Šiemet, kai pažymime Lietuvos didžiojo etmono, iškilaus karvedžio, Žemaičių seniūno, Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus (1570-1661) mirties 400 metų jubiliejų, mąstydami apie šią iškilią asmenybę ir jo darbus, mintimis vėl ir vėl nusikeliame į pačiame Lietuvos-Latvijos paribyje esantį Skuodą. Šio miesto istorija glaudžiai susijusi su didikais Chodkevičiais. 1568 m. Žygimantas Augustas tuometinį miestelį padovanojo Jono Karolio Chodkevičiaus tėvui, Lietuvos didžiajam maršalkai, Livonijos valdovui, Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimaičiui Chodkevičiui (apie 1537-1579). Jis 1572 m. gegužės 17 d. Skuodui išrūpino miesto teises ir pavadino jį Johanesburgu (šis pavadinimas miestui neprigijo). Skuodas rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti nuo 1253 metų.
Skuodo istorija ir jos tarp savųjųjų akcentų
Jis plačiai žinomas tuo, kad čia 1259 m. vyko lietuvių kariuomenės ir Livonijos ordino mūšis, dabar vadinamas Skuodo vardu. Šiandien Skuodo kraštą taip pat garsina iškilūs žmonės - čia gimę, sėmęsi išminties, žemaitiškos kantrybės. Iš čia kilusių žymių kariškių nedaug. Tikėtina, kad daugiau tokių, kurie tų kariškių žygius tyrinėja ir apie juos rašo. Vienas iš jų Skuodo rajone - žurnalistas, tautodailininkas, kraštotyrininkas, kelių leidinių autorius Juozas Vyšniauskas. Jis gimė 1944 m. balandžio 13 d. Skuodo rajono dabartinės Aleksandrijos seniūnijos Klauseikių kaime. 1968 m. baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą pradėjo dirbti mokytojau, po 6 metų (nuo 1974-ųjų) - spaudoje, Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje. Dirbdamas baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. 1991-1996 m. buvo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ vyriausiasis redaktorius. Yra paskelbęs vertingų publikacijų krašto kultūros ir istorijos temomis. Daugelį metų buvo aktyvus Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Žurnalistų sąjungos narys. 1992 m. daug prisidėjo kuriant Skuodo muziejų, kartu su bendraminčiais yra suorganizavęs keletą rajono tautodailininkų kūrybos stovyklų. 2011 m. apdovanotas Simono Daukanto premija, 2013 m. Išėjęs į užtarnautą poilsį, daugiausiai laiko skiria krašto istorijos tyrimo darbams ir knygų rengimui spaudai. 1991-2013 m. Na o 2017 m. jis skaitytojams padovanojo ir naują knygutę „Skuodo grafystė“. Juozas Vyšniauskas savo biografiją rašo toliau, o kartu naujais faktais papildo ir Skuodo rajono istoriją.
Pirmyn į plytų amžių: kilmė ir plėtra
Šiandien plytos ar įvairių tipų blokeliai laikomi neatskiriama kiekvienų statybų dalimi. Nors plytos yra išties senas žmonijos išradimas, tai nėra pati seniausia statybinė medžiaga. Tūkstančius metų prieš plytos atsiradimą žmonės statėsi būstus iš medžio ir akmens. Pirmosios plytos, manoma, atsirado Senovės Egipte ir Mesopotavijoje. Prieš daugiau nei šimtą metų atlikti kasinėjimai parodė, kad iš plytų tarpupio civilizacijoje buvo pastatytas ir vienas iš pasaulio stebuklų - šventasis Babelio bokštas.
Jau kiek vėliau Vakarų Europoje išpopuliarėjo kitas plytos tipas, vadinamas samanu. Samanais vadinti blokai, gaminti iš akyto kalkakmenio molio bei dervos, kvarco ir kitokių mineralų priemaišų. Tai sumaišius ir išdžiovinus būdavo gaunamas maždaug 30×60 ilgio ir pločio kvadratas, kurio storis 3-9 centimetrai. Tokios plytos dažniausiai gamintos Centrinėje Amerikoje, Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakarinėse srityse.
Vakarų Europoje plytų pionieriai buvo romėnai. Iš plytų jie statė ne tik šventyklas ar tvirtoves, bet ir tiltus. Karingieji romėnai kartu su savo valdžia į užkariautas teritorijas nešdavosi ir plytas bei jų gamybos technologiją. Tiesa, Romos imperijai patyrus lemiamas nesėkmes, su okupacijomis baigėsi ir plytų aukso amžius. Mūrinė architektūra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais atsirado būtent tuo metu, kai Europoje ėmė plėstis miestai ir imta vėl gręžtis į plytas.
Tiesa, nors daugelis galvoja, kad mūrinės sienos atsirado kaip būdas apsiginti nuo šalį puldinėjančių priešų, tai ne tiesa. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros tyrinėtojai pastebi, kad vienas pirmųjų mūrinių statinių dabartinėje Vilniaus teritorijoje buvo statomas XIII amžiaus antrojoje pusėje. Mūrinė Katedra buvo būdas įtvirtinti valstybės ir kartu savo paties dinastijos prestižą, užsitarnauti tarptautinį pripažinimą. Nieko tame naujo - taip pat plytomis savo prestižą bandė įtvirtinti daugelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimynų.
