Iš praeities žvelgiantis Gelgaudiškio dvaras Šakių rajone tyliai pasakoja savo istoriją - modernią, prašmatnią, nepelnytai apleistą, užmirštą, suniokotą ir vėl atgimusią. Vietos bendruomenės ir restauratorių pastangos davė stulbinančių rezultatų - sudegęs, kiauru stogu kelis dešimtmečius lietaus merktas dvaras neatpažįstamai pasikeitė. Restauravimo darbai vienoje rūmų pusėje dar nebaigti, bet jau šiandien galime džiaugtis, kad dvaras suspindo visu savo grožiu.
Pakviesti dirbti restauratoriai prisimena, kad pirmas įspūdis išgąsdino - taip viskas atrodė negailestingai suniokota ir apleista. Sovietmečiu kilus gaisrui, 30 metų pastatas stovėjo apsemtas vandens: pro kiaurą stogą nuo lietaus mirko parketas, medinės vidinės langinės, durys. Vietomis viskas buvo suirę iki perdangų, liko tik sienų tinko, grindų parketo fragmentai. Tik 2009 m. uždėtas naujas stogas, o po kelerių metų pradėtas tvarkyti ir vidus. Tai vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, susiliejęs su šimtamečiais parko medžiais ir šlaito apačioje tekančiu Nemunu.
Secesinė kilmė ir dvaro bruožai
Gelgaudiškio dvaras gaubia ypatinga aura - senieji jo šeimininkai mėgo muziką, poeziją, dailę. Visa tai simbolizuoja sienų tapyba ir ypatingo grožio koklinių krosnių dekoras, kuriuo šis dvaras ir skiriasi nuo kitų. Unikali dvaro puošyba atspindi XIX a. pabaigos-XX a. Secesinė architektūra - tai architektūros kryptis, gyvavusi 1895-1914 m. Secesija bandyta sukurti naują stilių, remiantis išimtinai estetika ir kūrėjų įkvėpimu. Šis stilius pasižymi abstrakčiomis formomis ir turtingais ornamentais, ypač augaliniais.
Secesijos periodas architektūroje skirtingose valstybėse yra apibrėžiamas skirtingai. Vokietijoje ir skandinavų šalyse vadinamas Jugendstil, Lietuvoje - moderno, o Lietuva tuo metu prigijo moderno pavadinimas. Lietuvoje Gelgaudiškio dvaras vienintelis išlikęs išpuoštas visu secesiniu stiliumi.
Istorinės šaknys
XX a. Gelgaudiškio dvaro istorija siekia XVI a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Dvaro rūmai pastatyti 1842-1844 m., juose šeimininkaujant prūsų kilmės dvarininkui Gustavui Koideliui. Jam valdant ūkis sustiprėjo: įsteigti nauji palivarkai, veikė šveicariškų ir limburgiškų sūrių įmonė, buvo garsus žirgynas.
Koideliai išėjo į Vokietiją, o dvarą pardavė dvarininkei Ana Komarienei už milžinišką - vieną milijoną carinės Rusijos aukso rublių. Po jos mirties dvarą paveldėjo sūnus Medardas Komaras. Tuo metu dvaro ribos siekė Šakius ir Plokščius. „Anuomet ne Šakiai, o Gelgaudiškis buvo rajono centras“, - sako Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė.
Tolesnis pasakojimas įtvirtino nuotakos įvykį: 1900 m. Gelgaudiškio dvaras rekonstruotas ir atvežta viskas, kas buvo madingiausia ir prašmatniausia Europoje. Iš šiaurinės rūmų pusės pastatyta terasa, ant stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį dabar veda originalūs sraigtiniai laipteliai. XX amžiaus pradžioje dvare įgyvendintos visos europietiškos naujovės: liftas, vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas.“
Interjeras ir autentiškos detalės
Gelgaudiškio dvaro interjeras išsiskiria netikėtomis detalių gausomis: muzikinė menė moteriškoje pusėje, kur laikomos išlikusios ilgosios linijos, meandro ornamentas ir antikinis ornamentuotas vestibiulio zidinys. Meandro ornamentas - tai graikų kilmės motyvas, simbolizuojantis apsaugą nuo piktųjų jėgų. Moteriškosios rūmų pusės sienos dekoruotos ilgomis linijomis, o lubos - kesoninės su meandruotomis juostomis.
Rūmuose išlikęs ir originalus parketas, kurio dalys stovėjo užlieto vandens šimtmečius, bet išliko nepažeistas. Jis kaklarodas iš brangiausio pasaulyje medžio - Karelijos ąžuolo - sukurta konstrukcija, atlaikanti temperatūros pokyčius ir drėgmę. Tris dešimtmečius parketas buvo vandeniu, bet nesugedo, o restauratoriai atkūrė jį taip preciziškai, kad visos dalys identiškai atgijo.
