Šiaulių žydų bendruomenės istorija: nuo privilegijų iki Holokausto

1236 m. Šiaulių vietovardis „Soule“ pirmą kartą paminėtas rašytinėje eiliuotos Livonijos kronikoje, aprašančioje Saulės mūšį. Kronikoje rašoma jog XIII a. pradžioje Kalavijuočių ordinas, nukaraivęs lyvius ir latvius puolė Lietuvą. 1236 m. rugsėjo 22 d. ties Saule (Šiauliais) ordino kariuomenė buvo sutriuškinta, todėl ši data dabar laikoma miesto gimimo diena.

1254 m. Livonijos akte minima Šiaulių žemė kaip Žemaitijos administracinis vienetas. Šiaulių žemės centras buvo Šiauliai. Šiaulių žemė, sudėtinė Žemaičių žemių konfederacijos dalis, suvaidino nemažą vaidmenį atremiant Livonijos puolimus XIII - XIV a. 1524 m. Šiauliai, jau kaip miesto statusą turintis miestas, pirmą kartą paminėtas Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte.

1619 m. Šiauliams buvo suteiktos magdeburginės teisės. Miestiečiai galėjo pirkti žemės, tačiau politinių teisių neturėjo. XVI a. pradžioje buvo sudaryta Šiaulių ekonomija (toliau ŠE), miestas tapo jos administraciniu centru. 1674 - 1696 m. Šiaulių ekonomijos nuomininku buvo kunigaikštis Jonas III Sobieskis, o nuo 1702 m. Jokūbas Sobieskis.

Pirmasis žydų bendruomenės apsigyvenimas Šiauliuose datuojamas XVII amžiaus pabaiga, kada Lenkijos - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Jonas III Sobieskis suteikė 1681 metais privilegiją Šiaulių miesto gyventojui Vulfui Nurokui, kad jis ir jo šeima bei ainiai atleidžiami nuo visų mokesčių bei jiems leidžiama apsigyventi ir gyventi Šiaulių mieste.

Yra išlikusi legenda apie žydų įsikūrimą Šiauliuose, kurioje teigiama, jog karalius Jonas III suteikęs privilegijų žydams vien todėl, kad vienas žydas pasivadinęs Vulfu ištraukė varpą iš vandens, kuris ten įkrito vežant jį per ledą. Tas varpas turėjo būti skiriamas per žaibą nukentėjusiai Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. Pasak legendos, žaibas trenkęs į bažnyčios bokštą, kuris nugriuvęs, o jame buvęs varpas dėl karščio iširpęs. Tuomet miesto gyventojai nusprendė parsigabenti naują varpą. Tačiau vežant jį per Šiaulių ežerą, ledas įlūžo, ir varpas nuskendo. Tada ir atsirado, kaip teigia legenda, Vulfas Nurokas, ar Narėkas, kuris nieko nelaukęs šmurkštelėjo į ledinį vandenį ir ištraukė varpą. Žmonės tą neregėtą nardytoją ir pramynę Narėku ar Nuroku (matyt nuo žodžio „nardyti“) ir iš didelio džiaugsmo nebežinoję kaip savo geradariui atsilyginti. Tačiau Vulfas - Nurokas ar Narėkas nuo bet kokio atlyginimo atsisakęs, tik paprašęs suteikti žydams teisę gyventi Šiauliuose.

Privilegiją žydams vėliau patvirtino (1701 m. balandžio 30 d.) kunigaikščio Jono III Sobieskio sūnus Jokūbas Liudvikas, leidęs žydams legaliai gyventi Šiauliuose, kurti savo bendruomenę, pirkti sklypus sinagogai statyti ir sklypą kapinėms įrengti. Žydų skaičius Šiauliuose sparčiai augo: jie čia kėlėsi iš Kelmės, Žagarės, Šiaulėnų ir kitų aplinkinių miestelių. 1701 metais Šiauliuose gyveno 55 žydai.

Teisinė padėtis ir socialinė ekonomika XVIII-XIX a.

