Seniausi degtų plytų Egipto statiniai datuojami III-II a. pr. Kr., o dar seniau jie buvo statomi iš nedegtų plaušaplyčių - samãnų. Tokiems gaminiams žmonės imdavo molingą gruntą ir, išminkydavę jį su šiaudais, mėšlo, skiedromis bei kitais priedais, įspaudę į medines formas ir džiovindami saulėje, gavo tvirtas plytas. Taip pat plytos buvo formuojamos rankomis ir džiovinamos plenai išdžiūti.“
Keraminių plytų istorija Lietuvos krašte primena platesnį Europos mūro raidą: molio plytos buvo gaminamos XIII-XIV a., jų mūrijimo menas atėjo iš Vokietijos ir Lenkijos. XIV a. pabaigoje Lietuvoje plito gotikos stilius, o ankstyvojoje mūro architektūroje jau matomas plytų rišimas ir gotikinių angų formos. Gotikos laikais iš plytų mūrijamos sudėtingos konstrukcijos ir meniškos architektūros formos, o XVIII-XVI a. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje išlieka įspūdinga gotikos pavyzdžiu Lietuvoje. Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, plytas meistrai formuodavo rankomis - rankomis suformuotos plytų plokštumos pasižymėdavo nevienodu šiurkštumu, o viršutinė dalis buvo lygesnė, kai nubraukiamas molio perteklius lentelių pagalba.“
Mūro plytų spalva dažnai kinta dėl vietinio molio sudėties, tačiau viduramžių meistrai rinkosi namuose rastas žaliavas. Spėjama, kad paslaptis slypi malkose - senovės plytos dažnai buvo degamos drėgnomis malkomis, o tuo metu galėjo būti naudojamos nedžiovintos malkos, kad būtų taupoma lėšos. Kai poreikis išaugo, malkos buvo ruošiamas dideliais kiekiais degimo krosnims; taip plytos išdžiūdavo ir geriau laikė formavimą, nors ankstesnės kartos plytos buvo kūrenamos drėgnomis klodais. Paprastos keraminės plytos skirta vidaus sienoms mūryti arba vėliau - tinkuojamoms išorėms, o klastingos poros užtikrina šilumos akumuliaciją bei laiką.“
Šiuolaikinės keraminės plytos - jų gamyba vyksta iš molio ir degimo aukštoje temperatūroje (dažnai virš 1380 °C). Tokios plytos išlaiko atsparumą šalčiams, drėgmei ir užtikrina geras šilumines savybes dėl daugelio mažų porų, leidžiančių orui prasiskverbti ir atiduoti šilumą. Rankiniu būdu formuojamos plytos yra porėtos ir sugeria daugiau vandens, todėl šaltuoju metų laiku poros leidžia vandeniui judėti be plytos suardymo. Klinkerinės plytos gali būti gaminamos rankiniu būdu arba presuotos; jų skiriasi technologija, bet pagrindinis žaliavos pagrindas išlieka molis.“
Skirtingų plytų tipai ir jų paskirtis
- Keraminės plytos - gaminamos iš molio, atsparios drėgmei ir šalčiui, geros šiluminės savybės; dažnai naudojamos vidaus ir išorės sienoms, taip pat dekoratyviniam mūrui.
- Silikatinės plytos - gaminamos iš smėlio ir kalkių mišinio, kietinamos garo kamerose; nedega, atsparios cheminei korozijai ir mažai įgeria vandens.
- Šamotinės plytos - ypatingai atsparios karščiui, naudojamos židiniams, krosnims, pirtims bei pramoninių krosnių įrenginiams; gaminamos iš ugniai atsparaus molio ir šamoto.
- Apdailinės plytos - dekoratyvinės plytos fasadams, interjerui arba kitoms estetinėms sienoms.
Keraminės plytos - populiariausios dėl atsparumo šalčiui, drėgmei ir puikių šiluminių savybių. Silikatinės plytos įsitvirtino dėl lengvumo gamybos proceso, atsparumo cheminei korozijai bei įvairiausių spalvų galimybių pridėti pigmentų. Šamotinės plytos išlieka nepakeičiamu pasirinkimu deginimo krosnims ir židiniams dėl ypatingo atsparumo aukštoms temperatūroms. Apdailinės plytos suteikia estetikos ir stiliaus fasadams bei interjerams.“
Tipinės plytų išmatavimų charakteristikos Lietuvoje: tradicinis dydis - ilgis 30 cm, plotis 15 cm, aukštis 9 cm; kitos plytos yra mažesnės. Plytų kiekis 1 m² sienos mūrijimui paprastai siekia apie 50-60 plytų. Kainos priklauso nuo rūšies, dydžio ir paskirties.
