Pastatų šiltinimas ir šilumos išsaugojimas - tai esminiai veiksniai siekiant energijos efektyvumo. Norint pasiekti dabar galiojančius energinio efektyvumo reikalavimus, būtina visuose pastato atitvarose numatyti termoizoliacinį sluoksnį iš efektyvių šilumą izoliuojančių medžiagų. Šie reikalavimai (t.y. pasiekta aukšta pastato energinio naudingumo klasė) bus lengvai įvykdomi, jei projektuojant numatysite ir statant panaudosite tinkamo storio efektyvias termoizoliacines ROCKWOOL akmens vatos medžiagas. Todėl efektyvių termoizoliacinių medžiagų parinkimas tampa dar svarbesniu veiksniu, lemiančiu energijos suvartojimą pastate.
Kokie faktoriai įtakoja termoizoliacinio sluoksnio storį?
Termoizoliacinio sluoksnio storis atitvarose priklauso nuo atitvaros rūšies ir pastato paskirties, naudojamos medžiagos rūšies, deklaruojamojo medžiagos šilumos laidumo koeficientiento bei atitvarinės konstrukcijos tipo. Atliekant skaičiavimus vadovaujamasi STR 2.01.02:2016, LST EN ISO 6946:2008 ir LST EN 10456:2008. Atitvaroms keliami reikalavimai dėl U koeficiento, o kuo mažesnis U, tuo geriau izoliuoja.
- Šilumos varža R - priklauso nuo sluoksnio storio d ir medžiagos projektinio šilumos laidumo koeficiento λds. Didesnė R reikšmė rodo geresnę izoliaciją. R apskaičiuojama kaip R = d / λ.
- Šilumos laidumo koeficientas λ - svarbiausia savybė, nurodanti medžiagos gebėjimą praleisti šilumą. Mažesnė λ reikšmė rodo geresnę izoliaciją.
- U koeficientas - bendras šilumos perdavimo koeficientas, parodantis, kiek šilumos praeina per konstrukciją. Didesnė R yra geriau; mažesnis U - geriau.
Be šilumos laidumo ir varžos, svarbu įvertinti sandarumą, oro tarpus, šalčio tiltus ir drėgmės poveikį. Praktikoje didelis storis ne visada garantuoja gerą rezultatą, jei tarp sluoksnių atsiranda tarpai, nesandarumai ar drėgmė.
Kaip skaičiuojamas reikalingas sluoksnio storis?
Reikalingas šiltinimo sluoksnis priklauso nuo norimos šilumos varžos, pasirinktos medžiagos, konstrukcijos ir realių sąlygų. Svarbu užtikrinti vientisą sluoksnį, tinkamą prigludimą, vengti drėgmės rizikos ir užtikrinti sandarumą. Pavyzdžiui, A+ klasės pastatams sienų storis gali būti apie 23,1 cm poliuretano izoliuojančių medžiagų su λ=0,021 W/m·K, o mineralinė vata su λ=0,039 - apie 42,9 cm. Tačiau realybėje reikia žiūrėti į visą sistemą: šilumą sulaikančios medžiagos, jungtys, vėjo ir garų plėvelių sandarumas, bei sklandus įrengimas.
Normos nurodo, kad sienų šiluminė varža nuo 2016 metų turi būti 0,12 m2K/W (stogui 0,10 m2K/W), o nuo 2018 metų - sienoms 0,11 m2K/W ir stogams 0,09 m2K/W, atsižvelgiant į ES reikalavimus naujiems pastatams. Skirtingos medžiagos turi skirtingą λ, todėl jų sluoksnių storiai skiriasi. Pvz., A+ pastatams sienas uždarinus poliuretanu (λ=0,021) reikėtų apie 23,1 cm, mineralinei vatai - apie 42,9 cm storio sluoksnio.
Sandarumas ar šiluminė varža - kas svarbiau?