Tačiau Šiaulių ekonomijos valdytojų ir administracijos pozicija dėl žydų įsikūrimo buvo prieštaringa. XVIII a. 2 - 4 dešimtm., kai reikėjo rūpintis Šiaulius atgaivinti ir kviesti naujus gyventojus, nebuvo užmiršti ir žydai. Miestiečiai tam priešinosi remdamiesi Jono Sobieskio privilegija, kuria draudė žydams, išskyrus Nuroką bei jo šeimą, čia apsigyventi. Tačiau nulėmė ekonominiai motyvai, ir 1731 m. draudimas žydams kurtis Šiauliuose buvo panaikintas.

Be kunigaikščio Jono III Sobieskio privilegijos, buvo ir dar viena, ne mažiau svarbi: tai 1726 m. Gardine paskelbta Augusto II privilegija Šiauliuose gyvenančiam žydui Velveliui Juzefovičiui, kuria jį 3 metams ima į savo globą. Privilegija užtikrino asmens neliečiamybę prieš skolininkus, o pažeidusiems šią privilegiją tektų mokėti 10000 kapų lietuviškų grašių.

Iš pradžių žydai sudarė nedidelę gyventojų dalį. 1738 - 1754 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuose įrašytos 4 - 6 žydų šeimos. Geresnės sąlygos žydams kurtis Šiauliuose susidarė apie 1750 m., kai jų atstovams buvo išnuomoti prekybiniai mokesčiai. 1755 m. ŠE inventoriuje užfiksuotos 8 žydų šeimos, 1765 m. - 14 šeimų.

Žydai, Šiauliuose įsigiję namus, karčemas, atlikinėjo tokias pat prievoles dvarui, kaip ir kiti miesto gyventojai, t.y. mokėjo činšą, karčemų ir kampininkų mokesčius. Činšas, kaip matyti iš 1755 m. ir 1765 m. ŠE inventorių, buvo netgi dvigubas. Bendruomenė mokėjo dvarui činšą už maldos namus, prieglaudas, pirties, kapinių sklypus, taipogi skerdikų mokestį. Kadangi žydų mokesčiai dvarui buvo didesni negu kitų miestiečių, tai žydai buvo labiau naudingesni ŠE administracijai. Antra vertus jie nebuvo ŠE valdiniai, turėjo vidaus savivaldą, jų bendruomenė buvo mažiau priklausoma nuo ŠE administracijos, savarankiškesnė negu miestiečių.

Šiaulių ekonomija labai smarkiai nukentėjo Šiaurės karo metu. Apie XVIII a. vidurį ji vėl atsistatė. 1765 m. Šiauliuose jau buvo 208 kiemai. Kai 1768 metais A. Tyzenhauzas sugriovė beveik pusę miesto ir įkūrė jame dvarą „Guberniją“, Šiaulių mieste buvo likę vos 118 kiemų.

Žydų skaičius mieste vis gausėjo. 1775 m. LDK žydų pagalvės liustracijos duomenimis, Šiaulių kahalui priklausė 687 asmenys. Tik ne visi jie gyveno mieste, dalis nuomojo karčemas kaimuose ir aplinkiniuose miesteliuose. Žydų teisinė padėtis mieste liko tokia pati kaip ir anksčiau. Tačiau tarp jų vis labiau ėmė ryškėti turtinė nelygybė: išsiskyrė turtingi pirkliai ir namų savininkai, antra vertus, nemaža buvo žydų kampininkų ir samdinių.

1789 m. Šiaulių miesto inventoriuje užfiksuojama nauja Šiaulių miesto padėtis. Mieste buvo 107 miestiečių krikščionių kiemai ir 55 žydų kiemai. Žydų kiemai koncentravosi prie turgavietės, Vilniaus (dabart. Vasario 16-osios), Rudavos gatvėse, ypač jų daug buvo naujoje centrinėje Mintaujos (dabart. Vilniaus) gatvėje. Toje gatvėje buvo 65 namai, t.y. trečdalis viso miesto. Be to, čia buvo pastatyti 26 nauji mūriniai namai ir 8 namai su išmūrytais pamatais. Visi tie namai buvo nuomojami žydams.

