Siaures amerikos plokštė vandenyninės ir žemyninės skirtumai, savybės, tektonika, ribos judėjimas

Dar nuo mokyklos laikų žinome, kad Žemės pluta yra sudaryta iš milžiniškų tektoninių plokščių, kurios nuolat juda. Ir tai labai gerai. Tektoninių plokščių judėjimas iš Žemės gelmių padeda išleisti susikaupusį karštį. „Jeigu mes eitume gilyn į Žemę, tai matytume, kad Žemė viduje švyti tarsi elektros lemputė, nes ten yra taip karšta! Tiktai labai mažas sluoksnis paviršiuje yra tamsus“, - sako VU geologas prof. Tektoninių plokščių riba eina per patį Islandijos vidurį, todėl ten yra virš 100 ugnikalnių ir dažnai dreba Žemė. „Šio lūžio gylys yra nuo kelių iki dvidešimties kilometrų, tai nėra vien tik paviršinis bruožas, bet labai gili geologinė struktūra“, - sako prof. A. Lietuvoje kadaise, prieš kelias milijardus metų, taip pat vyko aktyvus vulkanizmas.

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skirsime Šiaurės Amerikos plokštei: jos dydžiai, ribos, judėjimo kryptys ir ryšys su gretimų plokščių judėjimu bei žemės įvykių įvairovė. Taip pat pateiksime trumpą apžvalgą apie kitų plokščių sandūrų tipologiją ir regionus, kuriuose ši plokštė įtakoja geografinius bei klimato pokyčius.

Šiaurės Amerikos plokštė: apibrėžtis ir geografinė paplitimo zona

Šiaurės Amerika - trečias pagal plotą žemynas, esantis šiaurės pusrutulyje, supamas Ramiojo, Atlanto ir Arkties vandenynų. Plotas 24 709 000 km². Žemynas šiaurėje driekiasi iki Šiaurės poliaračio, pietuose Panamos sąsmauka jungiasi su Pietų Amerika. Riba tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos laikoma Panamos ir Kolumbijos siena, rečiau - Panamos kanalas.

Reljefas, klimatas ir gamtinė įvairovė

Šiaurės Amerika klimatas yra labai įvairus dėl didelio žemyno dydžio: nuo šaltų ir snieguotų regionų šiaurėje iki karštų ir drėgnų regionų pietuose. Tarp tundros šiaurėje iki dykumų pietvakariuose ir miškų rytuose bei centrinėje dalyje aptinkama įvairių augalų ir gyvūnų. Apie regioninius skirtumus byloja mišrūs lapuočių ir spygliuočių miškai, tundros augalai, caktusai ir sukulentai pietuose.

Gyventojai ir ekonomika

Didelė Šiaurės Amerikos dalis negyvenama, ypač žemės tolimoje šiaurėje, o dauguma žemyno gyventojų įsikūrę dideliuose miestuose. Visoje Šiaurės Amerikoje derlinga žemė, gausybė mineralų bei iškastinio kuro. Ekonomiškai stipriausia žemyno valstybė yra JAV - turtingiausia ir galingiausia pasaulio šalis. Regioninis ir politinis suskirstymas: daugiau nei 90 % ploto užima trys didžiausios šalys (Kanada, JAV ir Meksika). Centrinę Ameriką sudaro daugelis mažų valstybių: Belizas, Gvatemala, Hondūras, Salvadoras, Nikaragva, Kosta Rica ir Panama.

Tektoninės plokštės sandara: pagrindinės ribos ir jų judėjimo kryptys

Tektoninės plokštės - litosferą sudarančios plokštės, plūduriuojančios ant pusiau išsilydžiusių sunkesnės mantijos uolienų. Žemyninės plokštės yra lengvesnės ir storesnės (25-70 km), dengia apie trečdalį Žemės paviršiaus, o vandenyninės plokštės - sunkesnės ir geologiškai žymiai jaunesnės už žemynines plokštes, jų storis apie 6-11 km. Žemyninės plokštės turi seniausias uolienas - iki 4 mlrd. metų; vandenyninės plokštės turi nuosėdų sluoksnį vos keliolika kartų jaunesnį.

