Lietuvos žmonių valia ir prigimtine teise 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga nebegalėjo sulaikyti Lietuvos priimtų sprendimų, tačiau toliau gąsdino, demonstravo karinę galią ir tikėjosi smurtu sunaikinti Laisvės siekį. Lietuvos žmonių laikysena buvo išbandyta 1991 metų sausį, Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš Lietuvos valstybę dienomis. Tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankais ir automatais ginkluotus Sovietų Sąjungos desantininkus, budėjo prie laužų Nepriklausomybės aikštėje, kad apgintų savo valstybę.
Svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje, ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena - priešintis ir nepasiduoti. Smurtas prieš beginklius žmones ir 1991 m. sausio aukos pabudino Vakarų pasaulio sąžinę - Lietuva sugrįžo į Europos politinį žemėlapį, o į Baltijos valstybių pastangas atstatyti savo valstybingumą pradėta žiūrėti kaip į istorinę būtinybę. Dar vienas Lietuvos politinis laimėjimas, prie kurio taip pat netiesiogiai prisidėjo Sausio 13-osios tragiškieji įvykiai, tai 1991 m. vasario 9 d. įvykęs plebiscitas, kuriame dalyvavo trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių ir daugiau negu 90% jų pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Sovietų Sąjungos agresijos atrėmimas 1991 metų sausį turėjo didžiulę įtaką ne tik Lietuvos piliečiams, demokratijos raidai mūsų valstybėje, bet ir Lietuvos Respublikos santykiams su kitomis valstybėmis, tai sustiprino tarptautines Lietuvos pozicijas. Teisininkas Dainius Žalimas pabrėžė, kad „Sėkminga Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir demokratijos gynyba paskatino pirmąsias užsienio šalis nutraukti diplomatinę Lietuvos izoliaciją pripažįstant teisėtas Lietuvos Respublikos institucijas ir tokiu būdu išklibinant sovietinės imperijos pagrindus. Todėl beprecedentis ir sėkmingas pilietinis Baltijos valstybių gyventojų pasipriešinimas sovietinei agresijai pagal savo reikšmę galėtų prilygti tokiems istoriniams įvykiams, kaip „Solidarumo“ sėkmė Lenkijoje ir Vokietijos susivienijimas.“
Nepavykusiu Lietuvos parlamento rūmų šturmu prasidėjo karinė agresija prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę. 1991 m. sausis atnešė ne tik naujų vilčių, bet ir sunkių išbandymų. Dar 1990 metų pabaigoje buvo didinamos Lietuvos Respublikoje dislokuotos okupacinės kariuomenės karinės pajėgos, karinės mašinos vykdė reguliarų patruliavimą miestų gatvėse. Įtampą ypaipadidino Lietuvoje pradėtas priverstinis 18 metų sulaukusių Lietuvos jaunuolių ėmimas į Sovietų Sąjungos kariuomenę bei konstitucine teise pasinaudojusių ir tarnybą kariuomenėje nutraukusių lietuvių persekiojimas. 1991 m. sausio 7 d. į visas tris Baltijos respublikas buvo atsiųsti kariniai pastiprinimai. Į Lietuvą buvo atsiųsta specialiosios paskirties Sovietų Sąjungos desantininkų divizija jaunuolių prievartiniam ėmimui į sovietinę armiją. Lietuvos Respublikos vadovai perspėjo jaunuolius apie grėsmes ir ragino nepaklusti šaukimams į Sovietų Sąjungos kariuomenę. Naktį iš 1991 m. sausio 7-osios į 8-ąją pagrindinėse Vilniaus miesto gatvėse pasirodė daugiau kaip 100 Sovietų Sąjungos kariuomenės tankų ir šarvuočių. Situaciją paaštrino ir sudėtinga ekonominė padėtis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas staiga padidinti kainas.