Tuo metu dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo naudotos iki 9 centimetrų storio degto molio pailgos plytos. Tačiau plytinėms atsirasti prireikė daugiau nei trijų šimtmečių. 1603 metais Rokuose veikė Bernardinų vienuolyno plytinė, viena pirmųjų plytinių dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Masiškai plytinės ėmė rastis būtent apie šiuos metus, tai yra XVI-XVII amžiuje.
Plytos Lietuvoje: technologijos ir mūro raidą
Pamažu plukto molio plytas pakeitė šiuolaikiniai keraminiai, silikatiniai ir akyto betono mūro gaminiai. Istoriniuose šaltiniuose Skuodas minimas nuo 1253 metų. Pirmosios katalikų misijos Skuodą pasiekė 1567 m. 1572 m. didikas J. Chodkevičius Skuodui išrūpino miesto teises. 1414 m. 1831 m. Skuodą buvo užėmę sukilėliai. 1833 m. 1914 m. 1918 m. Iki II-ojo pasaulinio karo pradžios Skuode gyveno nemažai žydų. Evangelikų liuteronų bažnyčia (architektūros paminklas) pastatyta 1821 m., katalikų bažnyčia - 1850 m. Šiandien miestas užima 596 ha plotą. 1993 m. Skuode pastatyta nauja 200 vietų ligoninė. Skuodas yra buvęs carinės Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) valsčiaus centras, o nuo 1950 m. Skuodo rajono plotas - 911.17 kv. km. Čia gyvena apie 27 tūkst.
Rengiant puslapį naudotasi Juozo Vyšniausko tekstais, kurie paskelbti 1995 m. Skuodas yra viena iš seniausių vietų vakarinio Žemaitijos krašto. Didelė mūrine bažnyčia, 3 garsingi varpai yra toli žinomis. Skuodo pradžia sieka žilos senovės; yra padavimas juog Skuodas senovėj buvęs vadinamas Hensbergas1 o vardas Skuodas (lenkiškai Szkudy) esąs nuo lenk. žodžio „szkoda” (liet. pragaištis) kilęs. 1 Bene tikiaus buvo Heiligsbergas, nuo vokiečių kryžočių tą pavadinimą gavęs upė vadinama Šventoji (latviškai: Lukna, gal būti nuo žodžio „lūgti” t. y. melsti kas teip pat reiškia šventą vietą) kuri prasideda atstu nuo Skuodo par 3 viorstus, teipog vokiškai vadinosi „Heilige” t.y. šventoji; todėl ir Heiligsbergas liet. būs šventpilis.
Karybos, religija ir miestų plėtra
Pradžioj XIII amžiaus, kad vokiečiai zokaninkai-kardininkai pavergė Kuršą, vietoj vadinamoj Gramzdas, pastatė mūrinę bažnyčią vardan šv. Onos. XVI amžij ta bažnyčia liko permainyta į liuteriškus maldos namus. Vokiečiai pavergę Kuršą užsėdo ir ant žemaičių sprando, ir prasidėjo nuolatinės karės ir užpuldinėjimai, kurie tęsiesi mažnė par 300 metų; zokaninkai išpuldami iš savo pilių teriojo Žemaičių pasvietį, Skuodas budamas vokiečiams po pašone daugiausiai turėjo nuo jų nukentėti, žemaičiai gyniesi iš paskutinio ir nepasidavė vokiečiams; apie čion buvusias kares aiškiai mums gali liudyti daugybė pilių, pilalių, ir nesuskaitoma daugybė sukastų nedidelių kalnelių pakraščiais upių: Luobos, Bartuvos ir Šventosios...
XV-XVI a. Lietuvoje plytos ėmė įgyti darnų mūro aspektą: mūro darbai, gotinių architektūros pavyzdžiai ir įgūdžiai rinktis plytų dydžius. Tuo metu rodo istorija, kad mūro technika plėtėsi kartu su miestų augimu. 1603 m. Rokuose veikė Bernardinų vienuolyno plytinė, iš kurios gaminių pastatytas Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno rūmai Kaune. Rokakiemio kaime 1603 m. vienuoliams buvęs skirtas sklypas, „kad ten būtų gaminamos ir degamos plytos bei čerpės“ (tai 1639 m.). XVI-XVII a. Lietuvoje atsirado daug plytinių. Jų pastatai nebūdavo ilgalaikiai; plytinę sudarydavo pašiūrė ir sumūrytos degimo krosnys.
