Slapukai prisitaiko prie jų poreikių ir norų, funkcionalumą. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes. Nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų. Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine. Atėjote, bei informacija apie datą ir laiką. Naudotus paieškos žodžius ir kt. sužinotume, kaip vartotojai naršo mūsų svetaine po to, kai jiems parodoma reklama internete. Reklamą. Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje.
Slapukai taip pat naudojami tam, kad būtų užregistruota, ar sutinkate, kad Bendrovės svetainėje būtų naudojami slapukai, kad šis klausimas nebūtų užduodamas kiekvieną kartą apsilankant svetainėje. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes. Nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų. Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine. Atėjote, bei informacija apie datą ir laiką. Naudotus paieškos žodžius ir kt. sužinotume, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete. Reklamą.
„Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas. Vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje, persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę. Mūsų svetainėje yra nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius. Bendrovė nėra atsakinga už tokių interneto tinklalapių turinį ar jų naudojamus privatumo užtikrinimo principus. Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų.
Rimas Sutkus: dirbančiojo meistro kelias Dirvonėnuose
Dirvonėniškis (Šiaulių rajonas) Vladas Sutkus skaptuoja luotą - tokį, kokiu plaukiojo prie Nelindos ežero kadaise gyvenę žmonės. Atlikęs kasdienius ūkio darbus, medžio drožėjas Vladas Sutkus savosios sodybos kieme Dirvonėnuose ima darbuotis prie būsimo luoto. Luotas daromas iš liepos. Jos gauti padėjo Eimantas Alsys, Kuršėnų miškų urėdijos Paežerių girininkijos girininkas. Dirvonėnuose lentpjūvę turintis Ričardas Kybartas davė transportą medienai atvežti. Buvo ketinta luotą daryti iš ąžuolo. Šios medienos žadėjo paaukoti Aleksas Abromavičius, Joniškio miškų urėdijos vadovas.
V. Sutkus gerokai pavargo, kol susirado jo sumanymui būtinus įrankius - tokių prekybos centruose nebesurasi. Sužinojo, kad juos turi dirvonėniškis Rimas Lukošius. Dabar pagrindiniu jo įrankiu tapo pasiskolintoji vedega - kirvis lenktais ašmenimis, skirtas loviams, geldoms skobti. Dirvonėniškis žino, kad darantys luotą seniau jo dugną apdegindavo. Ketina tuo pasirūpinti ir Vladas, bet dar tiksliai nežino, kaip tai daroma. Derva nebus naudojama. V. Sutkus sako, jog kaip luotą bedžiovintum, vėliau jis plaukdamas „mėtys“ į šalis. Seniau luotą savininkas laikydavo pakrantėje arba net parsinešdavo namo. V. Sutkui teks pasukti galvą, kaip saugoti savąjį dirbinį.
Nelindoje rastas luotas pernai buvo eksponuojamas Dirvonėnuose vykusioje amatų šventėje. EKSPONATAS: 2012 metų rugpjūčio pradžia. Medžio drožėjas iš pušies kamieno išskobė luotą. Šis darbas ėjosi jau lengviau, nes tai jau antrasis jo padarytas luotas. Keletas vyrų Šiaulių rajono Kuršėnų miškų urėdijos Paežerių girininkijos visureigiu prie šalia tyvuliuojančio Nelindos ežero atsargiai privežė iš pušies kamieno išskaptuotą luotą. „Labai gerai padarėte - derva medžiui neleidžia pūti“, - šalia esantis dirvonėniškis Vladas Sutkus giria bendraminčius. Atliktas nemenkas darbas. V. Sutkus neslepia, kad pušies atplaišos pridarė nemažai bėdų, rankas vis surasdavo rakštys, bet jas išsitraukai - ir vėl darbuojiesi. Švediško plieno kaltų šiam darbui įsigijo Šiauliuose pas pažįstamą tautodailininką. Luotas padarytas iš storos pušies, kurią kuršėniškis Rimas Sutkus, radęs savajame miške, atidavė miškininkams. Po to sekė jų pokalbis su V. Bet prie Nelindos atvežto luoto neskubėta stumti į vandenį. Pirmasis išplaukti į ramutėlį ežerą pabandė E. Alsys. „Eina puikiai. Tada savo kūrinį išbandė V. Pirmiausia, šis luotas šiek tiek per daug pasineria. Su pirmuoju luotu taip neatsitiko, nes jam pritvirtinti didoki bumbulai. V. Sutkus miškininkas pasiūlė lenteles luoto šonuose pakeisti į didesnes. Šis pušinis luotas - jau antrasis.
