Politologas Radžvilas ir fasadinės demokratijos analizė Lietuvoje

Į politiką pasukusio filosofo įsitikinimu, jis yra atsidūręs „juoduosiuose sąrašuose“, o jo vedamai partijai tenka kovoti su piliečių nuomonės išgirsti ir naujų politinių jėgų įsileisti nenorinčia sistema. Nepaisant to, kad Lietuvos Seimą sisteminių partijų sąskaita ne kartą papildė gausios, staiga atsiradusių politinių jėgų kadrų gretos, o visuomenės nuomonių apklausose Nacionalinio susivienijimo idėjos nerodo sulaukiančios ryškesnio populiarumo, V. Radžvilas teigia turįs argumentų, kodėl šie faktai „nieko nereiškia“.

Sociologinės apklausos gali būti suklastotos, o į Seimą pakliuvusios naujos jėgos, samprotauja filosofas, tiesiog rodo ne tiek politinės sistemos pralaidumą, kiek sisteminių jėgų ruošiamus „specialius projektus“, skirtus išlaikyti status quo. Seimo rinkimams skirtame Eltos parengtame interviu cikle su partijų lyderiais V. Radžvilas, kalbėdamas apie Nacionalinio susivienijimo galimybes sėkmingai pasirodyti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, akcentuoja vienintelis turįs pergalę pasiekti leisiančių instrumentų.

Kas vadovauja vertinimui apie fasadinę demokratiją?

Tai pirmiausia oponentų „panišką baimę“ kelianti 30 metų kurta „koncepcija“ bei universitete suburta politologijos ir kitų sričių profesionalų komanda. Jei V. Radžvilo „koncepcija“ suveiktų, Nacionalinis susivienijimas bematant dėtų pastangas ne tik grąžinant patriotinį ugdymą ar imtųsi ardyti krepšelio sistemą mokyklose. Naujai susikūrusios politinės jėgos lyderis kalba apie Konstitucinio Teismo panaikinimą ir Lietuvos politikos permąstymą krizę išgyvenančios Baltarusijos atžvilgiu.

- Tiek iš jūsų, tiek iš jūsų partijos narių galima išgirsti nemažai kritikos Lietuvos politinei bei rinkimų sistemai, taip pat Vyriausiajai rinkimų komisijai, - girdisi iš pokalbio su profesoriumi. - Sakote, kad galimybės Seimo rinkimuose yra sudarytos tik tam tikrai partijų grupei. Kokie yra jūsų argumentai? - Mūsų požiūrio išeities taškas yra teiginys, kad Lietuvoje įsitvirtino tai, ką galima vadinti fasadine, arba grynai procedūrine demokratija. Politinis procesas yra tam tikra galios santykių formavimo priemonė.

Tuo tarpu turininga demokratija apibrėžiama ne pagal formaliai taisyklingas procedūras, bet pagal tai, ar ji leidžia autentiškai atstovauti valstybės piliečių valiai. Lietuva, kuri 1990 m. pasiskelbė nepriklausoma demokratine respublika, per 30 metų vis labiau tolo nuo tikrosios demokratijos. Lemiama prielaida šiam reišiniui atsirasti buvo tai, kad pradiniu atkurtos valstybės gyvavimo laikotarpiu įvyko gorbačiovinė perestroika, kurios esmė ir tikrasis tikslas buvo pakeisti sovietinę valstybę - taigi ir sovietų Lietuvą valdžiusio sluoksnio konkrečią valdymo formą.

Kokia kritika formuojama dėl rinkimų ir jų sąlygų?

Buvo įvykdyta tai, kas vadinama privatizacija, tačiau iš tikrųjų faktiškai buvo išgrobstytas - panaudojant čekių mechanizmą - sovietmečiu sukurtas viešasis turtas. Todėl vėliau prasidėjo įstatyminis galimybių piliečiams dalyvauti politikoje varžymas. Jau 1995 metais buvo pakeistas savivaldos įstatymas: atkūrus valstybę buvo įtvirtinta nuostata, kad savivaldos subjektas yra vietos bendruomenės. Buvo grįžta prie modelio, kad tas objektas yra administracijos. Iš pradžių, kalbant apie galimybę dalyvauti rinkimuose, nebuvo jokių dirbtinių apribojimų. Tačiau ilgainiui jų skaičius sparčiai augo ir, pavyzdžiui, buvo atsisakyta iš pradžių naudotos diskusijose burtų sistemos. Lygiai taip pat buvo pamažu įtvirtintas grynai valstybinis partijų finansavimas. Jis faktiškai sukūrė iš anksto palankias pozicijas ribotam skaičiui partijų.

