Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“ - viena populiariausių visų laikų komiškų operų. Kompozitorius ją kūrė būdamas 23-jų per 20 dienų ir iki šiol žavi įvairaus amžiaus publiką nemirtinga muzika. Jos melodijos įaugo net į populiariąją kultūrą, tapo jos šlageriais. Prie operos sėkmės neabejotinai prisidėjo ją įkvėpusi prancūzų dramaturgo Pierre-Augustino de Beaumarchais pjesė, o šio kūrėjo Figaro trilogija sujungė šlovę su socialine kritika, atskleidžiančia ponų ir tarnų, turtingųjų ir vargšų nelygybę.
Beaumarchais vardas siejamas su spalvingais asmeninių patirčių motyvais, o Figaro personažas įkūnijo rašytojo prisiminimus bei žaismingą nuomonę apie likimus. Rossini trilogijos adaptacijos į operą pradėjo naują amžių, ir premjeros auditorija pirmą kartą įvertino jaunatvišką energiją, kuri vėliau triumfavo visame pasaulyje.
Istorinis kontekstas ir kūrimo laikotarpis
G. Rossini operą sukūrė per trumpą laiką - 1816 metais ji atsidūrė pasaulio teatruose kaip bel canto šedevras, kuriame skamba virtuoziškos koloratūros, greita virtuoziška vokalinė virtuvė ir žaisminga komiška nuotaika. Pažintis su Beaumarchais trilogija ne tik atsinešė siužetinį pagrindą, bet ir paskatino operą tapti išskirtiniu reginiu, kuriame dialogai ir muzika kuria vieningą teatralinį efektą.
Premjeros Santroje mieste užfiksuoti anekdotiniai momentai - tenorą Manuelį Garcią girdėjama scenos akordų fone, o bosas Zenobio Vitarelli sudužus gitaros stygoms ir atsistojus skersai scenos atsirandančiam apsiaustui - įtraukė žiūrovus į netikėtus pokštus. Šie „pokštai“ išliko legendoje, tapo tradicija, kurią vėliau per daugelį teatrų perdavė „Sevilijos kirpėjo“ scenos ritualai.
Premjeros Lietuvoje ir nuoseklūs statybos pokyčiai
Lietuvoje premjeros žymėjo etapų susiformavimą: 2007 m. premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) palietė žiūrovų širdis, o istoriniai prisiminimai apie scenos keistenybes - nuvargusi dekoracija, smakras ir netikėtas įvykis, kai duotos dekoracijos nutrūko, - įspūdžiai išliko atmintyje. Tačiau su laiku įvyko lūžio taškas: operos interpretacijų skaitlingumas, skirtingų kartų dainininkų sugebėjimai, ir dirigento požiūrio į tempą bei niuansus suteikė žanrui naują gyvybę.
2014 m. LNOBT ir San Francisko operos bendradarbiavimas įnešė pertraukos į tradicinę pradžią, pristatydamas ispanų režisieriaus Emilio Sagi reginį su Nuria Castejon choreografija ir baltu „namų“ vaizduoju. Skiriant scenografijai šviesos efektus, šokių kultūros ir muzikinės ansamblio energijos, pastatymas tapo tarptautine laboratorija, kurioje Rossini parašytais tonais stipriai plojama tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Scenos pokštai ir dirigavimo meno evolucija
Sevilijos kirpėjas - opera buffa, kurioje dialogai ir arijos gyvena kartu, tačiau pagrindinis žanro jausmas priklauso nuo atlikėjų gebėjimų; Rossini muzika skirta balsui, o orkestro ir solistų santykis sukuria specifinį komiškojo siužeto tempą. Šiame darbų taške svarbiausia - interpretacijos, kurios gali būti įvairios: nuo greitų, energingų takelių iki lygesnių, plastiškai išvystyto dėliojimo. Lietuvoje dirigentas ir atlikėjai nuolat ieško kaip subalansuoti tempo, dikciją ir nuolat keičiančius ritmus.
Diskusijos apie tempą ir interpretaciją nėra atskirai, jos įtrauktos į reginius, kurie išlaiko žiūrovų įtrauktį. Pavyzdžiui, 297-asis dirigavimas „Šikšnosparnis“ rodo, kad tempų interpretacija gali būti kintanti - kai kurios pastatymo komandos reikalauja prisitaikyti prie orkestro panaudojimo, tempo ir nuoseklumo. Rossini muzikoje greitis nėra vienintelis energijos šaltinis; būtina išlaikyti skaidrumą, kad frazės skambėtų aiškiai, o emocija nevirstų chaoso.