Šiaurės Amerikos plokštė juda šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimis, o Ramiojo vandenyno plokštė juda į šiaurę dar greičiau. Susidūrusios plokštės sukelia dažnus žemės drebėjimus ir ugnikalnių veiklą, ypač Ramiojo vandenyno plokštės sandūra, kuri vadinama Pacifik sukimosi arba „kandžio“ linija.

San Andresa - transformacijos ribos pavyzdys

Vakarų žemyno pusėje, kurią suformavo tektoninių plokščių sandūros, driekiasi jauni raukšliniai kalnai su keletu ugnikalnių. Transformacijos ribos, pavyzdžiui, San Andresas gedimas tarp Šiaurės Amerikos ir Ramiojo vandenyno plokštumos, rodo kelių plokščių slydimą vienas šalia kito ir nuolatinę pirminę įtampą, kuri virsta žemės drebėjimais.

Vidurio Atlanto kalvagūbris ir kitų plokščių santykiai

Vidurio Atlanto kalvagūbris - pavyzdys, kur sankirta vyksta tarp Afrikos ir Pietų Amerikos plokštelių. Susiliejančios ribos dažnai egzistuoja Himalajų regione (Indijos ir Eurazijos plokštės), kur milžiniškos tektoninės plokštės susiduria ir formuoja didžiausius pasaulio kalnus. Tačiau Šiaurės Amerikos plokštė glaudžiai keičiasi su Ramiojo vandenyno plokšte, o aplink ją išsidėsto įvairios mažos plokštės, tokios kaip Nazca, Karibų, Cocos ir kt.

Plokščių sąrašo praktinis panaudojimas mokiniams

Vykdydami šią veiklą studentai tektonines plokšteles paženklins pasaulio žemėlapyje. Atkreipkite dėmesį į žemėlapį, kurį galite rasti per Storyboard That, ir į vadovėlius, kuriuose nurodomos pagrindinės plokštelės. Studentai taip pat turėtų identifikuoti supanašėjusius, išsiskyrusius, ir pertvarkyti ribas bei parodyti savo judėjimą rodyklėmis. Skirtingos ribos pavyzdžiai: Vidurio Atlanto kalvagūbris (transformuojanti), San Andreas lūžis (transformuojanti), ir riba tarp Indijos ir Eurazijos plokštumos Himalajuose (susiliejančios ribos).

Trumpas regionalus vaizdas

Šiaurės Amerikos plokštė apima Didžiąją dalį Šiaurės Amerikos, Grenlandiją ir kai kurias Islandijos žemynas. Ramiojo vandenyno plokštė yra didžiausia plokštė ir yra po Ramiojo vandenyno dugnu. Filipinų jūros plokštė yra po Filipinų jūra. Australijos plokštė apima Australiją ir Naująją Zelandiją. Nazca plokštelė - vakarų Pietų Amerikos pakrantėse. Eurazijos plokštė apima daugumą Europos ir Azijos žemynų. Indijos plokštelė ribojasi su Eurazijos, Arabijos ir Australijos plokštėmis. Karibų plokštė eina nuo šiaurinės Pietų Amerikos pakrantės iki pietinės Kubos pakrantės.

Į ką atsižvelgia tektoninių plokščių studijos? Žemynų judėjimo į ateitį perspektyvos

Nors detalės gali būti mokslinių tyrimų dalykas, visiems aišku, kad plokščių judėjimas lemia ilgalaikius žemės paviršiaus pokyčius: naujų žemynų susidarymą, senų žemynų naikinimą ir įvairių regionų klimato kaitos įvairovę. Atsižvelgiant į šias tendencijas, mokiniai gali nuspėti, kaip pasaulis atrodys po milijonų metų, remdamiesi plokščių judėjimo kryptimis ir skirtumais, kuriuos jie pastebi šiandien.

tags: #siaures #amerikos #plokste #vandenynine #zemynine