Šiame straipsnyje apžvelgiama Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas ir pamatų tvirtinimo principai, vadovaujantis PTR reglamentais bei Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu. Dėmesys skiriamas hidroizoliacijos, tvirtinimo ir medinės konstrukcijų restauracijos ypatumams, kad būtų išsaugotos kultūros vertybės bei užtikrintas statinių stabilumas.
Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas ir pamatų diagnostika
Iki pastatų pamatų konservavimo, restauravimo darbų pradžios būtina nustatyti pamatų konstrukcijų techninę būklę, pažeidimų pobūdį, defektus ir jų atsiradimo priežastis, pamatų elementų stabilumą ir patikimumą, galimas tvarkybos priemones ir po to atlikti atitinkamus projektavimo darbus.
Tyrimai susideda iš vizualinės apžiūros, instrumentinių matavimų, brėžinių sudarymo bei fotografavimo ir laboratorinių bei ardomųjų tyrimų. Duomenys apie statinio pamatų nuosėdžius, posvyrius, įlinkius, jų didumą ir nevienodumą, didėjimo intensyvumą ir trukmę. Nustatant konstrukcijų ir medžiagų fizines-mechanines charakteristikas, pirmiausia naudojami neardomieji tyrimo metodai. Mūro medžiagų bandiniai imami iš būdingų irimo vietų ir palyginimui iš sveiko mūro vietų. Pagal galimybę paimama bent po 3 plytas arba pusplytes.
Tvarkant pamatų sutvirtinimą, lygiagrečiai atliekami hidroizoliacijos darbai. Mūro siūlės išvalomos iki 2 cm gylio ir užtaisomos sulfatiniais arba šlakiniais (kuo smulkesnės granulometrijos) skiediniais, užpildomos mūro tuštumos. Hidroizoliuojant pamatus nerekomenduojama permūryti plytas kalkiniais skiediniais. Po mūro sutvarkymo, atliekamas priešhidroizoliacinis tinkavimas. Po hidroizoliacinio tinkavimo pamatai hidroizoliuojami standžiomis teptinėmis mineralinėmis dangomis, galima jas apsaugoti elastingomis mineralinėmis dangomis, o kai kuriais atvejais - hidroizoliacinėmis drenažinėmis standžiomis dangomis, jei reikia įrengti pamatuose papildomą apsaugą.
Istoriniai pamatai turi būti šviesūs nuo vandens garų ir laikomi, kad vertikalioji hidroizoliacija neturi būti bituminė. Esant galimybei, įrengiamos kvėpuojančios nuogrindos, tačiau molio grunte jos gali būti žalingos, nes gali kauptis drėgmė. Pamatų tvarkybos būdai ir medžiagos parenkami pagal pamatų tipą, geotechninių tyrimų rezultatus bei atkuriamų ar konstruojamų elementų poreikius.
Geotechniniai ir statybiniai tyrimai
Geotechninių tyrimų tikslas - įvertinti pagrindo stiprumą, pastovumą ir galimą ilgalaikį jų kitimą. Tyrimai apima statinio sklypo geologines ir hidrogeologines sąlygas, požeminio vandens lygio pokyčius bei artimiausių teritorijų įtaką. Jeigu archyvinė medžiaga yra senesnė, duomenys lyginami su gretimų sklypų naujesniais tyrimų duomenimis.
Stiprinimo priemonės ir pamatų atstatymo principai
Tvarkant kontakto zoną „mūras/gruntas“ darbai atliekami pagal techninį darbo projektą. Projektuojamos giluminių ir lietaus vandens nuvedimo sistemos, įrengiami nauji, sustiprinti pamatai. Esami pamatai dažnai yra šlapi ar drėgni, todėl pamatų rekonstrukcijos metu gali būti naudojami įvairūs poliai - kaltiniai (kalti ar įtvirtinti) ir gręžtiniai. Pamatų gylį lemia geotechninio zondavimo duomenys, o poliai įrengiami tiek sienų ilgio vietose, tiek šalia rekonstruojamo pamatų.
Istorinių pastatų sekliųjų pamatai gali būti sustiprinti gelžbetoniniu apvalkalu arba plieniniu vamzdžiu, o kartais - įrengti poliai nenuimamose vietose. Pamatų konstrukcijas galima suveržti anglies pluošto juostomis. Pamatų apkrova perduodama į gilų, nestiprią deformaciją nesukeliantį gruntą. Dažnai naudojami gelžbetoniniai arba plieniniai poliai, įrengiami per rekonstruuojamą pamato plotą arba per jį šonuose. Duobės dugne atliekami preciziniai geodeziniai matavimai, siekiant užtikrinti teisingą poliaus vertikalumą ir teisingą sujungimą su rekonstruktuojamu pamatu.