Ponios salono dekoras ypatingas: japoniškomis chrizantemomis simbolizuojama amžinoji meilė, virš jų - alpinių žibuoklių puokštė. Restoranterė Ramunė Valančiūnienė dėjo didelį dėmesį kiekvienai liejimo forma, atskirai kurdama kiekvieną detalę. Vyriškoji pusė spindi secesine koklių ornamentika, o miegamasis su raudonais kokliais ir meandro ornamentu rodo skirtingą stilių derinimą.
Atkuriant sienas ir lubas, restauratoriai ieškojo nuotraukų archyvuose, kad užpildytų trūkstamus fragmentus. Lipdinių ir piešinių dekoras atkurtas po dalelytę - mozaikos principu. Daugelyje patalpų išliko originalios vidinės langinės, kurios susilanksto į angokraščio nišas, o mechanizmai veikia iki šiol. Tokios langinės Lietuvoje - reta elegancija, panašios tik Klaipėdos centriniame pašte.
Koklių krosnys - unikalus dvaro akcentas: vienos kaldintos šviesių koklių su gėlių ornamentais, kitos - vyriškos secesijos ornamentika. Po gaisro dvaras buvo apleistas, o krosnys buvo užmūrytos ir laikomos iki atradimo 2011 m. Pagal likusius sveikus koklius restauratoriai atkūrė trūkstamas dalis. Koklines krosnis atkūrė keramikos restauratorė Aelita Bielinytė, kilusi iš bajorų giminės, todėl prisilietimas prie dvaro istorijos jai ypatingas.
Vizija ir ateities sklaida
Gelgaudiškio dvaras prisikėlė naujam gyvenimui: restauruotas fasadas, perdengtas stogas, atnaujintos kolonos, oranžerija, kumetynas. Naujos gyvybės dvarui įpūtė Gelgaudiškio kultūros centro ir bendruomenės veikla. Kasmet rengiamos dvaro dienos, salės atgyja kameriniams koncertams, parodoms ir teatralizuotoms ekskursijoms, o dvaro šokiai kviečia lankytojus patirti praeities dvasią gyvai.
Tarp savanorių ir profesionalų pastangų dvaras tapo simboliu - kaip istorija gali būti gyva, o jos ašyje atgimsta modernus kultūrinis visatos centras. Gelgaudiškio dvaro pavyzdys rodo, kaip išnykusio ansamblio paveldas gali įgyti naują jėgą, kai bendruomenė įsiklauso į istorijos balsą ir meistriškumą.
Įdomios detalės apie vietinę architektūrą ir kontekstą
Rūmų fojė išliko su žalios spalvos majolikiniais židiniu ir kurio dalies lubos - kesoninės. Interjere išlikusios ilgosios linijos, meandro juosta ir senovinės gidinimo detalės parodo, kaip išlikusios detalės sujungia praeitį su dabartimi. Terasos stogo karkasas išliko tvirtas dėl metalinių kniedžių, o laipteliai iš išlikusių sraigtų išliko iki šiol - net ir po ilgo laiko jie veikia kaip nauji.
Unikali ankstyvojo XX a. secesijos vingiavimas atsispindi parapijos aikštėje: terpė, kurioje kultūra ir architektūra susilieja, rodo ne tik dvaro įtaką, bet ir regiono identitetą. Gelgaudiškio dvaro sėkmė - tai bendruomenės, restauratorių ir valstybės pastangų atspindys, leidžiantis istorijai skambėti naujai ir aktualiai.
Laikui bėgant dvaras tarsi kvėpuoja nauja gyvybe: kasmet organizuojamos dvaro dienos, rengiami koncertai, pristatomos parodos, vykdomos teatralizuotos ekskursijos ir mokomi dvaro šokiai. Tai puikus pavyzdys, kaip istorija gali būti gyva ir prisitaikanti prie šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo poreikių.
| Elementas | Aprašymas | Pastabos |
|---|---|---|
| Terasa | Ant stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, iš laiptų vedama sraigtinė kaminė | Originalūs metaliniai sujungimai |
| Interjeras | Mužikinė salė, ponios salonas, vyriškoji salė | Majolika, meandro ornamentas |
| Kokliai | Skirtingi koklių motyvai, atkurti po gaisro | Aukščiausios kategorijos keramikos restauratorės darbas |
Gelgaudiškio dvaro istorija įkūnija ilgaamžę lietuviško kultūrinio paveldo transformaciją: iš suniokotos vietos ji tapo vienu iš ryškiausių mūsų regiono simbolių, kur susilieja XIX a. pabaigos-XX a. pradžios secesija, dvaro architektūra ir šiuolaikinė kultūrinė veikla.