Siaures amerikos profilis iki Atlanto vandenyno geografija

Atlanto vandenynas - antras pagal dydį vandenynas. 106 400 000 km² ploto vandenynas apima apie penktadalį planetos paviršiaus ir apie 29 procentus Žemės vandens paviršiaus ploto. Vandenyno pavadinimas kilęs iš graikų mitologijos titano Atlanto.

Geografija

Atlanto vandenynas yra gana jaunas, jam ne daugiau kaip 250 mln. metų. Jis susidarė skiriantis Laurazijai šiaurėje ir Gondvanai pietuose. Atlanto vandenynas nutįsęs iš šiaurės į pietus ir išsidėstęs „S“ raidės forma. Šiauriniame pusrutulyje jis driekiasi tarp Europos ir Šiaurės Amerikos, pietiniame - tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Pietuose ribojasi su Pietų vandenynu, šiaurėje - su Arkties vandenynu. Dalinamas į Šiaurės Atlantą ir Pietų Atlantą (sąlyginė riba - pusiaujas).

Vandenynas su gretimomis jūromis užima apie 106 400 000 km², o be jūrų - 82 400 000 km². Vandenyno tūris - apie 323 600 000 km³ (354 700 000 km³ su jūromis). Vidutinis gylis yra mažesnis už Ramiojo ir Indijos vandenynų gylį ir siekia 3926 m., o jei įskaičiuoti visas jūras - 3332 m. Giliausia vieta siekia 8742 metrų (Puerto Riko įduba). Plačiausia vandenyno vieta yra tarp Senegalo ir Meksikos įlankos - 9000 km, siauriausia - tarp Norvegijos ir Grenlandijos (1500 km).

Dūnų ir krantų ypatybės

Krantai Šiauriniame pusrutulyje kranto linija smarkiai raižyta, čia yra praktiškai visos Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio, Juodoji, Baltijos, Šiaurės, Karibų), bei didžiosios įlankos (Gvinėjos, Biskajos, Meksikos ir kt.), giliai įsiterpiančios į žemynus. Pietinės dalies krantai mažai vingiuoti, be ryškesnių įlankų, tik Antarktidos pakrantėje yra keletas jūrų (Vedelio, Skoto, Lazarevo).

Bendras Atlanto vandenyno salų plotas siekia 1,07 mln. km². Dauguma salų išsidėstę arti žemynų ir yra žemyninės kilmės - Britų salos, Niufaundlandas, Didžiosios Antilų salos, Folklando salos, Žaliojo Kyšulio salos, Kanarų salos, San Tomė ir Prinsipė. Vulkaninių salų nedaug, jos užima palyginti nedidelį plotą - Islandija, Azorai, Tristanas da Kunja, Šv. Elenos sala ir kt. Vest Indijoje yra koralinių salų, iš kurių didžiausia grupė yra Bahamai.

Dugno reljefas

Pagal pakrantes driekiasi siaura žemyninio šelfo juosta. Jos išorinis kraštas yra 100-500 m gylyje. Žemyno šlaitas status, išraižytas povandeninių kanjonų. Beveik per visą ilgį Atlanto vandenyną iš šiaurės į pietus kerta Vidurio Atlanto kalnagūbris, kuris yra vidutiniškai 3 km gylyje. Į rytus ir vakarus nuo jo driekiasi povandeninės plynaukštės (Bermudų, Rio Grandės), kalnagūbriai (Pietų Antilų, Banginių) ir aukštumos, skiriančios plačias dubumas (Labradoro, Šiaurės Afrikos, Gvianos, Brazilijos, Kapo, Afrikos-Antarktidos), kurių gylis - nuo 3000 iki 7300 m.

Dugno nuogulos Terigeninės nuogulos (nuo žvyro-gargždo sankaupų iki molingo dumblo) paplitusios šelfe, žemyniniame šlaite, žemyniniame lūžyje bei juostoje pagal JAV, šiaurės Brazilijos, Argentinos ir Antarktidos pakrantes. Didžiojoje vandenyno dalyje paplitusios klintinės organogeninės nuogulos, daugiausia susidarytos iš formaniferinių ir globigerinių dumblų, užimančios 67,5 % dugno (juosta nuo Ispanijos šiaurėje iki 57-58° p. pl. pietuose). Raudonieji moliai dengia praktiškai visų giliavandenių duburių dugnus.