Dirvonėniškis skambina: Anot V. Vladas Sutkus sako ir dabar luotą būtų daręs iš drebulės, bet niekur jos neradęs. Drebulinis luotas būtų geriau - mažiau skeldėja. Dabar, kai jau yra padaryti du luotai, medžio drožėjas svajoja surengti jų varžybas. Anot V. Dirvonėniškis (Šiaulių rajonas) Vladas Sutkus skaptuoja luotą - tokį, kokiu plaukiojo prie Nelindos ežero kadaise gyvenę žmonės. Atlikęs kasdienius ūkio darbus, medžio drožėjas Vladas Sutkus savosios sodybos kieme Dirvonėnuose ima darbuotis prie būsimo luoto. Luotas daromas toks, kokį Vlado sūnus Gediminas pernai rado šalia gimtosios sodybos tyvuliuojančiame Nelindos ežere. Meistras mano, kad toje vietoje, kurioje buvo padaryti suoliukai, buvo krašteliai - savotiški balansyrai, tartum katamarano. Jie bus ir šiame. Po suoliukais bus daromos ertmės, kad lietaus ar kitoks vanduo subėgtų į vieną vietą. Luotas daromas iš liepos. Jos gauti padėjo Eimantas Alsys, Kuršėnų miškų urėdijos Paežerių girininkijos girininkas. Dirvonėnuose lentpjūvę turintis Ričardas Kybartas davė transportą medienai atvežti. Buvo ketinta luotą daryti iš ąžuolo. Šios medienos žadėjo paaukoti Aleksas Abromavičius, Joniškio miškų urėdijos vadovas. V. Sutkus gerokai pavargo, kol susirado jo sumanymui būtinus įrankius - tokių prekybos centruose nebesurasi. Sužinojo, kad juos turi dirvonėniškis Rimas Lukošius. Dabar pagrindiniu jo įrankiu tapo pasiskolintoji vedega - kirvis lenktais ašmenimis, skirtas loviams, geldoms skobti. Dirvonėniškis žino, kad darantys luotą seniau jo dugną apdegindavo. Ketina tuo pasirūpinti ir Vladas, bet dar tiksliai nežino, kaip tai daroma. Derva nebus naudojama. V. Sutkus sako, jog kaip luotą bedžiovintum, vėliau jis plaukdamas „mėtysis“ į šalis. Seniau luotą savininkas laikydavo pakrantėje arba net parsinešdavo namo. V. Sutkui teks pasukti galvą, kaip saugoti savąjį dirbinį. Nelindoje rastas luotas pernai buvo eksponuojamas Dirvonėnuose vykusioje amatų šventėje. EKSPONATAS: 2012 metų rugpjūčio pradžia.
Kontekstas ir ryšys su kultūrine paveldėjimo tema
Gimląji pasakojimai apie Dirvonėnų luotą įkvepia platesnį tyrinėjimą: tai ypatingas medžio drožybos šalies paveldas, kuris jungia vietinę bendruomenę, laikui bėgant perduodamą amato žinią. Tokie eksponatai, kurie buvo demonstruojami amatų šventėje, prikelia istorijas ir skatina kurti naujus kūrinius iš senų tradicijų.
Dirvonėnai - vieta, kurioje menininkas supranta, kaip senojo amato žinios persikelia į šiuolaikinę kultūrą. Luoto konstrukcijos detales, kaip išliekaji įrankiai, stilius ir saugojimo sprendimai rodo, kad tradicija gali būti gyva ir funkcionali. Tokie darbai prisideda prie regiono identiteto formavimosi, o Sutkus pabrėžia, jog svarbu perduoti įgūdžius jaunimui.
- Slapukų ir privatumo dalis: prisitaiko prie vartotojo poreikių ir įgyja įžvalgų apie svetainės naudojimą; naudojami siekiant reklamų efektyvumo ir teikiant individualizuotus pasiūlymus.
- Pixel žyma: nematomas vaizdas, siunčiamas į serverį priešingai nei slapukai; naudojama analizei ir veiksmų sekimui.
- Luotų kūrimo procesas: nuo liepos medienos atragos iki įrankių paieškos, varžybų svajonė ir praktiniai iššūkiai su derva, įrankiais bei saugojimu.
Dirvonėnų luotų atvejis rodo, kaip bendruomenė įtraukia techninę išmintį, meninį polėkį ir archajiškas tradicijas į šiuolaikinį laiką. Kartu tai iliustruoja, kaip kultūrinis paveldas gali būti įtrauktas į šiuolaikinį kūrybos procesą ir edukacines iniciatyvas, skatinančias jaunimą domėtis regiono istorija ir gamtos ištekliais.