Upės vagos išilginis profilis: mažųjų Vilniaus upelių paveldėtas reljefas ir istorija

Straipsnyje pateikiamos žinios apie mažiau žinomus mažuosius Vilniaus miesto teritorija tekančius upelius, kurių vagos ilgis nesiekia 10 km ar truputį ilgesnius. Ir jau „paslėptus“ bei užmirštus Vilniaus miesto mažuosius upelius, kurie istorinėje praeityje gausiai tekėjo mieste ir jo apylinkėse, aprūpino miesto gyventojus geriamu vandeniu, tenkino buitinius poreikius, tarnavo kaip gynybiniai įtvirtinimai. Istorinių žinių apie mažuosius miesto upelius yra labai mažai.

Apie jų buvimą galima spręsti tik įvertinus miesto reljefą ir gamtines sąlygas, išanalizavus senuosius miesto planus, surinkus archyvinę informaciją. Plečiantis Vilniaus miestui nemažai upelių buvo užpilti arba kanalizuoti, prarado savo reikšmę ir buvo užmiršti. Iš dalies rekonstruojant Vilniaus miesto hidrografinį tinklą, tiriant Vilniaus istorinio laikotarpio litologiją, remiantis žvirgždingų uolienų išsidėstymu buvo atrastos laikinos Vilniaus vandentėkmės. Šios tėkmės svarbios tuo, jog jų trasomis nusidriekė pirmosios Vilniaus magistralinės gatvės.

Vilniaus miesto teritorijoje „įžemintų“ upelių dabar niekas nebemato, o jie egzistavo ir „gyveno“. Viešoje informacinėje erdvėje skelbiama, kad Vilniaus mieste teka Neris, Vilnia, Vokė… Ir dar kelios. Taigi, žinių apie Vilniaus miesto hidrografiją trūksta, nors atgarsiai istorinėje literatūroje ar žemėlapiuose rodo, kad jų būta daug, buvo gausesni vandenys, kurie ne tik girdė miestą, bet ir kūrė tapybišką, paslaptingesnį miesto kraštovaizdį. Juk akivaizdu, kaip skiriasi miesto vaizdas, kai betonuotą paviršių raižo įrėminti kanalai, arba, įsivaizduokim, čiurlenantys upeliai su įspūdingais šlaitais.

Pagal istorinę ir mūsų bendrų tyrimų medžiagą (Jurkštas, 1990; Gamtinių…, 2014; Baubinienė ir kt., 2014, Morkūnaitė ir kt., 2015; Baubinienė ir kt., 2019) žinome, kad praeityje daugelyje Vilniaus miesto vietų buvo iškasti tvenkiniai, pažemėjimuose telkšojo ežerėliai, iš giliai įsirėžusių Neries ir Vilnios šlaitų sroveno (ir tebesrovena, tik ne taip gausiai) šaltiniai. Žinoma, jog vandens telkiniai ankstyvuoju laikotarpiu buvo naudojami gynybiniams tikslams, visuomenės buitinių poreikių tenkinimui, senosioms Vilniaus įmonėms. Šaltinių vanduo jau XVII amžiuje buvo naudojamas miesto vandentiekiui.

Didėjant Vilniaus miesto užstatymui vandens telkiniai buvo užverčiami gruntu, pašlapusios vietos nusausinamos iškasant šulinius, atvirus ir uždarus kanalus. Kad jų būta, patvirtina senieji Vilniaus miesto planai (1648 m. F. Getkanto planas, 1745 m. vokiečių geodezininko J. G. M. Fiurstenhofo planas ir kt.) ar kita archyvinė informacija. Vilnius įsikūręs paskutiniojo ledyno pakraščio ruože, ties kuriuo vyko sudėtingi gamtiniai procesai, suformavę teritorijos reljefą ir vandenis. Traukiantis paskutiniam ledynui, fliuvioglacialiniai vandens srautai išgraužė gilius, terasuotus, įvairios sandaros slėnius, kuriais dabar teka Neries ir Vilnios upės.

Šių upių slėniai giliai įsirėžę į kvartero nuogulas (20-60 m), tarnauja iškrovos zonomis praktiškai visiems vandeningiems žemės paviršiaus horizontams. Vandeningos buvo dabartinių Liejyklos, Tallat-Kelpšos (XVIII a. pabaigoje ji buvo vadinama Tekančio vandens gatve), Šventaragio, Barboros Radvilaitės, Maironio gatvės, dalis Pilies gatvės rajono. Šlapia ir šaltiniuota buvo Sereikiškių parko (Bernardinų sodų) teritorija, Vilnios šlaitai nuo Subačiaus gatvės pusės. Latako gatvės pavadinimas irgi byloja apie praeityje čia tekėjusius vandenis. Katedros aikštės teritorijoje ilgus šimtmečius buvo kovojama su drėgmės pertekliumu. Tokioje vandeningoje aplinkoje kūrėsi ir plėtėsi Vilniaus miestas. Veikiant drėgmei, vandenynas miestą papildydavo gyvybės šaltiniais.