Porelės ir nuolatinė naujumo paieška
Beaumarchais ir Paisiello ginčas atspindi tarptautinio kultūrinio peizažo įtakas: Rossini, būdamas jaunu, susidūrė su konkurentų požiūriais ir prisitaikė prie naujų teatrų poreikių. Renginiai rodo, kad net ir žinomi kūrėjai patiria spaudimą, kai vienintelė galimybė - sukurti dar kartą ir pergalvoti scenos įvykius, įtraukiant naujus sceninius sprendimus. Lietuvoje šiuolaikiniai pastatai ir režisieriai taip pat interpretuoja šią giją, skirtingais laikais pritaikydami laiko ženklus scenoms.
Miniatiūros ir įtraukti nuostabūs faktai
- Rossini „Sevilijos kirpėjas“ parašė per trumpą laiką, tą patį įspūdį išliko ir istorijoje - kūrinio įtaka išliko per amžius.
- Beaumarchais figūra ir jo kūrinių siužetai įkvėpė ne tik komišką operą, bet ir platesnę kultūrinę kritinę analizę apie privilegijų ir nelygybės temas.
- Žymūs sceniniai pasakojimai apie scenos išdaigas - nuo užkulisinių incidentų iki decoro rizikų - tapo simboliniais pasakojimais apie operų teatro gyvybingumą.
Faktai iš LNOBT pastatymų ir operos gedimai
Premjeros metu LNOBT kūrė skirtingas dainininkų kartas: Mindaugas Rojus - Figaro, Julija Stupnianek - Rozina, Liudas Mikalauskas - Bartolas, bei kitų žymių balsų atstovai. Įdomu, kad spektaklio repeticijos atskleidė, jog net patys keliami iššūkiai, pavyzdžiui, stalų ir vazų judėjimas scenoje, gali sukurti įdomias mizanscenas. Tokie momentai tik pabrėžia operos gyvumo ir improvizacijos dovaną, kai atlikėjai sugeba išlaikyti kūrinio ritmą net ir netikėtų nuotykių metu.
Dirigentai pabrėžia, kad svarbiausia - sugebėjimas įžvelgti simfoninį mąstymą operoje, nes Rossini išsaugojo balso svarbą, bet orkestro raibalas ir tempių įvairovė reikalauja kruopštaus dėmesio. Tačiau aktoriai ir dirigentai siekia, kad klausytojas patirtų lengvą ir aiškią melodijos kelionę, kurioje humoras ir tempas slysta vienoje nuoseklioje, gyvoje nuotaikoje.
Tarp kultūrinės viktorinos ir ateities perspektyvos
Sevilijos kirpėjas išlieka vienu iš populiausių performansų Lietuvoje ir pasaulyje. Lietuvos scenose jo stačiai nuolat įsikuria - LNOBT pastatėmis, Kauno muzikinio teatro ir kitose scenose rodo atsinaujinančią ir modernią interpretaciją, o festivaliniuose renginiuose - tarptautinių projektų dalį. Pasirinkimai dėl rodomų solistų - Mindaugas Rojus, Pavelas Jankovskis, Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus - sukuria įtikinamą balsų paletę, o Rozinos partijos atstovės Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek demonstruoja šiuolaikines scenos galimybes.
Ši operos legenda ir toliau įkvepia tyrinėjimus apie bel canto techniką, dainininkų iššūkius scenose ir teatro scenos gyvavimą. Rossini kūrinys skatina klausytoją atrasti ne tik muzikos melodijas, bet ir socialinę mintį, kurią perteikia paslėpti niuansai - meilė, pavydas ir išskaičiuota lygybė tarp kilniųjų ir paprastųjų.
Sevilijos kirpėjas - iš ornamentų. Balandžio 11-13 d. 1990 m. įvyko Kauno muzikinio teatro įrašai; 2014 m. San Francisko pastatymo jėgas jungė LNOBT. Premjeros sujungia skirtingus laikus, bet vienas dalykas išlieka - Rossini muzika ir jo komiškojo siužeto žavesys, kuris ir šiandien džiugina žiūrovus.