„Mes taip pat turime rinkimų komitetus.“ - tačiau piliečių komitetai Suomijoje neturi rinkti dešimčių tūkstančių balsų ir nėra kitų dirbtinių apsunkinimų. - Bet jei čia stabteltume. Kokie apsunkinimai rinkimų komitetams Lietuvoje? Kur ir kokių yra problemų? Savivaldos rinkimus komitetai tiesiog nunešė. - Pavyzdžiui, kai mes dalyvavome Europos Parlamento rinkimuose... Reikia milžiniško skaičiaus parašų, kad galėtum dalyvauti. - Bet jūs parašus surinkote. - Bet kas iš to. Mes kalbame apie principą. Ne apie tai, kas surinko ar nesurinko.

„Yra tokia sąvoka kaip tautinė ir valstybinė savimonė. Noriu pasakyti, kad ji priklauso nuo kryptingų valstybės pastangų: arba ji yra ugdoma, arba yra slopinama.“ Pavyzdžiai kaip šūkis „Pakelk galvą, lietuvi“ iliustruoja, kad visuomenės informuotumas gali būti silpnas. Jei Lietuva priimtų globaliąją Lietuvos strategiją be tautos išlikimo garantijų, kyla pavojus prarasti tikrąją tautinę savimonę.

Baltarusijos klausimas, užsienio politika ir nacionalinė tapatybė

„Baltarusija“ - profesoriaus įvardijama vieta, kurioje reikia išsiaiškinti demokratines jėgas ir jų tikslus. Pasak jo, reikia dialogo su Baltarusijos opozicija ir atsisakyti prorusiškų jėgų. Lietuvos užsienio politika dažnai išliko vidiniam vartojimui, o realūs principiniai sprendimai nešaukia aiškaus atsako. Jis pabrėžia, kad valstybė neturi nuoseklios Baltarusijos politikos ir daro primityvius ėjimus. Apskritai, reikalingas atviras dialogas su Baltarusijos opozicija ir aiški lyderystė Lietuvos interesams.

Kalbant apie emigraciją, teigiama, kad žinios apie realias priežastis yra reikšmingos. Emigracija Lietuvoje yra didelė ir ilgalaikė, o tai gali būti laikoma svarbiausiu šalies išlikimo klausimu. Kritikuojama, kad daugelis partijų sprendimų migracijai yra techniniai ir neatliekia fundamentalaus klausimo - ar norime išlikti kaip tauta ir kaip būsime solidarūs?

Globalizacija, demokratija ir Lietuvos perspektyva

Globalizacija laikoma ypatingu modernizacijos tarpsniu, kurio pradinį tikslą sudaro žmogaus išlaisvinimas visose gyvenimo srityse. Globalizacijos ir demokratizacijos santykis yra sudėtingas: vienoje pusėje žymi demokratijos plėtrą, kitoje - kyla abejonių dėl hipernuorintų modelių. Daugelis tyrėjų pripažįsta demokratijos krizinimą ir neribotos demokratijos pavojaus ženklus. Tačiau realistinis kelias į ateities demokratiją, pasak kai kurių autorių, gali būti ilgas ir painus, įtraukiant naujus modelius - liberalų internacionalizmą, radikalų respublikonizmą ar kosmopolitinę demokratiją.

Kiekvieno iš šių modelių trūkumai yra utopiniai, todėl reikia ieškoti realistiško kelio, kuris įtvirtintų demokratišką valdymą per atvirą dialogą su visuomene. Tokia nuostata - kad valdžia turi būti atskaitinga piliečiams - turi būti perkelta į praktinę veiklą: į rinkimus, įvertinimą, reformą ir įtraukimą į įstatymų leidimą.

Kai kurios iškilių nuomonės įspėja apie oligarchiją ir „fasadinę“ žmonių valdą: politiniai elitai valdo, o tikroji piliečių kontrolė prarasta. Tačiau siūlomi sprendimai - rinkimų reformos, alternatyvios rinkiminės sąjungos, įtraukti piliečiai ir stiprinama pilietinė visuomenė - galėtų pradėti atstatinėti demokratijos pamatus.

tags: #politologas #v #radzvilas #lietuvoje #turime #fasadine