Klimatas ir jūrinė dinamika

Atlanto vandenynas driekiasi praktiškai per visas Žemės klimato juostas - nuo subarktinės iki ekvatorinės, toliau į pietus - nuo ekvatorinės iki antarktinės. Virš vandenyno yra 4 atmosferinių veiksmų centrai - Islandijos ir Antarkties minimumai bei Šiaurės Atlanto ir Pietų Atlanto maksimumai, kurie, sąveikaudami su kitais atmosferiniais procesais, nulemia stiprius vakarinius vėjus vidurinėse platumose ir šiaurės rytinius bei pietrytinius vėjus (pasatus) tropinėse ir subtropinėse platumose. Ypač stiprūs vėjai susidaro Pietų pusrutulio vidutinėse platumose. Šiaurinio pusrutulio tropikams būdingi galingi uraganai, slenkantys nuo vandenyno vidurio link Šiaurės Amerikos krantų.

Hidrologinis režimas: veikiamos atmosferinių cirkuliacijų, paviršinės srovės Atlanto vandenyno tropinėse ir subtropinėse dalyse sudaro anticikloninius, o vidutinėse platumose - cikloninius vandens apytakos ratus. Būdinga Šiaurės Atlanto charakteristika - galinga šiltųjų srovių sistema, vadinama Golfo srove, kuri su savo pratąsa, Šiaurės Atlanto srove, sudaro vakarinę ir šiaurinę anticikloninio apytakos rato periferiją. Rytinę šio rato periferiją sudaro šaltoji Kanarų srovė, o pietinę - šiltoji Šiaurės Pasatų srovė. Šiaurės cikloninis apytakos ratas sudarytas iš šiltųjų Šiaurės Atlanto ir Irmingerio srovių bei šaltosios Labradoro srovės. Pietinėje dalyje anticikloninį ratą sudaro šiltosios Pietų Pasatų ir Brazilijos srovės bei šaltosios Vakarų Vėjų ir Bengelos srovės.

Vandenynas yra gana siauras ir didelę išgaravusios drėgmės dalį vėjai perneša į gretimus žemynus. Vandenyno vandens paviršiaus temperatūra žiemą siekia nuo 28 °C ties pusiauju iki 6 °C ties 60° š. pl. ir -1 °C ties 60° p. pl. Vasarą vandens temperatūra tose platumose būna 26 °C, 10 °C ir ~0°C. Vidutinis vandens druskingumas - 34,0-37,3 ‰. Didžiausias vandens tankis (>1027 kg/m³) yra vandenyno pietuose ir šiaurės vakaruose, o mažiausias (1022,5 kg/m³) ties pusiauju.

Ledas

Šiaurinėje dalyje ledo danga susidaro tik vidutinių platumų vidinėse jūrose - Baltijos, Šiaurės, Azovo, Šv. Lauryno įlankoje. Atvirame vandenyne yra nemažai plaukiojančio ledo bei ledkalnių, atplukdomų iš Arkties vandenyno (Grenlandijos ir Barenco jūrų). Pietinėje dalyje ledai ir ledkalniai susidaro Antarktidos pakrantėje ir Vedelio jūroje.

Flora ir fauna

Atlanto vandenyne suskaičiuojama ~200 tūkst. augalų ir gyvūnų rūšių. Didelę dalį planktono sudaro vėžiagyviai - amfipodai ir eufauzidai, tarp jų ir krilis - pagrindinis banginių maisto šaltinis. Jo ypač daug greta Antarktidos krantų. Žuvų rūšių skaičius viršija 15 tūkstančių, banginių ir kitų irklakojų yra ~100 rūšių. Tropinės vandenyno dalies gyvūnija pasižymi didele bioįvairove, tačiau gausa mažesnė nei vidutinių platumų ir poliarinėse sritims. Tropikuose dugno augmeniją sudaro raudondumbliai ir žaliadumbliai, o vėsesnėse srityse - rudadumbliai. Būdinga fauna: tropikuose - krabai, medūzos, žuvys skraiduolės, radioliarijai, sifonoforai, jūriniai vėžliai, rykliai, kašalotai; vidutinėse ir poliarinėse platumose - irklakojai, vėžiagyviai, moliuskai, silkės, menkės, jūrinės plekšnės, banginiai, ruoniai, jūrų liūtai. Jūrinių paukščių nedaug, gausiau jų yra pietinėje vandenyno dalyje, ypač Antarktidos krantų rajonuose (pingvinai, albatrosai, fregatos ir kt.).

