Pasak tinklaraščio autoriaus Bobo Vilos, medžio pašalinimas - tik pusė darbo, nes jo šaknų sistema gali siekti iki šešių metrų gylį ir plisti dar toliau, keldama grėsmę pamatams ir vamzdžiams. Jei šaknys didelės ir jau padarė žalos, jas galima iškasti, tačiau tam reikalingas grąžtas ir druska. Išgręžkite skyles kamiene ir šaknyse, užpildykite jas druska ir įpilkite vandens. Procedūrą kartokite kelis mėnesius, kol šaknys žus.
Nebūtina naudoti cheminius herbicidus, pavyzdžiui, glifosatą, kad išvengtumėte žalos aplinkai ir gyvūnams. Mikorizė - grybas sudaro simbiozę su medžiais. Pirmieji stebėjimai buvo atlikti XIX a. ir iš pradžių manyta, kad grybų hifai yra šaknų tęsinys, tačiau vėliau nustatyta, kad tai atskiras organizmas. Grybų ląstelės apipina šaknis ir teikia medžiui vandenį bei mineralines medžiagas, už tai iš medžio gauna organinių medžiagų. Ši sąveika ypač naudinga, nes padidina siurbiamo paviršiaus plotą.
Tie, kurių šaknys aktyviai dalyvauja mikorizėje, auga geriau, yra atsparūs sausroms, ligoms ir kenkėjams. Specifinės medžių rūšys sudaro mikorizę su specifinėmis grybo rūšimis. Tarkime, planuojate miškingame sklype statyti namą ar kitą statinį tarp sodo medžių - kaip išvengti esamų šaknų bei kamienų sužalojimo statybų metu?
Miškas, giraitė ir netgi sodas yra sudėtingas organizmas, kuriame sąveikauja dirvožemis, gruntinis vanduo, medžiai ir jų šaknys. Pagrindinė užduotis čia - kuo daugiau sumažinti kišimosi į gamtą žalą. Kasimo darbai turi būti atliekami su tam tikromis priemonėmis, kurių pagrindinė užduotis - sukurti palankią zoną vėlesniam šaknų sistemos atkūrimui. Medžio šaknys gali gyventi tik drėgnoje dirvoje ir miršta per kelias valandas, patekusios į paviršių. Kritiškai svarbi riba yra ta, kuri eina per tašką, kur kamienas pradeda šakotis - šaknies kakleliu. Kad medis išgyventų, dirvožemis jo neturi per daug dengti.
Siekiant nesužaloti medžių šaknų, buvo išrasti sprendimai vadinami sausais šuliniais, kurie apsaugo medžių šaknis. Sausų šulinių sienelės yra betoninės. Viena jų pusė laiko dirvožemį iš išorės ir sutvirtina šlaitą, o vidinė sienelės pusė saugo medžio šaknis. Erdvę tarp medžio kamieno ir šulinio sienelės iš viršaus galima uždengti metalinėmis grotelėmis. Kamienui skirtos angos turi atitikti 2 kamieno skersmenis. Šaknų augimo zona lygi plotui, nustatytam pagal medžio lajos projekcijos į šaknų sistemą spindulį, padidintą 1 metru. Kasimo darbai šioje vietoje turi būti atliekami labai atsargiai, nenaudojant sunkios statybinės technikos.
Atliekant kasimo darbus aplink medį, šaknys turi būti nupjautos kasimo sienelės lygyje, naudojant genėjimo žirkles arba rankinį pjūklą ir apdorotos žaizdų apsaugos preparatu, jokiu būdu neuždažant pjūvio žaizdų dažais. Kai nusimato, kad kasimo darbai aplink medį užtruks ilgai, būtina sustiprinta apsauga: 5 cm atstumu nuo iškasos turi būti pagamintas specialus ekranas iš lentų, o tarpas tarp jo ir klojinio turi būti užpildytas derlingu dirvožemiu. Po to būtina gausiai palaistyti dirvą.
Kamienų apsauga nuo pažeidimų atliekant statybos darbus - svarbi tema. Optimalus variantas - priemonių kompleksas: kamienų apsauginiams skydams gali būti naudojamos lentos ar medinės plokštės, tačiau svarbu užtikrinti, kad skydas pats nepažeistų žievės ir šaknų. Apačioje reikalingas supratimas, ką ir kodėl daroma. Tinkavimo ar kitų sienų apdailos darbų metu gali būti pažeisti medžių lajos ir šakos. Sprendimai - apsaugoti augalus ekranais iš lentų arba storesnės plėvelės, prieš pradedant darbus.
Jei neišvengiama, kad statybos vyks šalia medžio ar pravažiuos sunkioji technika, reikia užtikrinti, kad dirvožemis nebūtų pernelyg suspaustas, o dėl dirvos nusileidimo ir sutankėjimo nepakenktų šaknų sistema. Galima laikinai kloti gelžbetonines plokštes arba skaldos pagalvę (25-30 cm storio) aplink kamieną. Kai kurių naujų namų savininkai nustemba, kai po kelių metų jų sklypuose seni medžiai nustoja augti, pradeda sirgti ir išdžiūsta. Dažniausiai tai įvyksta dėl netinkamos šaknų priežiūros ir kintančio grunto lygio.