Senovinės praktikos ir dabartinė gamyba Lietuvoje
Lietuvoje senovės plytinės, tokių kaip Bernardinų vienuolyno plytinė Rokuose (1603 m.) iš kurios pagaminti pastatai Šv. Jurgio bažnyčiai ir vienuolyno rūmams Kaune, iliustruoja mūro paveldą. Rokakiemio kaime situacija atskleidė, kad „kad ten būtų gaminamos ir degamos plytos bei čerpės“ buvo skirta sklypo užduotis. Nors voliojamos plytinės dažnai nedavė ilgalaikio pastatų statymo - jų išdėstymas ir krosnų konstrukcija reikalaudavo didelio kruopštumo.“
Šiandien Lietuvoje keliuose kampeliuose vis dar galima rasti plytines, kurios gamina plytas pagal viduramžių tradicijas - rankomis, su natūraliais priedais, džiovindamos jas saulėje ar per ėmimą. Paprastai molis kasamas iš tos pačios krūvos, o plytos degamos malkinėje krosnyje - proceso metu plytos džiovinamos, sudėties kontrolei ir formavimui taikomi specialūs metodai. Žmonės vienu metu surenka apie šimtą plytų vienam žmogui per dieną, o sienoms sunaudojama apie 50-60 plytų vienam kvadratiniam metrui.“
Technologiniai komponentai ir spalvos
Molio spalva plytų gali būti geltona, raudona arba kitas atspalvis, priklausomai nuo vietovės molio sudėties ir degimo laipsnio. Spalvos susijusios su degimo procesu ir naudotų malkų tipais - vėliau atsiradus cechams, malkų ruošimas degimo krosnims tapo racionalesnis. Keraminės plytos dažnai turi gelsvą spalvą su grūdėta struktūra, o apdailinės - nuteko išlaikyti figūrišką paviršių.“
Silkatinės plytos, kilusios iš smėlio ir kalkių mišinio, gali būti kaitinamos aukštos temperatūros autoklave - gaunant aukštos kokybės šaltas plytas. Tokios plytos deginamos neplėtojant, o apkraunant vandens garais, todėl sunaudojama mažiau energijos ir mažiau teršama aplinka. Dėl jų šilumą taupiančių savybių po eksploatacijos metu atsiranda pirminės energijos taupymas.“
Pristatomas kontekstas ir šiuolaikinės plytų rinkos Lietuvoje
2002-2006 m. Vilniaus miesto savivaldybė dalyvavo Baltijos jūros regiono projekte „Europos plytinės gotikos kelias“, kuriuo buvo sukurtas Europos gotikos paminklų maršrutas Baltijos jūros regiono šalyse. Tekstais, nuorodomis ir istoriniu paveldu ruošiant maršruto keliones, projektas skatino supratimą apie gotikos plytų mūro technikas ir jų vietą regiono architektūroje.
Šiandien siūloma plataus asortimento plytos internetinėje parduotuvėje: keraminės, silikatinės, šamotinės ir apdailinės plytos - su profesionalia konsultacija, greitu pristatymu ir galimybe pasirinkti pagal projektą. Siūloma platus plytų pasirinkimas, įskaitant naudotas, pusplyčius, raudonas ir baltas silikatinės kilmės plytas bei įvairių dydžių variantus, taip pat šamotines plytas konstruktoriams ir kūrėjams.“
Teorinė lentelė: plytų tipų santrauka
| Plytos tipas | Paskirtis | Dažniausios ypatybės |
|---|---|---|
| Keraminės | Sienos mūras, vidaus ir išorės | atsparios drėgmei ir šalčiui, geros šiluminės savybės |
| Silikatinės | Sienos mūras, apdaila | atsparios cheminei korozijai, nedegios |
| Šamotinės | Krosnys, židinių konstrukcijos, pirtys | atsparios aukštoms temperatūroms, natūralios išvaizdos |
| Apdailinės | Fasadų ir interjero dekoras | estetinė išvaizda, paviršiaus užbaigimas |
Priežiūra ir mūro technologija išlieka panašios: mūro skiediniai dažnai yra cemento- kalkių pagrindo arba specialūs mūro skiediniai, o storosios siūlės tarp plytų yra kruopščiai suformuotos profesionalais. Vienas kvadratinis metras sienos reikalauja apie 50-60 plytų, o plytų kaina priklauso nuo jų rūšies, dydžio ir tikslinės paskirties. Dėl ilgaamžiškumo ir atsparumo ugniai bei drėgmei plytos išlieka vienu iš populiariausių statybinių medžiagų pasirinkimų iki šiol.“
Keramikas Gintaras Knieža ir plytų gamyba
Apie 120-160 simbolių santrauka meta aprašymui: Keraminės, silikatinės ir šamotinės plytos - senovės tradicijos ir šiuolaikybės derinys, jų gamyba, paskirtis ir įvairovė Lietuvoje bei regiono paveldo kontekste.