Vėliau, sausinant miesto teritoriją, mažieji upeliai nunyko arba buvo sunaikinti. Apie buvusius vandens telkinius sužinome iš 1648 m. Getkanto plano, kuriame pavaizduoti Vilniaus vandenys, įeinantys į miesto gynybinę sieną; XVIII a. pradžios J. G. M. Fiurstenhofo plano; 1808 m. Vilniaus plano, vaizduojančio Neries intakus. J. G. M. Fiurstenhofo plane į Nerį atkarpoje nuo Trinitorių bažnyčios iki Žvėryno tilto be Vilnios ir Vingrės įtekėjo šeši upeliai. 1808 m. į Vilnią miesto teritorijoje įtekėjo Drujos upelis, turėjęs didelę reikšmę miesto vandentiekiui. Tačiau jo tekėjimo vieta iki galo neatskleista.

Pagal 1808 m. planą nuo Belmonto iki santakos su Nerimi į Vilnią įtekėję trys upeliai. Vieno iš jų - Kaukysos pavadinimas užfiksuotas XVIII a. Šaltinių iškrovos vietoje (teritorija tarp Mindaugo ir Vingrių gatvių) pradžią radęs Vingrės upelis (nuo XVIII a. vadintas Kačerga, nes „virto“ miesto atliekų surinkimo vieta.), egzistavo iki XIX a. pabaigos. Apie Aušros vartų šaltinius galima rasti 1648 m. Getkanto Vilniaus m. plane. Jame pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto ir tekantys palei vakarinę miesto sieną. Šaltiniai buvo gana vandeningi. XVI a. pabaigoje ir XVII a. 1898 m. Aušros vartų šaltiniuose buvo išgręžtas artezinis šulinys. Bandymo metu per parą šulinys davė 17000 kibirų vandens. Aiškiau pažymėtų (nei F. Dar XX a. žemiau Subačiaus ir Bokšto gatvių, šlaito papėdėje tekėjo aštuoni šaltiniai (Žiupronių-Misionierių) su 0,5 - 0,3 l/s debitu kiekvienas. Šaltiniai buvo reikšmingi miesto vandens poreikių tenkinimui. Jau po vandenvietės pastatymo Bernardinų sode (1914 m.) ir vandentiekio įrengimo mieste, vanduo iš Misionierių šaltinių buvo tiekiamas į Užupį, Paplavų gatvėje esančią pirtį Nr. XIX a. upeliai buvo užpilti arba kanalizuoti. Vėliau, užstatant miesto teritoriją, dar išlikę - nusausinti. Apie jų egzistavimą galima sužinoti iš 1947 m sudarytos Vilniaus m. Vingrės upelis pažymėtas beveik visuose senuose Vilniaus miesto planuose (1648 m. F. Getkanto planas; Vilniaus m. planas iš J. G. M. Fiurstenhofo 1793 m. rinkinio; 1908 m. Vilniaus m. Teritorija tarp dabartinių Mindaugo ir Vingrių gatvių buvo ypatinga vieta, nes čia tekėjo vandeningiausi miesto šaltiniai, aprūpę miestą geriamuoju vandeniu. XIX a. devintajame dešimtmetyje Vingrių šaltiniai per parą duodavo po 110 tūkst. kibirų (apie 1100-1200 m3/d). Prie Vingrių šaltinių buvo įrengiami rezervuarai. Istoriko T. Narbuto nuomone (Jurkštas, 1990), Vingrės vanduo kanalais buvo išvedžiotas į daugelį tuometinio miesto vietų. Įvertinus Vilniaus m. reljefą, Vingrės ištakos buvo 117 m abs. aukštyje. Vingrė tekėjo giliai įsirėžusių Neries ir Vilnios upių link reljefo nuolydžio kryptimi apie 1142 metrus ir 89 m abs. aukštyje įtekėjo į Vilnios upę. Upės vidutinis nuolydis - 24 cm/km. Upelis didžiąją savo kelio atkarpą sroveno aiškia raguva dabartinių gatvių vietomis. Dalis upės atkarpos dabar užstatyta. Nunykus Vilnios senajai vagai, Vingrė „naudojosi“ jos vaga nuo Katedros aikštės iki Vrublevskio bibliotekos ir iki santakos su Nerimi. Vaizdas rodo, kad XIX a. Neris Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje ar jos ribose teka apie 47,1 km, Vilnia - apie 20,2 km. Išskyrus Vilnią, Vokę ir kitus mažesnius upelius teka toliau nuo centro. Į Nerį Vilniaus m. Ežeringą Antavilų riną drenuoja Antavilės upelis. Šio upelio debitas nežymus, sureguliuotas gausių ežerų. Upelio ištakų abs. aukštis - 137,5 m. Įteka į Nerį 93,5 m abs. aukštyje.

