks storis užtikrina gerą palėpės izoliaciją vasarą ir sumažina šilumos nuostolius žiemą. Projekto metu stogo gegnių storis dažnai 20 cm. Jei vata įstatoma tik tarp gegnių, gali susidaryti šalčio tiltai, todėl rekomenduojama naudoti dviejų sluoksnių mineralinę vatą, uždengiančią gegnes, kaip siūlo vidaus ir išorės plokščių derinimas.
Kaip pasiekti didesnę šiluminę varžą šiltinant stogą
- Ant gegnių montuoti 25 mm plaušo plokštes su sujungimais (R=0.5). Nebereikės jokių difuzinių plėvelių.
- Tarp gegnių montuoti 20 cm ekologišką Unifit 035 izoliacinę vatą (R=5.7).
- Iš vidaus ant gegnių naudoti AIRGUARD aktyviąją garo izoliacinę plėvelę su ALU refleksu (R=0.46 arba +10%).
- Iš vidaus perkloti gegnes Naturboard 35 (5 arba 10 cm) - papildomas sluoksnis uždengs gegnes.
Šio komplekto tikslas - pasiekti maksimalų stogo šiluminį efektyvumą naudojant ekologiškas medžiagas bei užtikrinti švarų orą namuose be cheminių priemaišų.
Šilumos varžos matavimo principai
Šilumos varža (R) yra rezistoriškas matas, kuris aprašo pastato atitvaros gebėjimą sulaikyti šilumą. Dažniausiai matuojama kaip atsakas į temperatūros pokyčius, o varža priklauso nuo medžiagos tipo ir storio. Du pagrindiniai tipai - metalo šiluminė varža ir puslaidininkinis termistorius. Termistoriai turi didesnį temperatūros koeficientą ir didesnę varžą kambario temperatūroje, tačiau jų diapazonas yra ribotas. Metaliniai šiluminiai rezistoriai tinka platesniam temperatūros intervalui (-200…500 laipsnių C).
Šilumos laidumo konstanta λ yra medžiagos savybė, nepriklausanti nuo storio. Deklaruojamas laidumo koeficientas λd leidžia įvertinti šilumos perdavimą per konkrečią medžiagą. Skaičiuojant konstrukcijų savitąsias šilumos nuostolių vertes, svarbu išskirti atitvarų komponentus ir jų plotus, o vėliau sumuoti jų sandaugas pagal Htn formulę.
Nauji reglamentai ir praktiniai patarimai
Statybos techninis reglamentas STR 2.01.02:2016 nustato pastatų energinio naudingumo vertinimo ir projektavimo principus. Pagrindiniai reikalavimai - naudoti norminius U vertės skaičiavimus atitvaroms bei atitikti energinio naudingumo klases. Yra galimybė keisti apšiltinimo lygį ribose, pavyzdžiui, didinti stogo apšiltinimą vietoj sienų, kad būtų išlaikyti savitieji šilumos nuostoliai, arba koreguoti kitų atitvarų apšiltinimą.
EuroPanels siūlo energijos taupančias plokštes su PUR ir EPS šerdimi. Naujai statomame pastate šios plokštės gali žymiai sumažinti vėlesnes priežiūros išlaidas. Esamuose objektuose siūloma termomodernizacija, kuri padeda sumažinti šilumos nuostolius per išorines sienas ir stogus.
Glaustus žingsnius įgyvendinant pagrindines kalbėtinas temas galima apibūdinti taip: identifikuoti U vertes, įvertinti drėgminės būklės kontekstą, pasirinkti tinkamas apšiltinimo medžiagas ir jų storį, bei nustatyti optimalų sandarumą. Svarbiausia - siekti mažesnių energijos nuostolių ir didesnės A klasės energetinės efektyvumo zonos.
Apibendrinant, siekiant aukštos energinės efektyvumo klasės svarbiausia ne tik atitvarų šiluminė varža, bet ir pastato sandarumas bei tinkamas konstrukcijų užšiltinimas. Pritaikius optimalias medžiagas ir technologijas, galima pasiekti reikšmingą energijos taupymą, sumažinti nuostolius ir užtikrinti komfortą visus metus.
Papildomi įrankiai ir praktiniai sprendimai
- Skaičiavimo įrankiai: U-verčių ir drėgminės būklės skaičiuoklės, paremtos LST EN ISO 6946 ir LST EN ISO 13788 standartais.
- Praktiški patarimai dėl šiltinimo: naudoti daugiasluoksnes plokštes EuroPanels su šerdimi PUR/EPS bei papildomą izoliaciją, atsižvelgiant į pastato orientaciją ir vietovės klimato sąlygas.
- Stogo sprendimai: pasirinkti ilgaamžes izoliacines medžiagas, užtikrinančias sandarumą ir minimalų šilumos nuostolį, kartu išvengti šalčio tiltų.
tags: #silumines #varzos #skaiciavimas #str