Žemės paviršius susiformavo iš plokščių, - pasakoja Woods Hole Okeanografijos instituto geofizikė Catherine Rychert. Plokštė yra pluta, tada po ja šiek tiek mantijos, o po ja yra silpnesnė medžiaga. Šios sluoksnių skirtumai leidžia judėti viršuje esančioms plokštėms - susidurti, išsiskirti ir grumdytis vienai į kitą. Šiose zonose formuojasi plyšiai ir kalnai, kyla ugnikalniai ir žemės drebėjimai.
Didžioji dalis Žemės paviršiaus padengta plokštėmis. Dauguma geologų sutaria, kad yra 12-14 „pagrindinių“ plokščių, kurios dengia didžiąją dalį Žemės paviršiaus. Kiekvienos iš jų plotas yra mažiausiai 20 mln. kvadratinių kilometrų, o didžiausios yra Šiaurės Amerikos, Afrikos, Eurazijos, Indo-Australijos, Pietų Amerikos, Antarktidos ir Ramiojo vandenyno plokštės.
Didžiausia iš jų yra Ramiojo vandenyno plokštė, kurios plotas siekia 103,3 mln. km2, po jos seka Šiaurės Amerikos plokštė, kurios plotas 75,9 mln. km2. Be šių septynių labai didelių plokščių, yra dar penkios šiek tiek mažesnės: Filipinų jūros, Kokoso, Nazkos, Arabijos ir Chuano de Fukos plokštės. Kai kurie geologai Anatolijos plokštę (didesnės Eurazijos plokštės dalis) ir Rytų Afrikos plokštę laiko atskirais dariniais, nes jų judėjimo greičiai skiriasi. Todėl pagrindinių plokščių įverčiai svyruoja nuo 12 iki 14. Mikroplokštės yra judančios žemyninės plokštės, kurių plotas mažesnis nei 1 mln. km2 ir jų skaičius Žemėje siekia apie 57. Tačiau jos nėra įtrauktos į pasaulio žemėlapį - tai atspindi tam tikrą neaiškumą, kaip jos susiformuoja.
Judėjimas plokštėmis lemia skirtingas jų ribas: transformacijos ribos (keitimas ir slydimas), susiliejančios ribos (kolizijos), subdukcijos ribos (vienos plokštės grimzta po kita). Vidurio Atlanto kalvagūbris yra pavyzdys transformacijos ribos tarp Afrikos ir Pietų Amerikos plokštelių. San Andreas gedimas žymi transformacijos ribą tarp Šiaurės Amerikos ir Ramiojo vandenyno plokštumos. Himalajose matoma susiliejančių ribų pavyzdys tarp Indijos ir Eurazijos plokštumos.
Ramiojo vandenyno plokštė yra bene greičiausia - ji juda į šiaurės vakarus 7-10 centimetrų per metus. Greitą judėjimą lemia Ugnies žiedas - subdukcijos zonų žiedas aplink Ramųjį vandenyną, kur gravitacinės jėgos traukia plokštes žemyn. Nuolatinis judėjimas gali net praryti žemynus; kartais pasitaiko, kad žemynai suskyla ir dalis jų nukrenta į mantiją. Vykdydami šią veiklą studentai tektonines plokšteles žymi pasaulio žemėlapyje, kad atskleistų ribų judėjimą ir pasikeitimą laikui bėgant.
Jūsų dėmesiui - žemėlapis, kurį siūlo Storyboard That, apima tik pagrindines tektonines plokštes ir nepateikia kai kurių mažesnių dalykų. Studentai identifikuoja supanašėjusias, išsiskyrusias ir pertvarkomas ribas bei rodo judėjimą rodyklėmis. Vidurio Atlanto kalvagūbris yra pavyzdys transformacijos ribos, Himalajų kalnagūbris - susiliejančios ribos, o Indijos plokštės riba - indsikos plokštės ir Eurazijos plokštės susidūrimo pavyzdys; Himalajų regione slypi didžiausia žemės plokščių sąveikos pasekmė.
Ramiojo vandenyno regione randami intriguojantys atradimai mantijoje: naujausios kartos tyrimai identifikavo senovines tektonines plokštes, kurios laikomos pamestomis. Ciuricho ETH Zürich mokslininkai nagrinėja Žemės mantijos sandarą po Ramiojo vandenyno dugnu ir aptiko seniai prarastų plokščių pėdsakus. Analizuodami seisminių bangų įrašus, jie siekia nustatyti šių giliai mantijoje atsidūrusių plokščių padėtį. Paprastai plokštės panyra mantijoje subdukcijos zonose, tačiau jų randamų vietų netipiniai modeliai kelia klausimus apie proceso dinamiką. Kol kas tikslūs mechanizmai lieka neatsakyti, ir tai skatina tolesnius tyrimus.
Šioje dinamiškoje nuotykyje Žemė yra nuolatos kintanti sistema: plokščių pokyčiai generuoja žemės drebėjimus, ugnikalnius ir kalnų grandines. Paaiškinti, kodėl Japonija yra viena iš labiausiai seismiškai aktyvių šalių, būtina pažvelgti į jos ribos sąveikas: tarp Japonijos archipelago ir Ramiojo vandenyno plokštės vyksta reikšmingos subdukcijos ir transformacijos ribų procesai. Litosferinių plokščių sąveikos tipai ir jų rezultatai - svarbus žinių rinkinys, kurio mokyti reikia.
Kaip pastebi tyrėjai, nauji atradimai rodo, kad Žemė gali artėti prie negrįžimo taško ribos, o kai kurios natūralios sistemos gali būti arčiau kritinės būklės, nei manyta. Žemės plokščių tektonika paaiškina ugnikalnių, žemės drebėjimų ir kalnų grandinių išsidėstymą. Ugnies žiedas apima Japoniją, Filipinus, Andinę Ameriką ir Šiaurės Ameriką - regionų, kuriuose plokščių sąveika sukuria didžiulį geologinį aktyvumą.
- Naujausios plokščių ribos ir mikroplokštės: mikroplokštės yra iki 1 mln. km2 plotas; jų skaičius priklauso nuo apibrėžimo ir atrinktų ribų lygių.
- Plokščių judėjimas: Ramiojo vandenyno plokštė juda į šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi; kitų plokščių trajektorijos - dinamikoje, kuri keičiasi laikui bėgant.
- Jungtys su ugnikalniais: dauguma ugnikalnių regione, kur susiduria subdukcijos zonos ir transformacijos ribos.
Plokštinių tektonikų teorija vaikams | Tektoninių plokščių paaiškinimas
Rinantis į praktinę veiklą, skatinama studentų kūryba: sudėkite plokščių pavadinimus į tinkamas vietas, įtraukite ribų pasikeitimus ir naudokite rodykles, nuspėdami, kaip pasaulis atrodys milijonus metų į ateitį.
Trumpa lyginamoji santrauka
Ramiojo vandenyno plokštė - didžiausia ir greičiausiai judanti plokštė, kuri yra pagrindinis Ugnies žiedo dalininkas, lemiančius intensyvų regioninį geologinį aktyvumą. Mikroplokštės sudaro daugybę mažesnių įviro plokščių fragmentų, kurios nėra vienareikšmiškai įtrauktos į žemėlapius, dėl skirtingų apibrėžimų. Naujausios studijos mantijoje išryškina paslėptus plokščių likučius ir skatina peržiūrėti tradicinius modelius subdukcijos zonose. Tiesioginiai ryšiai tarp plokščių ribų, jų judėjimo krypties ir regioninių aktyvių zonų lemia ugnikalnių išsidėstymą ir žemės drebėjimų dažnį.