Kreivasis kalnas - Kreivojo slėnio vietovė - taip pat įrodymas, kad upės buvo giliai įsiterpusios į reljefą. Varžuva (Veršupis) - kairysis Neries intakas išteka Bezdonių fliuvioglacialinės lygumos pelkinguose duburiuose, 136 m absoliutiniame aukštyje. Tėkmės ilgis - 10,2 km. Upė kerta plačią III Neries fliuvioglacialinę terasą, o žemupyje graužiasi į fliuvialinį Neries šlaitą. Į Nerį įteka 92,2 m absoliutiniame aukštyje. Vidutinis Veršupio nuolydis gana didelis - 4 cm/km. Kitas kairysis Neries intakas - Kairėnė - pradžią randa Dvarčionių kalvotoje pakilumoje. Tai paskutinio apledėjimo grūdos stadijos dariniai, kurių paviršius smarkiai supriesmėlėjęs. Upės ištakų aukštis - 173 m, tėkmės ilgis - 28,8 m. Tai jau vidutinio dydžio upė su 1,00 m3/s debitu ir 3 cm/ km nuolydžiu. Žemiau Riešės į Nerį iš dešinės pusės įteka du nedideli upeliai. Cedronas - vienintelis dar nekanalizuotas Vilniaus upelis, esantis urbanizuotoje Vilniaus teritorijoje. Cedronas prasideda rytiniame plokštikalnės šlaite (135 m abs. a.) ir teka rytų kryptimi su didele kilpa ties Kalvarijų gatve. Upelis prateka 1,77 ha ploto vandens telkinį. Cedrono žiotys - 88,6 m abs. a. Tėkmės ilgis - 2,9 km, nuolydis - 16 cm/km. 1947 m ataskaitoje minima upelio žiotyse buvusi užtvanka ir malūnas. Cedrono upės vaga siejama su Neries protaka. Žemiau buvusio Trinapolio vienuolyno pietų-vakarų kryptimi tęsiasi užpelkėjusi ir uždurpėjusi žemuma, kurioje yra keletas vandens telkinių. Šie vandens telkiniai yra slėnyje, kuris tęsiasi iki Neries upės. Šių vandens telkinių kilmė siejama su Neries protaka, kurią nustatė lenkų geologai Galickij ir Jaroševič. Tai senovinė Neries protaka, kuria iki Viurmo tekėjo Neries upė. Ištekėjus Neries vandenims, žemumoje liko daug benuotakių natūralių pažemėjimų ir dirbtinų karjerų, pripildytu vandeniu, užpelkėjusių ir uždurpėjusių, kuriuose kaupėsi paviršiniai ir gruntiniai vandenys. Dar iki XX a. vidurio iš Šnipiškių ežerėlio tekėjo upelis (Neries protakos liekana), pažymėtas beveik visuose miesto planuose, kurio žiotys buvo prie tilto, šalia buvusio Edukologijos universiteto. Iš buvusių Neries intakų minimas Vilkpėdės upelis, užpelkėjęs kairysis tiesioginis Neries intakas. Tai vienas ilgesnių buvusių atvirų Neries intakų, kurio ilgis buvo 5,5 km, baseino plotas - 7,4 km2. Žemiau Lazdynų į Nerį įteka dar vienas dešinysis Neries upės intakas - Sudervė, drenuojanti Platiniškių ir Sudervės moreninių masyvų rytinius ir pietinius šlaitus. Upelio baseino plotas - 40 km2, tėkmės ilgis - 12 km. Buivydiškių apylinkėse ant jo įrengta tvenkinių kaskada. Sudervės baseine vyrauja smėlingi-priesmėlingi dariniai, sudarydami geras sąlygas infiltracijai. Baseino hidromodulis - 8,6 l/s km2. Upelio ištakų aukštis - 180 m., į Nerį Sudervė įteka 80 m aukštyje. Neries ir Vilnios santakoje vienas iš Vilniaus miesto įsikūrimą lemiančių veiksnių - būtent ši vieta buvo vandeninga. Iš 1893 m. miesto plano žinome (plane pažymėtas upokšnis, ištekantis iš trijų Kryžių kalno, ŠR šlaito), kad Kreivasis kalnas buvo vandeningas. Iki XVI a. pradžios mažųjų upelių vanduo buvo imamas gėrimui. Vienas iš reikšmingiausių miestui buvo Vingrės upelis. Pastačius miesto sieną, Vingrės upelis įgavo gynybinę funkciją - bent iš dalies vandeniu užpildė perkasą. XVIII a. iš gynybinio perkaso upelis „virto“ į kanalizacijos griovį ir prarado savo pirminį vardą - gavo Kačergos pavadinimą.