1991 m. sausio 8 d., prisidengusi kainų pakėlimu, tūkstantinė prosovietiškai nusiteikusi minia, protestuodama prieš atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, pabandė veržtis į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valstybės valdžią. Tą dieną, artėjant plenariniam posėdžiui, vidiniame parlamento kieme susirinko keli tūkstančiai priešiškai nusiteikusių demonstrantų - daugiausia rusakalbiai Vilniaus gamyklų darbininkai ir jais persirengę sovietų represinių struktūrų pareigūnai. Parlamento vadovai stengėsi rasti dialogą su demonstrantais, tačiau agresyviai nusiteikusi minia puolė parlamento rūmus, ginkluota akmenimis ir grąžtais įdaužė kelis parlamento fasado langus ir išlaužė žalvarines pagrindinio įėjimo duris. Keletas protestuotojų pateko į vidų, tačiau parlamento gynėjai greitai juos išstūmė iš kojų verčiančia gaisrinių švirkštų srove ir taip laikinai atšaldė minios įkarštį. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis per radiją kreipėsi į Lietuvos žmones kviesdama atvykti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Į kvietimą paremti Lietuvos valdžią atsiliepę vilniečiai, taikiai išstūmė demonstrantus iš parlamento kiemo. Netrukus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „įšaldyti“ kainų pakėlimą. Apie šį sprendimą prie parlamento susirinkusiems žmonėms pranešė Vytautas Landsbergis, kalbėdamas pro rūmų trečiojo aukšto langą. Tos dienos vakare atsistatydino kainų pakėlimą inicijavusi Vyriausybė - Ministrė Pirmininkė Kazimira Prunskienė ir jos vadovautas Ministrų Kabinetas. Grėsmingas tos dienos nuotaikas aprašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis: „Tą dieną (1991-01-08) per posėdžius girdėjome, kaip riaumoja šarvuočiai, važiuojantys tuneliu pro AT rūmus. Žinojome, kad Kėdainių, Šiaulių, kituose kariniuose aerodromuose leidžiasi lėktuvai su desantininkais, o Vilniaus kariniame Šiaurės miestelyje pradėjo veikti operatyvinės grupės štabas.“
Augant karinei grėsmei, Lietuvos gyventojai atsiliepė į kvietimą budėti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sargyboje. Parlamento gynėjai gaisriniais švirkštais sustabdo prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ puolimą Vilnius, 1991 m. sausio 8 d.
Netrukus Sovietų Sąjunga pareiškė ultimatumą Lietuvos Respublikai. 1991 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsiuntė ultimatyvų raštą, adresuotą ne Lietuvos Respublikos, bet Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, reikalaudamas nedelsiant ir visiškai atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, tai yra atkurti iki 1990 m. kovo 11 d. buvusią padėtį. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atmetė ultimatumą, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos rėmėjai, vedami LKP (TSKP) vadovų, siekė sudaryti valdžia nepatenkintos „Lietuvos liaudies“ regimybę, kurią rėmė Lietuvoje dislokuotos Sovietų Sąjungos karinės struktūros. Kitą dieną, 1991 m. sausio 11-ąją, prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ surengė eitynes prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, reikalaudama patenkinti Sovietų Sąjungos reikalavimus. Prieš „Jedinstvo“ minią stojo tūkstančiai Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų. Nors buvo susidariusi grėsminga situacija, provokacijų pavyko išvengti. Tą pačią, 1991 m. sausio 11-ąją, sovietų kariuomenė ėmėsi atviro smurto. Dar naktį iš sausio 10-osios į sausio 11-ąją ir tos dienos rytą buvo fiksuojami žmonių pranešimai apie okupacinės kariuomenės judėjimą. Vilniaus karinės įgulos vadas ciniškai informavo Lietuvos parlamentą apie Vilniuje prasidedančius karinius manevrus. Tą dieną sovietų kariai pradėjo užiminėti valstybinių įstaigų pastatus įvairiuose Lietuvos Respublikos miestuose, tarp jų ir Vilniuje. Žmonės rinkosi prie šių pastatų ir, tapę gyvąja barikada, saugojo Lietuvos nepriklausomybę. 11.45 val. buvo užimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento pastatas Viršuliškėse, o sovietų kariškiai blokavo susisiekimą su sostine. Į Vilnių nebuvo leidžiama įvažiuoti traukiniams, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir nusileisti lėktuvams. Beginkliai žmonės prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento pastato tikėjosi žodžiais paveikti puolimui pasiruošusių, tankais ir šarvuočiais ginkluotų sovietų karių sąmonę ir sąžinę Vilnius, 1991 m. sausio 11 d.