XIX a. - tarpukaris: industrializacija ir kultūrinė įtaka

Žydus Šiauliuose paliesti 1831 m. įvykęs Tautinio išsivadavimo judėjimas ir vėlesni sunkumai: 1843 - 1845 m. bado ir sausros metai, epidemijos protrūkiai 1630, 1661, 1701, 1708-1710, 1866 ir 1877 m. - visa tai atsiliepė gyventojų skaičiui ir sveikatai. Tuo metu (t.y. apie 1800 m.) Šiauliuose gyveno maždaug 2565 žydai. Po jau minėtų nelaimių miestas pradėjo atsigauti. Praėjus dvidešimčiai metų nuo paskutinio maro, t.y. 1897 m., Šiauliuose jau gyveno 6978 žydai (43 proc. gyventojų).

XIX a. vidurys - Šiaulių miesto pramonės kūrimosi periodas, miestas pamažu ima augti, prekyba plėstis, pramonė kilti. 1871 metais buvo nutiestos Liepojos - Romnų bei Peterburgo - Berlyno traukinių linijos. Tai padėjo išvystyti prekybą. Tilžės gatvė nutiesta XIX a. I pusėje, o 1871 m. per Šiaulius nusidriekė viena pirmųjų geležinkelio linijų Rusijos imperijoje. Šios aplinkybės turėjo didelės įtakos Šiaulių miesto ekonomikos pagyvėjimui: lengvesnis susisiekimas su Rygos ir Liepojos jūrų uostais viliojo to meto verslininkus.

Iš žydų verslininkų iškilo ypač reikšmingi fabrikai ir įmonės: 1887 m. įsteigtas Ch. Frenkelio garinis odų fabrikas, išaugęs į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Iš pradžių fabrike tedirbo vos 10 darbininkų, fabrikui ėmus augti, darbininkų skaičius ėmė didėti. Ch. Frenkelio fabrikas dideliais kiekiais odas atsiveždavo iš Pietų Amerikos (Montevidėjo, Rio de Žaneiro) ir Indijos. Fabriko pramonė taip sparčiai augo, kad paskutiniaisiais metais prieš karą į įvairias sritis buvo išsiunčiama iki 1500 vagonų odos prekių. 1905 m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus parodoje apdovanoti aukso medaliu.

Ch. Frenkelio odų fabrikas buvo pastatytas miesto pakrašty, kad neterštų miesto. Prie fabriko buvo įsteigta biblioteka ir skaitykla. Įmonėje dar 1908 m. Ch. Frenkelis įkūrė ugniagesių komandą, kurią sudarė 30 fabriko darbininkų, apmokytų gesinti gaisrus. Ch. Frenkelis savo kurto fabriko nebeišvydo; Po karo grižęs iš užsienio jo sūnus Jokūbas Frenkelis kartu su senaisiais tarnautojais ėmėsi restauruoti smarkiai nuniokotą fabriką.

Antras po Frenkelio fabriko pagal dydį ir apyvartą buvo brolių Nurokų - Vulfo, Joselio ir Bencelio, garinis odų apdirbimo fabrikas prie Joniškio plento, įsteigtas 1898 m. Nurokų fabrikas savo gaminiais buvo plačiai žinomas visoje Rusijoje. Jame buvo gaminami padai bei vidpadžiai batams iš juchto ir chromo odos. Įmonės metinė apyvarta siekė 30 tūkst. rublių, jame dirbo 100 darbininkų.

Kitos žydų pramonės ir prekybos šakos, susijusios su odų pramone, buvo daug smulkesnės: Z. Gordono odų įmonė, brolių Germanų įmonė, Vulfo Zivo muilo įmonė, Iserlio ratų tepalo įmonė. Išstumdant senąsias įmones, mieste steigėsi naujos tabako ir šokolado bei saldainių įmonės, kurios išimtinai buvo žydų rankose. Iš tabako fabrikų stambiausi buvo J. Podliašuko ir M. Iserlio, iš šokolado ir saldainių - brolių Kaganų.

Chaimas Frenkelis: verslininkas ir mecenatas

Chaimas Frenkelis gimė Ukmergėje. Būdamas ketverių metų, mažasis Chaimas mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje, vėliau tęsė mokslus Voložino žydų dvasinėje seminarijoje. Voložine jis sutiko odos išdirbėją vokietį, kuris paskatino Chaimą imtis šio amato. Būdamas 20-ties Chaimas grįžo į Ukmergę, kur kartu su broliu atidarė odos rauginimo ir išdirbimo dirbtuvę. Į Šiaulius atvykęs Chaimas Frenkelis nusipirko žemės sklypą ir ėmėsi odų apdirbimo verslo.

