Sulaiman-Too, arba Saliamono kalnas - yra 1000 metrų aukščio Altajaus kalnų grandinės uolėta atšaka. Jį supa antras pagal dydį Kirgizijos miestas - Ošas. Tai šventas kalnas ir pagrindinė Centrinės Azijos musulmonų piligrimų vieta. Saliamonas kalnas stūkso plačioje Ferganos slėnio lygumoje. Kadaise, Šilko keliu keliaujantiems karavanams, jis tarnavo kaip švyturys, kurį keliautojai jau tuomet laikė šventu.
Kai kurie istorikai mano, kad Saliamono kalno viršūnė - tai tas bokštas ir pagrindinis Šilko kelio kelrodis, aprašytas Klaudijaus Ptolemėjo traktatuose. Penkiose Sulaiman-Too kalno viršūnėse ir jo šlaituose yra daug senovinių garbinimo vietų ir urvų, išmargintų hieroglifais. Čia stovi dvi XVI amžiaus rekonstruotos mečetės. Po Šventųjų Mekos, Medinos ir Jeruzalės miestų, daugeliui regiono musulmonų, Sulaiman-Too - švenčiausia Pasaulio vieta.
Vietiniai įsitikinę, kad mažame urve, kuriame nuo lubų laša vanduo, - tai Saliamono ašaros. Musulmonai atvyksta čia pasimelsti ir prašyti malonės nuo ligų. Rusai, išsprogdinę viename kalno urve didesnę skylę, įrengė Archeologinį muziejų. Daugelis musulmonų nebuvo patenkinti tokiu akiplėšišku sovietų poelgiu su jų šventu kalnu. Bet muziejus iki šiol veikia ir jame eksponuojami keli senoviniai radiniai, iškasti įvairiose kalno vietovėse ir aplink Ošo miestą.
2009 metais Saliamono kalnas tapo pirmąja Kirgizijos vietove įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Sakoma, kad Ošo miestas, įsikūręs kelių Šilko kelio maršrutų sankryžoje, yra senesnis nei Roma. Legendoje pasakojama, kad Aleksandras Didysis, keliaudamas į Indiją, prajojo pro šį miestą. Kita legenda byloja, kad karalius Saliamonas miegojo ant kalno, supantį miestą.
UNESCO nematerialus kultūros paveldas. Žmonijos kultūra ir tradicijos. Autorius: Massimo Centini
Archeologai šioje vietoje aptiko senovinių radinių, kurių data siekia V a.pr.Kr. PRIEŠ savo mirtį Dovydas perdavė Saliamonui Jehovos šventyklos statybos planą, kurį jis gavo nuo Dievo. Ketvirtais savo valdymo metais Saliamonas pradeda statyti šventyklą, ir jos statyba užtrunka septynerius su puse metų. Šventykloje yra dvi pagrindinės patalpos, lygiai kaip padangtėje. Bet šios patalpos dvigubai didesnės negu buvo padangtėje. Pastačius šventyklą, vyksta didelės iškilmės.
Šventykloje Dievo malonę rodo priplota debesų šviesa, o kunigai negalėjo įeiti, nes Viešpaties šlovė pripildė Dievo Namus. Ilgą laiką Saliamonas valdo išmintingai, ir žmonės yra laimingi. Tačiau Saliamonas vedė daug svetimšalių moterų, kurios garbino stabus, ir galų gale jo valdžia bei dvasinė drausmė pradėjo silpti. Jehova užsirūstino ant Saliamono ir sako jam, kad atimsiąs karalystę, tačiau tai bus vykdoma per jo sūnų.
Kaip archeologiniai ir mitiniai pasakojimai rodo, senovės pasaulyje egzistavo įvairių prekybos ir kelionių keliai, o šventyklos ir kitų kultūrų architektūra liudija apie bendras žemės plotų sąsajas. Pastatų stiliai ir jų įtaka skirtingoms kultūroms rodo vienijantį senovės kelių ir prekybos reiškinį.
Izraelio ir Jeruzalės šventyklų istorija sujungta su Saliamonu ir jo šventyklos mitu, kuris turi įtakos skirtingoms religijoms ir jų architektūroms. Šventykla, kuri buvo vienas iš nuostabiausių istorijoje pastatų, ilgam laikui buvo pamiršta, bet vėliau Dievo malonė ir kunigiškumo įgaliojimai buvo sugrąžinti per Džozefą Smitą, suteikus šventykloms ir Bažnyčiai naują pradžią.
Pastarosios dienos visiškai prisitaikė prie ideologijos apie šventyklų statybą - Jėzus Šventyklos garbei ir dieviškoms apeigoms. 1836 m. Kirtlande buvo pašventinta pirmoji mūsų dienų šventykla, o 1846 m. ji buvo pašventinta dar kartą. Nors istorija buvo išbandymų kupina, šventyklų statyba tęsėsi ir plėtojosi. Tokiu būdu šventyklos tampa gyvu simboliu Dievo garbei ir šventajai kunigystei.
Bažnyčiai yra duotas dieviškas pavedimas statyti ir prižiūrėti tikrojo ir gyvojo Dievo vardui bei tarnystei pašventintas šventyklas. Žemėn sugrąžintas šventasis šventosios kunigystės įgaliojimas yra esminis dalykas, leidžiantis vykdyti šventųjų apeigų ir Viešpaties darbų įgyvendinimą.
tags: #saliamonas #sventyklos #kalno #plokscios #virsunes