Rengiant Vilniaus istorinio laikotarpio litologijos tyrimus, buvo atrastos laikinos Vilniaus vandentėkmės, kurių trasos nulėmė pirmųjų magistralių likimą. Tiriant Vilniaus istorinio laikotarpio litologiją, remiantis žvirgždingų uolienų išsidėstymu buvo atrastos laikinos Vilniaus vandentėkmės. Šios tėkmės yra svarbios, nes jų trasomis nusidriekė pirmosios Vilniaus magistralinės gatvės: Domininkonų-Universiteto, Mėsinių-Rūdininkų-Gaono-Universiteto, Didžioji-Pilies. Pertekliniai vandenys, tekėję nuo ketvirtos Neries slėnio terasos, suformavo Senamiesčio žvyro koridorius, kuris XIV a. buvo panaudotas kaip magistralių trasos.

Ketvirtos terasos vandenys (pietinėje Lipuvkos pusėje) XVI a. buvo kanalizuoti dabartinėmis Bazilijonų-Pylimo g. trasomis ir sujungti su Vingrių šaltinių vandenimis. Bendrame paveiksle matyti, kad upių baseinai ir jų nuotėkio moduliai įtakoja regioninį kraštovaizdį ir miesto planavimą. Upės nuotėkis yra svarbiausia charakteristika, kuri nulemia srovės greitį ir erozinį-mokslinius procesus. Nuotėkio modulio skaičiavimai rodo, jog Vidurio Lietuvos upių baseinai bei Rytų Lietuvos upės turi skirtingus dinamikos modelius, lyginant su vietinėmis upėmis Vilniuje ir jo apylinkėse.

Cedrono upės vaga siejama su Neries protaka, o užpelkėjusi žemuma, uždurpėjusi žemių telkinių rinkiniai liko kaip istorinis pėdsakas. Šis slėnis tęsiasi nuo Cedrono žiočių pietvakarių kryptimi iki Neries upės. Išlikę natūralūs pažemėjimai ir dirbtiniai karjerai sudaro skirtingų laikotarpių hidrografinio tinklo paveikslą. Upės baseinai Lietuvoje skirstomi pagal nuotėkio režimą ir reljefą, o Vilniaus mažųjų upelių balansas rodo intensyvų infiltracijų, gruntinio vandens ir lietaus įtaką upių tėkmei. Lietaus ir gruntinio vandens įsitraukimas į upių baseinus ypač svarbus pavasarį ir rudenį, kai pasitaiko dideli potvyniai ir staigūs nuotėkio pokyčiai.

Apibendrinant, Vilniaus mažųjų upelių išilginis profilis atspindi ilgametę gamtinę ir žmogaus veiklos raidą: nuo natūralių, gynybinių ir buities poreikius tenkinusių vandens telkinių iki užpylimų, kanalizavimo ir miesto hidrografinio tinklo rekonstrukcijų. Išlikę žinios apie upelius teikia svarbią istorinę ir geologinę įžvalgą apie miesto reljefo formavimą ir vandens saugojimo mechanizmus, kurie lėmė Vilniaus urbanistinį vystymąsi. Įvairūs šaltiniai ir planai leidžia matyti, kaip vandens telkiniai paskatino magistralių trasas, o užšalę ir užkasti vingių takai kartais virsta paslaptimis, kurios tampa visai įdomios tyrimams ir kultūrinei atminčiai.

Infrastruktūriniai procesai ir vandens tėkimo pokyčiai reikalauja tolesnių išsamių tyrimų, siekiančių išsaugoti miško ir urbanizacijos įtakos istorines upių trajektorijas, kad būtų galima geriau suprasti regioninę hidrografiją ir ateities miestovaizdžio formavimą.

tags: #riktuvo #isilginis #profilis