Namas turi būti sandarus, kad šiluma neišbėgtų per nesandarumus. Sandarumui svarbios vėjo plėvelės, garų plėvelės ir jų tinkamas sujungimas, langų ir durų siūlių užsandarimas, apsaugos nuo vamzdžių bei kabelių įvadų. Tačiau svarbu ne tik varža, bet ir sandarumas: šalčio tiltai, oro judėjimas ir drėgmė gali sumažinti efektą, net jei šiluminė varža atrodo didelė užrašytose charakteristikose.
Kokios konstrukcijos vietos turi būti apšiltintos?
Pradėti rekomenduojama nuo perdangos, nes ji atima didžiąją dalį energijos. Jei palėpė negyvenama - apšiltinti perdangą virš kambario; jei palėpė šildoma - stogo šiltinimas. Po perdangos seka sienos, langai, grindys ir pamatai. Grindų šiluminė varža turi būti subalansuota su grindų dangos tipais, nes kai kurios dangos praleidžia šilumą skirtingai (pvz., kilnojamos ar klijuojamos dangos).
Pažymėtina, kad šiltinimas neturėtų būti tik „storeja“ šilumos varža. Svarbu užtikrinti sandarumą, tinkamą garų ir vėjo izoliaciją, o šildymo ir vėdinimo režimai turi būti suderinti su visais sprendiniais, kad nebūtų perteklinio kondensato ar pelėsio rizikos.
Kokią medžiagą rinktis?
Medžiagų pasirinkimas turėtų atsižvelgti į šilumos laidumo koeficientą λ, atsparumą drėgmei, atsparumą chemikalams, pelėsiui, akustinėms savybėms, degumo klasei, tvirtumui ir įrengimo kokybei. Poliuretano putos dažnai pasirenkamos dėl gebėjimo užpildyti tarpus ir įvertinti formuojant sudėtingas geometrines vietas. Atvirų ir uždarų porų putos turi skirtingą tankį, garų pralaidumą ir standumą.
Drėgmė taip pat turi įtakos šiluminėms medžiagoms. Drėgna konstrukcija praranda dalį izoliacijos efektyvumo, todėl svarbu užtikrinti garų izoliaciją ir tinkamą ventiliaciją. Ekovata gali būti šildoma šaltuoju metų laiku; šlapiu būdu šiltinimas nėra atliekamas šaltuoju metu. Mineralinė vata išlieka gana stabilia, tačiau svarbu vengti lietaus ir užtikrinti vėjo barjerą.
Žiupsnelis praktyčių patarimų konsultacijai
- Nusiųskite nuotraukas konsultacijai: šiltinamos vietos, stogą/perdangą, sienas, pamatų zoną, seną izoliaciją, vietas su šaltumu ar drėgme.
- Atsižvelkite į pastato paskirtį (gyvenamas, ūkinis, pramoninis) ir ar erdvė yra šildoma ar ne.
- Įvertinkite sandarumą, šalčio tiltus ir drėgmės kilimą, kai renkatės sprendimą.
Garantijos ir teisinė bazė
Kiekviena šiltinimo įmonė turi teikti garantiją, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Statinio projekto ekspertizė, rangovas ar statytojas atsako už defektus per nustatytus terminus (5-20 metų priklausomai nuo defektų tipo). Taip užtikrinama, kad įrengti sprendimai atitiks teisės aktų reikalavimus ir suteiks ilgalaikį rezultatą.
Šilumos varža ir šilumos laidumas - pagrindiniai terminai
Šilumos laidumo koeficientas λ apibūdina medžiagos gebėjimą praleisti šilumą. Kuo mažesnė λ verte, tuo geresnės izoliacijos savybės. Šiluminė varža R parodo kaip medžiaga priešina šilumos srautui (R = d / λ). U koeficientas rodo bendrą konstrukcijos šiluminį pralaidumą. Stipriausia įtaka dažnai turi ne tik sluoksnio storis, bet ir teisingas įrengimas bei sandarumas.
Į rinkos realybę dažnai patenka klausimas: „ar galima lyginti medžiagas tik pagal varžą?“ - ne, reikia įvertinti ir įrengimo galimybes, vėjo ir garų izoliaciją, drėgmės poveikį bei sandarumą. Be to svarbu įvertinti šalčio tiltus ir aplinkos faktorius, kurie gali pakoreguoti realų rezultatą.