Sovietų agresoriai pabandė užgniaužti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos spaudą. 1991 m. sausio 11 d. taip pat buvo pabandyta užgniaužti laisvą ir nepriklausomą spaudą, ir taip apriboti Lietuvos gyventojų galimybes gauti objektyvią informaciją. Priešpiet, sovietų kariškiai užėmė Krašto apsaugos departamento pastatą, o vidurdienį - Spaudos rūmus ir spaustuvę. Buvo pralietas pirmasis kraujas. Prie Spaudos rūmų pasirodžiusius sovietų kariškius pasitiko pastatą saugoję beginkliai žmonės. Į juos buvo atsukti tankų pabūklai ir desantininkų automatai. Kovinėmis kulkomis buvo apšaudytas rūmų fasadas, į žmones pasipylė plastikinės kulkos, beginkliai gynėjai buvo mušami automatų buožėmis. Vienam iš jų buvo peršautas skruostas, kulkos sužeidė dar kelis žmones, po susidūrimo su tanku, sunkiai nukentėjo sunkvežimio vairuotojas. Sovietų kariškiams užėmus Spaudos rūmus, keletui dienų nutrūko pagrindinių Lietuvos laikraščių leidyba. Tačiau, jau kitą dieną, sausio 12-ąją, pasirodė pirmasis jungtinio laikraščio „Laisva Lietuva“ numeris, atspausdintas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, kurį parengė trylikos leidinių redakcijos. Leidėjai skelbė: „Tik susitelkimas, rimtis ir orumas - ginklas, kurį galime ir visada galėsime priešpastatyti brutaliai okupantų jėgai.“
Kitas Sovietų Sąjungos karinių dalinių žingsnis buvo komunikacijos centrų - Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato - užėmimas. Karoliniškių mikrorajone 1981 metais pastatytas aukščiausias statinys Lietuvoje - Vilniaus televizijos bokštas yra kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių ir apgintos Laisvės simbolis. Sovietų Sąjungos agresijos dienomis Televizijos bokštas tapo natūraliu taikiniu dėl svarbios jo komunikacinės funkcijos. Užgrobus televizijos bokštą iš Lietuvos radijo ir televizijos būtų atimta transliavimo galimybė, sutrikdyti pagrindiniai informacijos sklaidos kanalai Lietuvos Respublikoje. Žmonės prie Televizijos bokšto pradėjo budėti dar 1991 m. sausio 9 d. Kelias paras truko nenutrūkstama bokšto sargyba, žmonės buriavosi ir šildėsi prie laužų, nenujausdami artėjančios grėsmės. Televizijos bokšto šturmas sausio 13-osios naktį tapo Sovietų Sąjungos agresijos atomazga. 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato gyvybes paaukojo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, beveik tūkstantis žmonių buvo sužeisti. Lietuvos laisvės gynėjų atminimui prie Televizijos bokšto įrengti atminimo ženklai - nedideli granito obeliskai, greta jų, pažymint vyrų žūties vietas, buvo pasodinti ąžuoliukai, vienintelės žuvusios moters - Loretos Asanavičiūtės - atminimui buvo pasodinta liepaitė. Žuvusiųjų vardais pavadintos bokšto prieigose esančios gatvės. Šiandien Vilniaus televizijos bokštas liudija ne tik 1991 m. sausį vykusią agresiją, bet ir apgintą laisvę.
Sausio dienomis ginti Televizijos bokšto susirinkę žmonės nenumanė, kad jis taps Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę ir apgintos Lietuvos laisvės simboliu Vilnius, 1991 m. sausio 9-12 d.
1991 m. sausio 13-ąją įvyko vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos mūšių - Vilniuje žmonės plikomis rankomis nugalėjo tuos, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais. 1991 m. sausio 12 d., šeštadienio, vakaras Lietuvoje nežadėjo kruvinos atomazgos, atrodė, kad įtampa slūgsta, tačiau tuoj po vidurnakčio, ankstyvą sekmadienio, sausio 13-osios rytą, viskas pasikeitė. Apie 1-ą valandą ryto iš Šiaurės miestelio tankai pajudėjo link Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Televizijos bokšto kryptimi judėjo 16-os tankų ir šarvuočių kolona. Priekyje važiavusį tanką bokšto gynėjai pasitiko be baimės, užtvėrė jam kelią apsupdami glaudžiu ratu. Apie 1 val. 36 min. netikėtai nugriaudėjo pirmas tanko šūvis. Apie 1 val. 44 min. sovietų šarvuočiai pasirodė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigose, tačiau į pastatą nesikėsino. Nepriklausomybės aikštėje susirinkę žmonės skandavo „Lietuva“. Tuo metu prie Televizijos bokšto susidarė grėsminga padėtis. Link jo artėjanti tankų ir šarvuočių kolona paleido daugiau pabūklų šūvius. Galingas garsas ir oro banga beginklius žmones parbloškė ant žemės, išbyrėjo netoliese stovėjusių automobilių ir autobusų langai. Prie bokšto buvo susirinkę keli tūkstančiai žmonių. Nors buvo bandoma sukelti