Ekonomika

Naudingosios iškasenos Atlanto vandenyno dugne: nafta, gamtinės dujos, geležies ir alavo rūdos, akmens anglis, fosforitai, geležies-mangano konkrecijos ir kt. Šelfuose gausu fosforitų, deimantų, nafta (Meksikos įlankos, Karibų, Šiaurės, Viduržemio jūrose, Biskajos įlankoje, Niufaundlande, Konsepšene).

Žvejyba ir turizmas

Atlanto vandenyne sėkmingai žvejojama šimtmečius; jame yra daugiau kaip pusė viso pasaulio žuvų atsargų. Šiaurėje gaudomos atlantinės menkės, stauridės ir langustai, o Pietuose - sidabrinės menkės, paprastieji tunai ir sardinės. Taip pat gaudomos austrės, midijos, kalmarai, vėžiagyviai. Svarbiausios žvejybos sritys - Dogerio banka Šiaurės jūroje ir Labradoro banka prie Niufaundlando. Žvejybos traleriai kelia pavojų ištekliams.

Turizmas: vulkaninės salos Kanarai, Azorai ir Madeira pritraukia daug turistų; derlingas Kanarų salų juodžemis leidžia auginti bananus, pomidorus, cukranendres ir tabaką. Subtropinis klimatas pritraukia turistus iš Europos. Laivyba: Atlanto vandenynu praeina 2/3 pasaulio krovininių laivų maršrutų. Panamos ir Sueco kanalai palengvina susisiekimą su kitais vandenynais. Svarbiausi uostamiesčiai: Roterdamas, Londonas, Antverpenas, Hamburgas, Niujorkas, Havras, Diunkerkas, Buenos Airės, Santosas, Keiptaunas, Dakaras, Lagosas, Algesiras.

Istorija

Atlanto vandenynas yra vienas vėliausiai susidariusių Žemės vandenynų: susidarė prieš 130 mln. metų, atsiskiriant Pangėjos žemynui. Senovės mokslininkai vadino Vakarų vandenynu, vėliau - Hesperidžių jūra. Pavadinimas Atlanto kilo iš graikų mitologijos galiūno Atlanto. „Atlanto jūra“ minimas Herodoto istorijoje. Vikingai pirmieji rašytinėje istorijoje kirto Atlantą (X-XI a.). Nuo XV a. plaukdavo portugalai, vėliau italai ir ispaniškieji jūrininkai; XVI-XVII a. prasidėjo intensyvi transatlantinė laivyba. Moksliniai tyrimai pradėti XIX a. pabaigoje su ekspedicija „Challenger“. XX a. pradžioje Sovietų mokslininkai naudojo laivą „Vitiaz“ moksliniams darbams.

Šiaurės Amerika yra trečias pagal dydį žemynas po Azijos ir Afrikos. Klimatas įvairus: nuo šaltų šiaurėje iki karštų pietuose; tundros, mišrių miškų, dykumų, platsu. Prieš europiečiams atvykstant, klestėjo įvairios indėnų tautos. Šiandien Šiaurės Amerika - kultūrinė mozaika, viena iš kultūriškai įvairesnių pasaulio sričių. Didžiausios pagal gyventojų skaičių valstybės: Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika, Kanada.

Vizualiniai papildymai

• Geografinė padėtis ir ribos
• Dugno reljefas ir srovių kalnų sistema
• Klimatas ir hidrologiniai režimai
• Biologija ir ekosistemos
• Ekonomika, iškasenos ir žvejyba
• Istorija ir kultūrinė įvairovė

tags: #siaures #amerikos #profilis #iki #atlanto #vandenyno