Kai remontuojami ir konstruojami pamatų tipo pokyčiai, svarbu sujungti naujos konstrukcijos sprendinius su autentiškomis dalimis, užtikrinant kultūros paveldo vertybių išsaugojimą. Senų restauruojamųjų statinių mediniai pamatų poliai dažnai būna sujungti mediniu paklotu, dažnai yra ąžuoliniai. Praradus požeminio vandens lygį, polių dalis gali išlįti iš vandens ir po keliolikos metų supūti. Todėl būtina nuolatos stebėti dinaminį poveikį ir įtvirtinti patikimą skersinę siją ar kitą jungiamąją konstrukciją, kai poliai yra ilgio metu.
Medžio gaminių restauravimas ir stalių gaminių sutvirtinimas cheminemis priemonemis
Stalių gaminių restauravimo darbai vykdomi laikantis PTR reglamentų PTR 2.04.01-2.04.03 ir PTR 2.01.01, PTR 2.05.01 bei PTR 2.09.01, užtikrinantems medienos apdailos ir stalių gaminių restauraciją. Prieš restauraciją būtina atlikti tyrimus, kurie išryškina defektų pobūdį, mastą ir priežastis, kad baldą būtų galima restauruoti, o jis gali būti iš dalies išardomas, stalčiai ir kt.
Medienos drėgnis nustatomas elektroniniais drėgnio matavimo įrenginiais ne mažiau kaip penkiose vietose. Esant nedidelėms defektams, jie užglaistomi specialiu glaistu, o staktų detalės bei palangės protezuojamos. Mėginiai šlifavimo metu šlifuojami, drožtinio lukšto pluošto kryptimi. Langai dažomi, jei tai numatyta projekte, prieš dažymą gruntuojami. Prieš lakavimą paviršiai paruošiami gruntas, o dažymo ar lakavimo darbus atliekama kelis kartus, laikantis gamintojo rekomendacijų.
Išdilę ar suirę stalčių elementai bei kreipiančiosios keičiamos naujais. Faneruotų paviršių restauravimui naudojamas drožtinis lukštas, o dengiamųjų dangų nuolaužos - atitinkamų medienos tipų plono sluoksnio užtaisymas. Jei reikia, mechaninį profilį suteikia užklijavimas, o plokštės sujungtos pagal poreikį. Protezuojamos vietos užtaisomos sveika sausa mediena, klijuojant.
Medienos drėgmės kontrolė yra svarbi - drėgna mediena gali keisti patvarumą. Įvairios dangos (nitro, šelak) naudojamos atskirai, o dangos sluoksniai džiovinami ir šlifuojami. Langų ir durų furnitūra nuimama, o staktos taisomos atsižvelgiant į projekto sąlygas. Jei stikliniai elementai, jie taip pat turi būti atskirti ir saugiai laikomi.
Kondensacija, impregnacijų ir storių naudojimas
Prieš impregnavimą gaminys turi būti sausus ir švarus. Po impregnavimo gaminys džiovinamas. Stalių gaminiai prieš tvirtinimą turi būti sausi, o po impregnavimo - išdžiovinami taip pat laikantis projekto reikalavimų. Įrankiai ir klijai naudojami laikantis rekomendacijų, o naujos dalys turi būti tokios pačios medienos rūšies kaip ir originalas.
Rekomendacijos praktikai
- Prieš pradedant hidroizoliaciją būtina užbaigti mūro sutvarkymo darbus ir išvalyti visas druskas bei pažeidimus. - Naudoti apgalvotą hidroizoliacijos metodą: horizontalios arba injekcijos būdu. Maksimalus injekcijos spaudimas svyruoja aplink 3-7 barus, o didesnis spaudimas gali pažeisti mūrą. - Naudoti kvėpuojančias nuogrindas ir atsargiai planuoti drenavimo sistemas, ypač molio grunte. - Pamatų rekonstrukcijos atveju rinktis tinkamą poliaus tipą: kalti (kaltiniai) arba gręžtiniai, įvertinant konstrukcijos būklę ir technologijų galimybes. - Atsižvelgti į natūralų medienos struktūros senėjimą ir eksponuotų laikotarpių poveikį, pasirenkant impregnavimo ir šlifavimo režimus, kad būtų išsaugota autentiška išvaizda.
| Kodinis reglamentas | |
|---|---|
| PTR 2.01.01:2010 | Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas |
| PTR 2.02.03:2007 | Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba |
| STR 1.01.01:2005 | Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai |
Istoriniai pastatai reikalauja ypatingo dėmesio - pamatų ir medinių konstrukcijų tvirtinimo darbai turi būti atliekami laikantis specialių reglamentų bei normatyvinių dokumentų. Pamatams naudojamos modernios technologijos, tačiau būtina užtikrinti, kad autentikos ženklai ir paveldosaugos požymiai būtų išsaugoti.