Polistirolo plokščių tvirtinimas lauko cokoliui ir rūsiui

Polistirolo plokštės yra populiari ir efektyvi medžiaga pastatų fasadų ir pamatų šiltinimui. Ypač svarbu tinkamai pritvirtinti polistirolo plokštes prie cokolių ir rūsių sienų, nes šios zonos yra veikiamas didesnės drėgmės ir mechaninio poveikio. Norint užtikrinti ilgalaikį ir efektyvų šilumos izoliavimą, būtina laikytis tam tikrų technologinių reikalavimų.

Polistirolo plokščių tvirtinimas

Priklijavus polistireninį putplastį (polistirolą), būtina jį papildomai pritvirtinti smeigėmis. Priklijuotas šilumą izoliuojančias plokštes smeigėmis tvirtinti rekomenduojama po klijavimo praėjus dviems paroms. Skylės smeigėms gręžiamos vertikaliai šilumą izoliuojančių plokščių paviršiui. Skylių skersmuo ir gylis priklauso nuo naudojamų smeigių.

Gręžiamų į pagrindą skylių gylis kalamoms ir įsukamoms smeigėms, kai numatytas paviršinis tvirtinimas, turi būti ≥ 6 mm, o įsukamoms smeigėms, kai numatytas įgilintas tvirtinimas, turi būti ≥ 25 mm nustatyto smeigės inkaravimo gylio (hv). Reikiamas smeigės ilgis nustatomas susumavus nustatytą smeigės inkaravimo gylį (hv) ir klijų skiedinio sluoksnį bei šilumą izoliuojančios plokštės storį.

Išgręžtas skyles būtina švariai išvalyti.

Teisinga smeigių pozicija

Naudojant įsukamas smeiges, kai numatytas paviršinis ar giluminis tvirtinimas, smeigė įstatoma į išgręžtą skylę iki jos lėkštelė susilies su šiltinamosios medžiagos paviršiumi. Smeigės šerdis įsukama naudojant elektrinį gręžtuvą su smeigės įsukimo antgaliu, kol jis, nustumdamas smeigę iki suprojektuotos jos padėties, atsirems į šilumą izoliuojančios medžiagos paviršių.

Šiltinant pastatą, termoizoliacinės plokštės tvirtinamos 6 ir 8 smeigėmis į 1 m².

Smeigių tvirtinimo taisyklės

• Skylės ašis smeigei turi būti statmena pagrindui.
• Smeigės ilgis, skersmuo ir mažiausias atstumas nuo pagrindo, lubų arba termodeformacinių siūlių kraštų priklauso nuo naudojamų smeigių rūšies ir gamintojo nurodymų.
• Prieš pradedant gręžti skyles, termoizoliacines MW plokštes būtina persmeigti grąžtu.
• Grąžto diametras ir gręžiamos skylės gylis priklauso nuo naudojamų smeigių rūšies.
• Skylėtų medžiagų arba labai akytų medžiagų pagrindus rekomenduojama gręžti nenaudojant smūgio.
• Smeigės lėkštinis diskas negali išsikišti virš armuotojo sluoksnio paviršiaus.
• Įkalamas smeiges rekomenduojama kalti guminiu plaktuku.
• Jeigu smeigė blogai pritvirtinta (kliba, išsikiša ir pan.), deformuota arba kitaip pažeista, būtina ją pakeisti, šalia tvirtinant naują. Blogai pritvirtinta smeigė pašalinama, skylė termoizoliacinėje plokštėje užpildoma naudojama termoizoliacine medžiaga. Skylė armuotajame sluoksnyje užpildoma klijiniu glaistu. Jeigu smeigės pašalinti neįmanoma, ją įgilinti taip, kad neišsikištų virš armuotojo sluoksnio paviršiaus.
• Smeigių tvirtinimas per armuotojo sluoksnio armatūrinį tinklelį atliekamas, kol armuotasis sluoksnis dar neišdžiuvo.
• Jeigu smeigėmis tvirtinama per armatūrinį tinklelį, šią operaciją būtina atlikti per 1-2 valandas nuo pirmojo sluoksnio klojimo.

