Mes galvojame, kad Žemės paviršius keičiasi itin lėtai, tačiau naujausi tyrimai rodo, jog plokščių deformacijos vyksta giliai mantijoje ir gali paveikti visą litosferos sistemą. Toronto ir Teksaso universitetų komanda išsiaiškino, kad Ramiojo vandenyno plokštę iš tikrųjų išraižę dideli povandeniniai lūžiai, kurie tiesiogine prasme ją plėšo. Tyrimo autoriai teigia, kad daugybinių lūžių priežastis slypi didžiulių jėgų veikime plokštės viduje, kurios traukia ją į vakarus.
Pasak mokslininkų Erkano Güno, Russello Pysklyweco ir Philo Herono, geologinės deformacijos vyksta vandenyno plokštės viduje toli nuo jos ribų. Dabar įrodyta, kad vakarinis Ramiojo vandenyno plokštės kraštas, nyra į mantiją, ir ji tarsi nuo stalo plėšiama staltiesė, tempia likusią plokštės dalį. „Toks naujas atradimas paneigia tai, ką supratome apie aktyvią Žemę“, - sako Pysklywecas.
Plokščių tektonikos teoriją daug kartų tobulino mokslininkai. Aut. „Taip Žemės paviršiuje susiformavo plokštės“, - teigia Woods Hole Okeanografijos instituto geofizikė Catherine Rychert. „Pluta yra pluta, tada po ja šiek tiek mantijos... O po ja yra silpnesnė medžiaga.“ Ši silpnesnė medžiaga yra karštesnė ir judresnė, ir jos skirtys nuo viršutinės medžiagos leidžia plokštėms judėti, bei formuoja plyšius, kalnus, ugnikalnius ir žemės drebėjimus.
Kiek plokščių dengia Žemės paviršių? Atsakymai svyruoja: keliolika iki beveik 100. Dauguma geologų sutaria dėl 12-14 „pagrindinių“ plokščių, kurios dengia didžiąją dalį paviršiaus. Jų plotai siekia 20 mln. kvadratinių kilometrų ar daugiau, o didžiausios: Ramiojo vandenyno, Šiaurės Amerikos, Eurazijos, Indo-Australijos ir kt. plokštės. Didžiausia - Ramiojo vandenyno plokštė, apie 103,3 mln. km2, o po ja seka Šiaurės Amerikos plokštė (75,9 mln. km2). „Be šių septynių labai didelių plokščių, yra penkios šiek tiek mažesnės: Filipinų jūros, Kokoso, Nazkos, Arabijos ir Chuano de Fukos plokštės,“ - pasako Goes.
Kilogramų skaičiuojamose vietose mikroplokščių skaičius nuolat keičiasi, priklausomai nuo mokslininkų klasifikavimo ir naujų žinių apie plokščių ribų deformacijas. Mikroplokštės paprastai turi plotą iki 1 mln. km2, ir jų pasaulyje gali būti apie 57. Tačiau jos į žemėlapį įtrauktos retai, kas atspindi nežinomybę apie jų susidarymo vietas.
Ramiojo vandenyno plokštė yra bene greičiausia, ji juda į šiaurės vakarų kryptimi 7-10 cm per metus. „Greitą judėjimą lemia Ugnies žiedo zonos aplinkoje esantis subdukcijos žiedas, kuriame gravitacinės jėgos traukia plokštes žemyn“, - aiškina Catherine Rychert. Nuolatinis judėjimas gali net praryti žemynus, o kartais žemynai suskyla ir nukrenta į mantiją.
Vandenyno dykumos dalies gelmėje vyksta veiksmas: viskas yra po vandenyno dugnu, kur susiduria didžios tektoninės plokštės. Tačiau prie Vankuverio salos krantų zona skiriasi: mokslininkai galėjo „nuskenuoti“ Žemės gelmes ir realiu laiku stebėti, kaip subdukcijos zona pradeda irti. Brendonas Šakas lygina procesą su traukiniu: lūžis siekia apie 75 kilometrus ir toliau plinta. Nors proceso mastas milžiniškas, situacija nėra kritinė.
Naujausi Šveicarijos mokslininkų tyrimai atskleidė netikėtą atradimą: mantijoje po Ramiojo vandenyno rasta senovinių, tarsi „pamestų“ tektoninių plokščių pėdsakų. ETH Zürich tyrėjų grupė analizuoja seisminių bangų įrašus ir bando nustatyti šių plokščių tikslų vietas mantijoje. Anksčiau tikėtasi, kad šios plokštės turėtų būti subdukcijos zonose, bet tyrimas rodo, jog jos gali būti netipiškose vietose po vakarine Ramiojo vandenyno dalimi. Mokslininkai dar aiškinasi, kokie procesai lėmė tokias anomalijas.
Šis atradimas svarbus platesniame kontekste: kai kurios natūrinės sistemos gali būti arčiau kritinės būklės, negu manyta. Tuo pačiu rašoma apie mokslą ir naujausius atradimus, dominamasi tyrimais ir jų poveikiu kasdieniam gyvenimui.
Klasifikacija ir dinamiška plokščių sistema
Žemės plokštės: pagrindinės ir mikroplokštės. Pagrindinės plokštės: Ramiojo vandenyno, Šiaurės Amerikos, Eurazijos, Indo-Australijos, Pietų Amerikos, Antarktidos ir kt. Mikroplokštės - po jų ribomis įsiplėčia vietinės deformacijos, kurios gali būti savarankiškai apibrėžiamos skirtingai. Plokščių ribos yra dinamiškos, todėl mikroplokščių skaičius bei jų vietos keičiasi.
- Ramiojo vandenyno plokštė yra didžiausia ir labiausiai judri.
- Subdukcijos zonas žymi Ugnies žiedas.
- Vandens aplinka ir mantijos temperatūra formuoja plokščių judėjimą.
Geologiniai procesai plokštėse
Plyšiai, kalnai, ugnikalniai ir žemės drebėjimai kyla ten, kur plokštės susiduria ar slysta viena kitos atžvilgiu. Viršutinis plutos sluoksnis kartu su viršutine mantija sudaro skirtingo stiprumo sluoksnius, todėl judėjimas virš jų vyksta įvairiomis reikšmėmis. Mantija po plokštėmis slysta ir kartais priverčia plokštes persitvarkyti, traukti dalis į mantiją ar suformuoti naujus ribų deformacijas.
Antarktidos plokštė
Antarktidos plokštė yra viena iš penkių didžiųjų plokščių, užima apie 60,9 mln. km² ir yra penkta pagal dydį Žemėje. Ji juda link Atlanto vandenyno apie 1 cm per metus. Nors atskirai ne taip aktyvi, ši plokštė įrėmina Antarktos aplinką ir dalijasi ribomis su kitomis didžiąją dalimi Žemės plokščių ribų.
Ši plokštė rodo, kaip skirtingos plokštės sąveikauja įvairiose pasaulio vietose ir kaip didžiulė teritorija prisideda prie Žemės geologinių procesų globaliai.