Pirmojoje Ch. Frenkelio odų dirbtuvėje dirbo vos 10 darbininkų, tačiau verslas sekėsi, ir nedidelė dirbtuvė netrukus išaugo į didelį fabriką, eksportavusį odos dirbinius į Rusijos gilumą ir užsienį. Laikui bėgant Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

1907 m. Chaimo Frenkelio iniciatyva ir lėšomis prie odų fabriko buvo pastatyta dviejų aukštų mūrinė sinagoga skirta fabriko darbuotojams žydams melstis. Ji atsirado anksčiau čia stovėjusios medinės sinagogos vietoje. Tar­pu­ka­riu Šiau­liuo­se vei­kė apie 10 si­na­go­gų. Di­džiau­sia ir svar­biau­sia Šiau­lių žydų bendruomenės si­na­go­ga buvo - Di­džio­ji cho­ra­li­nė si­na­go­ga. Šie maldos namai sto­vė­jo da­bar­ti­nės Pri­si­kė­li­mo aikš­tės kam­pe. Chaimo Frenkelio sinagogos pirmame aukšte buvo patalpos, skirtos melstis vyrams, o antrame - moterims.

Ch.Frenkelio gamybiniai korpusai užėmė didžiulę teritoriją: juos sudarė net 42 mūrinio tipo pastatai. Įmonėje darbavosi apie 1000 žmonių. Savo darbovietę darbininkai draugiškai pravardžiuodavo „frenkelynu“. Pats verslininkas priklausė Sankt Peterburgo pirklių gildijai, kurios narių gretose - tik patys turtingiausi to meto žmonės.

Pasauliniai karai ir Holokaustas

Spartų fabriko pramonės augimą staiga nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Rusų vakarų fronto karo vadovybės įsakymu dalis fabriko mašinų buvo evakuota Rusijon, kita dalis vietoje sunaikinta, didžiuliai pagamintos odos ir žaliavos sandėliai išplėšti. Po karo grižęs iš užsienio, Chaimo Frenkelio sūnus Jokūbas Frenkelis kartu su senaisiais tarnautojais ėmėsi restauruoti smarkiai nuniokotą fabriką. Buvo suformuoti septyni skyriai, kuriuose išdirbami padai, chromo ir juchto oda avalynei, balnams, diržams, odinėms kepurėms bei paltams, lagaminams ir t.t.

Tačiau Antrasis pasaulinis karas atnešė iki šiol skaudžiausią smūgį: prasidėjus karui ir vokiečiams įžengus į Šiaulius, visi čia buvę žydai, tarp jų ir Ch. Frenkelio fabriko darbininkai pateko į fašistų nelaisvę: 1941 m. birželio 28 d. prasidėjo žydų areštai ir masinės žudynės. Žydų getai Šiauliuose buvo įsteigti 1941 metų liepą. Pirmasis - Kaukazo getas - įkurtas teritorijoje tarp Prūdelio, Šiaulių žydų senųjų kapinių ir Ežero gatvės. Antrojo, Trakų gatvės geto, teritorija apėmė Trakų ir Ežero gatves. 1944 metais, likvidavus Šiaulių getą, žydai pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šiauliuose gyveno 6500-8000 žydų. Per 1941 m. birželio 14 d. Vokiečių okupacijos metais vyko masinis žydų tautybės žmonių persekiojimas. Pirmosios žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. birželio mėn. Po karo į Šiaulius grįžo tik nedidelė dalis žydų, kurie buvo koncentracijos stovyklose arba evakuoti; ilgą laiką Šiauliuose nebuvo jokių žydų organizacijų. Šiuo metu Šiaulių žydų bendruomenę sudaro apie 200 žmonių.