Gruntas keičiasi statybos metu: iškasta žemė beriama kitur, reljefas pakeliamas arba pažeminamas. Medžių šaknys pradeda nykti, nes keičiasi deguonies ir anglies dvideginio apykaita dirvožemyje. Paviršinis deguonies prisijungimas sutrinka, dirvos mikroorganizmai, kurie pasisavina maistines medžiagas, nyksta. Dažnai negalima užberti šaknų moliu arba sunkiu, vandens kaupiančiu dirvožemiu. Jei sklypo gruntą būtina pakelti visam laikui, būtina užtikrinti laisvą deguonies prieigą prie šaknų (jos išsidėsto spinduliu ir nuo lajos nutolsta per 1,5 m). Aplink kamienus negalima suplūkti senos žemės; ji, jei sutrypta, turi būti supurenta. Nauja žemė beriama taip, kad žemėtų medžio link.
Aplink medį galima išbetonuoti ar sudėti žiedą iš plytų. Svarbu nepažeisti senų šaknų kyšančių prie kamieno pagrindo. Jei žemės lygis turi būti keičiamas, reikia išvengti šaknų pažeidimo. Aplink betoninį „šulinį“ pilama žemė, paeiliui sudarant orines ir šaknijimosi zonas. Orinė zona - storas žvyro sluoksnis, apie 30 proc. dirvožemio paviršiaus po medžio laja. Norint geriau vėdinti, galima įkasti kelis perforuotus plastikinius drenažo vamzdžius. Šaknijimosi zona - lengvos derlingos žemės sluoksnis. Nukasos žemės sluoksnyje dirbama atsargiai, o mulčias ar drėgna džiuto medžiaga padeda išlaikyti drėgmę, kol pradeda formuotis naujos šaknys. Šaknų regeneracijai reikalinga laistymo priežiūra pirmus metus po statybų.
Keliaujant į praktinę sritį, dažnai susiduriama su situacijomis miesto eskalacijose. Kėdainių mieste yra vietų, kur kadaise pasodinti medžiai kelia pavojų infrastruktūrai, gatvėms bei keliams. Medžiai miestuose dažnai auga netinkamose vietose: topoliai atsiranda betoniniuose ar asfaltuotuose gniaužtuose, jų šaknys įsibėgėja ir kenkia dangoms, kartais iškyla į paviršių, pėsčiųjų takai gali būti pažeisti. Esame gavę leidimus iškirsti pavojingiausias vietas ir dirbame prie Respublikos gatvės 34-ojo namo - ten augantys dideli topoliai kelia rimtą grėsmę. Šaknys išsivysto galingos ir gali pažeisti pamatų bei vamzdynų sistemas. Šiai grėsmei valdyti imamasi švelnių priemonių: sudėtinga, bet būtina, veiksmingai derinti medžių išsaugojimo planą su statybomis.
Palyginti su kamieno pažeidimais, šaknynas yra daug jautresnė problema statybose. Kai šaknynas pažeidžiamas, nuo to priklauso medžio gyvybingumas. Tiesioginis pažeidimas šaknynui gali sukelti visą arba dalinį maisto medžiagų praradimą ir net gyvybės pabaigą. Tačiau net ir esant pažeidimams, medis gali išlikti, jei bus tinkamai tvarkoma žemės lygio ir aplinkos sąlygos, o šaknys patyrusios gyvybiniaus regeneracijai. Dažnai pažeidimą padeda išanalizuoti medžių savininkai ir statybininkai, jei įtraukiama medžių sveikata į projektą.
Medžių apsaugos zonos - svarbi dalis planuojant statybas. Apsaugos zona apima teritoriją po medžiu, kurioje negali būti vykdomi kasinėjimai, sunkios technikos judėjimas ar statybinių medžiagų sandėliavimas. Zonų dydžiai derinami su medžių bruožais: jaunesniems ir gyvybingesniems medžiams rekomenduojama, kad apsaugos zona būtų apie 30 cm už kiekvieną kamieno 2,5 cm diametrą. Jei planuojama ženkliai keisti žemės lygį, reikia peržiūrėti ar saugoti esantį medį - kartais realiau jį pašalinti ir pasodinti naują vietoje, kai žemė bus sutvarkyta. Jei išlaikyti medį būtina, galima sukurti augavietės rėminimą ir atskirti ją nuo naujo žemės lygio.
- Medžių šaknynas gali būti tvirtinantis ir maitinamasis, kurių pažeidimai gali užmaskuoti medžio pavojų.
- Mikorizė didina medžio atsparumą sausroms, ligoms ir kenkėjams.
- Sausi šuliniai suteikia mechaninę ir biologinę apsaugą šaknims
- Apsauginės zonos lemia projektų sprendimus, kada ir kur galima kasinėti.
| Veiksmas | Raktažodžiai | Tikslas |
|---|---|---|
| Šaknų išgręžimas | šaknies kaklelis, gręžimas | Sumažinti pavojų pamatams ir vamzdiams |
| Sausojo šulinio įrengimas | betoninės sienelės, apsauga | Apsaugoti kamieną ir šaknų zoną |
| Apsauginės zonos įrengimas | apsauginė zona, statybos | Sumažinti dirvožemio ir šaknų pažeidimą |