paniką, žmonės nesitraukė ir nešini vėliavomis, beginkliai stojo prieš tankus. Netrukus pasirodė dar daugiau tankų ir šarvuočių, kurie artėjo išvertę teritoriją juosusias tvoras. Tuo metu žmonės jau buvo apjuosę bokštą. Tankai ir šarvuočiai apsupo juos žiedu. Dar keletą kartų nugriaudėjo tanko šūviai. Po to sekė apie dvi valandas trukęs smurtas prieš beginklius žmones. Tamsoje blyksčiojo tankų prožektorių spinduliai, griaudėjo pabūklai, kaleno automatai, į žmonių minią skriejo sprogstamieji paketai. Nuo šūvių pliūpsnių dūžtantys bokšto stiklai sužeidė apačioje stovėjusius gynėjus. Tankai traiškė greta stovėjusį transportą ir judėjo į beginklius žmones, bandančius sustabdyti juos savo kūnais ar plikomis rankomis. Užsienio žurnalistus, dirbusius karo korespondentais karštuosiuose pasaulio taškuose, stebino lietuvių drąsa - važiuojant tankams lietuviai ne tik neišsibėgiojo, bet dar labiau susitelkė. Nuo šarvuočių ir iš sunkvežimių iššokę desantininkai, šaudydami iš automatų puolė prie stovėjusių žmonių - mušdami ginklais ir šaudydami automatais, pradėjo beginklius žmones stumti nuo bokšto. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į žmonių būrį. Buvo daug sužeistųjų. Greitosios pagalbos mašinos nespėjo jų vežti. Buvo žuvusių. Sovietų kariai šaudymą prie bokšto tęsė iki 4 val. ryto. Išaušus sekmadienio rytui, Televizijos bokštas buvo apsuptas sovietų šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų. Nors Televizijos bokštas jau buvo užimtas, žmonės nesiskirstė, aprimus šaudymams jie grįžo nešini radijo imtuvais, taip versdami sovietų kariškius klausytis Laisvės radijo transliacijų rusų kalba apie ką tik įvykusias skerdynes. Karo mašinų vamzdžiai buvo nukreipti į daugybę susirinkusių žmonių, kurie mėgino kalbinti kareivius apeliuodami į jų sąžinę. Per šturmą sutraiškytos mašinos jau buvo patrauktos, o greta likusios vieno automobilio durelės buvo apkrautos gėlėmis, degančiomis žvakutėmis. Šalia lentelė: „Šioje vietoje po raudonųjų fašistų vikšrais žuvo Lietuvos didvyriai, kovoję už Nepriklausomybės atkūrimą“.
Sausio 13-oji atmintyje išliko kaip skaudžios netekties, bet kartu didvyriškos aukos diena. 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato gyvybes paaukojo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, beveik tūkstantis žmonių buvo sužeisti. Lietuvos laisvės gynėjų atminimui prie Televizijos bokšto įrengti atminimo ženklai - nedideli granito obeliskai, greta jų, pažymint vyrų žūties vietas, buvo pasodinti ąžuoliukai, vienintelės žuvusios moters - Loretos Asanavičiūtės - atminimui buvo pasodinta liepaitė. Žuvusiųjų vardais pavadintos bokšto prieigose esančios gatvės.
Ketvirtadienį prie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) pastatytas Sausio 13-ajai skirtas memorialas - obeliskas-varpinė. Minint 26-ąsias Sausio 13-osios metines pastatytas memorialas, kurio pagrindinis akcentas - 6 metrų obeliskas, skirtas įamžinti aukų atminimą. Jo viršuje - simbolinę reikšmę turintis varpas. „Tai yra paminklas ir Sausio 13-ajai, ir bendrai žiniasklaidai. Šita varpinė turi simbolinę prasmę. Varpas yra pirmoji žiniasklaidos priemonė, kuri varpu sukviesdavo žmones į bažnyčią pranešti apie kokią nors žinią, ar nelaimę, ar džiaugsmo valandą“, - idėją atskleidė LRT generalinis direktorius A. Granitinio paminklo autorius - vienas žymiausių Lietuvos skulptorių - R. „Šis paminklas ir varpo garsas primins mūsų istoriją. Žmonės vis keičiasi, bet, kad mes neužmirštumėm savo istorijos, šis nors ir nedidelis ženklas, manau, prisidės prie to, kad prisimintume savo istoriją“, - sakė paminklo autorius R. Anksčiau šioje vietoje stovėjo 24 mediniai vardiniai kryžiai, skirti žuvusiems Laisvės gynėjams 1991-aisiais. Mediniai kryžiai, puošę kryžių kalnelį, pradėjo pūti, todėl reikėjo kažko imtis. Pasiūliau keletą variantų ir buvo pasirinktas obeliskas su varpine. Varpas simbolizuos ne tik netektį ir skausmą, bet kartu ir džiaugsmą, iškovotą laisvę, žinią. Tikiuosi, kad šie simboliai įprasmina šių įvykių atminimą, tikiuosi, kad pavyko. Tiesa, pati obelisko vieta dar nėra iki galo sutvarkyta. Dabar yra žiema, ir ne visus darbus buvo galima atlikti, todėl visiškai atminimo vieta bus sutvarkyta pavasarį, kai tai padaryti leis oro sąlygos.
Šiandien Vilniaus televizijos bokštas liudija ne tik 1991 m. sausį vykusią agresiją, bet ir apgintą laisvę.