Kultūrinis paveldas ir atminimo vietos

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios daugiau kaip 56 proc. Šiaulių miesto gyventojų sudarė žydai. Šiauliuose veikė žydų įsteigti trys vaikų darželiai, dvi pradžios mokyklos, gimnazija ir progimnazija, jie turėjo savo biblioteką, knygynus, veikė žydų amatų mokykla, kurioje buvo rengiami batsiuviai, šaltkalviai ir siuvėjos. 1898 m. mieste buvo pastatyta geriausia Kauno gubernijoje žydų ligoninė su operacine, ambulatorija ir vaistine.

Ch. Frenkelio vilos ir buvusio fabriko komplekso fragmentai iki šiol yra svarbios atminimo vietos: Ch. Frenkelio vila - viena iš išlikusių reprezentacinių tarpukario interjerų su autentiškais radiatoriais ir baldais. Ch. Frenkelio odų fabriko sinagogos pastatas šiandien yra vienintelė išlikusi sinagoga Šiauliuose su būdingomis sinagogų architektūrai formomis. Po 1941 m. nacionalizacijos, pritaikant sinagogą sporto salei, buvo pakeistas vidaus patalpų planas, užmūryta dalis langų, sunaikintas altorius (aron kodešas). Po visų brutalių maldos namų pertvarkų beveik nepakito tik pastato išorės vaizdas.

Šiaulių „Aušros“ muziejus surenka ir saugo žydų paveldo eksponatus; muziejus yra dažnas tautinių šaknų ieškančių atvykėlių tikslas. Muziejininkai pasakoja, kad žmonės kreipiasi, ieškodami informacijų apie protėvių namus, ir muziejaus archyvai padeda atsekti adresus bei istorijas.

Senosios žydų kapinės veikė nuo 1701-ųjų iki 1965-ųjų metų. Sovietmečiu nuspręsta kapines likviduoti, tad atvažiavo buldozeriai ir kapai sulyginti su žeme. Nors oficialiai leista artimuosius persilaidoti, bet, pačios suprantate, kiek gyvų žydų buvo likę po Holokausto, ir kaip visa tai atrodė. Dabar čia auga medžiai, želia krūmynai. Restauruojant miesto erdves žydų bendruomenei grąžinta dalis antkapinių akmenų, iš kurių praeityje ir buvo įrengti miesto laiptai.

Lankytinos vietos ir atminimo iniciatyvos

Šiauliuose yra išlikę daug objektų, susijusių su žydų paveldu: Chaimo Frenkelio vila, buvęs odų fabriko kompleksas, sinagoga, senosios žydų kapinės, Pasaulio tautų teisuolių skveras su kompozicija „Jungtis“, kuri simbolizuoja lietuvių ir žydų bendradarbiavimą Holokausto metu. Šiauliuose veikė du getai - Kaukazo ir Trakų, jų vietos pažymėtos atminimo akcentais.

Muziejininkai ir istorikai atkreipia dėmesį, kad nors Šiauliuose senamiestis ir nebeišsaugo visos savo senosios architektūros dėl karų ir sovietinės statybos, nemažai senos statybos elementų randama alaus daryklos „Gubernija“ ir saldainių fabriko „Rūta“ teritorijose. Ch.Frenkelio vilos išsilaikymą muziejininkai vadina stebuklu. Tai vieta, į kurią dažnai atvyksta savo šaknis Šiauliuose ieškantys žydai.

Edukacinės iniciatyvos

Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokiniai bei kiti regiono projektai, kaip „Praeities šydą praskleidus“, organizuoja pažintines išvykas į Šiaulius: lankomos ekspozicijos Šiaulių apskrities žydų bendruomenės namuose, Venclauskių namai, Frenkelio vila, buvusių getų vietos. Ekskursijų metu supažindinama su žydų bendruomenės istorija, tradicijomis, gelbėjimo istorijomis ir Holokausto įvykiais.

Šiuo metu Šiaulių miesto pavelde esančios žydų vietos - sinagoga, Frenkelio vila, buvęs fabriko kompleksas, kapinės ir atminimo ženklai - yra svarbios menant ryšį su praeitimi, supratimą apie bendruomenės indėlį miesto ekonomikai, kultūrai ir socialiniam gyvenimui. Muziejai, istorikai ir bendruomenės nariai tęsia darbus, siekiant išsaugoti atmintį ir skleisti žinias apie Šiaulių žydų bendruomenės istoriją.

tags: #sialiu #zydu #plyteles