Šiandienos paveldas ir mokslinės įžvalgos
Šio gaminio istorija prasidėjo Olandijoje, kur, norint kompensuoti natūralaus akmens trūkumą, pradėtas gaminti labai didelio tankio keraminis akmuo, gaunamas natūralų molį maždaug 800-1300 °С temperatūroje kaitinant iki visiško sukepimo. Tokiame karštyje plytos pradeda lydytis, užsikemša smulkios jų poros. Tokiose plytose laikomos jų mechaninės savybės, atsparumas ir ilgaamžiškumas. Silikatinės plytos atsirado gana neseniai, bet dėl nesudėtingo gamybos proceso ir kitų gerųjų savybių užima labai svarbią vietą statybinių medžiagų rinkoje. Jos gali būti dažomos naudojant pigmentus. Pirmas namas iš silikatinių plytų buvo pastatytas 1854 m. Vokietijoje. Lietuvoje pirmoji tokia gamykla iškilo 1929 m. Kauno priemiestyje Petrašiūnuose, tačiau ji buvo nedidelė ir pagamindavo nedaug produkcijos.
Kai kurios plytos degamos aukštose temperatūrose (daugiau kaip 1380 °C), todėl jos išlaiko atsparumą aukštesnei nei 1000 °C temperatūrai. Paprastos keraminės plytos gali būti naudojamos mūrijant pastato vidaus sienas arba vėliau tinkuojamas išorines sienas. Jos būna pilnavidurės ir tuštymėtos, gali turėti apdailinį sluoksnį. Plytos degamos aukštoje temperatūroje leidžia išlaikyti šilumą: keraminių plytų daugybė porų užtikrina šilumos akumuliaciją ir natūralų klimato reguliavimą.
Silikatinės plytos, palyginti su keraminėmis, atsirado gana neseniai, tačiau jų gamyba ir savybės skatina plačią jų taikymo zoną. Jos nedega, atsparios cheminei korozijai, jų įgeriamumas apie 16 proc. Vienos jų skirtos sienų konstrukcijoms mūryti, kitos - apdailai. Tai tarptautinis turistinis maršrutas, finansuojamas ES. 2002-2006 m. Vilniaus miesto savivaldybė dalyvavo Baltijos jūros regiono projekte „Europos plytinės gotikos kelias“ kartu su dar 19 miestų iš 7 šalių: Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Projekto metu sukurtas Europos gotikos paminklų maršrutas Baltijos jūros regiono šalyse.
Geografija, architektūra ir paveldas
- Senovinės plytos buvo pagrindinis mūro elementas XV-XVI a. Lietuvos mūro architektūroje, o gotikos pavyzdžiai liudija apie itin tikslią plytų matmenų ir rišimo technologijų sudėtį.
- Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, kaip gotikos pavyzdys, iliustruoja plytų matmenų ir proporcijų išskirtinumą.
- Rūbai, kitos architektūrinės detales atspindi, kaip mūro technologijos keitėsi per šimtmečius: nuo rankų darbų iki pažangių gamybos procesų.
- Naujosios plytinės XIX-XX a. įtaka miestų plėtrai ir ekonomikai rodo, kaip statybos medžiagos lemia socialinę ir kūrybinę krašto raidą.
Šiandien Skuodas - viena iš seniausių vietų vakarinio Žemaitijos krašto, su didelėmis mūrinėmis bažnyčiomis, turtinga miesto istorija ir gyventojų įgūdžių palikimu. Skuodo paveldo tyrimai ir lokalūs autorių tekstai, įskaitant Juozą Vyšniauską, padeda mums suprasti miesto sąsajas su Lietuvos didikais ir regioninę architektūros raidą.
Melioracijai, kurinant, ir miestų plėtrai būtina ir šiuolaikinė infografika ar žemėlapiai, atskleidžiantys plytų kelią iš senųjų mūro tradicijų į modernias gamybos technologijas, įskaitant keramines, silikatinės plytas ir jų taikymo sritis.
Torninė įranga ir technologijų palikimas
Šio straipsnio tikslas - išryškinti plytų kaip pagrindinės statybinės medžiagos raidą Lietuvoje, ypač Skuodo regione, ir parodyti, kaip senovinės technologijos prisitaiko prie šiuolaikinių statybos standartų. Pavyzdžiai iš istorinių šaltinių bei modernių gamybos procesų susipina į vientisą paveikslą apie plytų įtaką architektūrai, kultūrai ir regiono tapatybei.
| Medžiaga | Gamybos būdas | Taikymo sritis | Tipiniai matmenys |
|---|---|---|---|
| Keraminė plyta | Rankinis formavimas, džiovinimas, degimas | Mūro sienos, vidaus ir išorės apdaila | 30×15×9 cm |
| Klinkeris | Rankinis arba presinis formavimas, labai aukšta temperatūra | Išorinės sienos, grindys, stogai | priklauso nuo poreikio |
| Silikatinė plyta | Suspaudimas, deginimas ar autoklavas | Sienos konstrukcijos, apdaila | Įvairūs dydžiai |
Dalijimasis žiniomis ir paveldą padeda išlaikyti šių laikų aukštos kokybės architektūros tradicijas, atskleidžia istorines šaknis ir skatina regionalų švietimą bei kultūrinį dialogą.