Smeigėmis, kurios tvirtinamos prieš klojant armuotąjį sluoksnį, tvirtinama praėjus ne mažiau kaip 24 val. po termoizoliacinių plokščių klijavimo. Armuotąjį sluoksnį, kuris uždengia smeiges, būtina kloti ne vėliau kaip per 6 savaites, nes kitaip jos gali būti pažeistos ultravioletinių spindulių.

Polistirolo plokščių armavimas

Polistireniniu putplasčiu šiltintų paviršių armavimas yra būtinas norint užtikrinti tinko sukibimą ir apsaugoti šiltinimo sluoksnį nuo mechaninių pažeidimų.

Plonam tinkleliu armuotajam sluoksniui ant priklijuotų polistireninio putplasčio (polistirolo) plokščių padengti naudojamas mišinys. Pakuotės turinį reikia suberti į pamatuotą švaraus vandens kiekį ir kruopščiai išmaišyti gręžtuvu su maišikliu.

Visus fasado angų kampus reikia įtvirtinti įstrižai įklijuojamu stiklo pluošto tinkleliu, kurio matmenys turi būti ne mažesni kaip 35×20 cm. Tai neleidžia atsirasti įstrižams įtrūkimams, plintantiems iš kampų.

Pastato ir staktų kraštus reikia apsaugoti aliumininės skardos ar plastiko kampuočiais. Patogiausia naudoti kampuočius, gamykliniu būdu apklijuotus tinklelio juosta. Tokiu atveju tinklelio nereikia išvynioti ant šalia esančių plokštumų.

Pirmojo aukšto sienas rekomenduojama papildomai armuoti, ne žemiau kaip 2 m virš žemės įklijuoti papildomą tinklelio sluoksnį. Tai apsaugos plokštes nuo atsitiktinių smūgių.

Išdžiūvus papildomiems įtvirtinimams, galima pradėti dėti pagrindinį tinklelio sluoksnį. Pirmiausiai reikia tolygiai užtepti mišinį maždaug 2 mm storio sluoksniu. Mišinys tepamas plienine mente, nuo pastato viršaus į apačią, vertikalia maždaug 1,1 m pločio juosta.

Iš anksto išpjautas tinklelis pridedamas prie šviežio mišinio ir įspaudžiamas plienine mente. Būtina išsaugoti šalia esančio tinklelio juostų užlaidas, sudarančias nuo 5 iki 10 cm. Geriausia naudoti sertifikuotą tinklelį.

Ant šviežiai įklijuoto tinklelio tepamas maždaug 1 mm storio mišinio sluoksnis taip, kad tinklelio nebesimatytų. Sluoksnio paviršių reikia kruopščiai išlyginti plienine mente.

Pastato ir staktų kraštus patogiausia formuoti kampine mente.

Kitą dieną tinkleliu armuotasis sluoksnis dar nėra pakankamai tvirtas. Naudojant švitrinimo popierių, galima nušlifuoti mentės paliktas žymes ir užpildyti galimas ertmes.

Armuotojo sluoksnio įrengimo taisyklės

• Armavimas - tai paviršiaus padengimas glaistu ir stiklo pluošto tinklo įspaudimas į naujai padengtą glaistą.
• Glaisto sukibimo su šiltinamąja plokšte jėga po išdžiūvimo turi būti mažiausiai 0,03 N/mm², patikrinus jį drėgnuoju metodu.
• Tinklo spalva, užbaigus armavimo darbus, neturi matytis, tinklo faktūra gali prasišviesti.
• Tinklas neturi būti nepritvirtintas, pažeistas, sulamdytas ar sulankstytas.
• Armuojant reikia stebėti, kad, padengiant viršutiniu sluoksniu, sluoksnio storis nebūtų didesnis nei kitose vietose. Jei šio reikalavimo nesilaikoma, vėliau iš po apdailos sluoksnio gali pasirodyti armatūrinio tinklo žymės.
• Rekomenduojama armuotų vietų tiesumą patikrinti matavimo liniuote. Jei armavimo vietos tapo nelygios, visą paviršių reikia dar kartą padengti armuojamuoju glaistu.
• Išsikišančias armatūrinio tinklo dalis (pavyzdžiui, prie cokolio šynos) reikia nedelsiant nupjauti.
• Šiltuoju metų laiku apie 1 mm storio glaisto sluoksnis išdžiūsta per dieną, t. y., praėjus 3-4 dienoms paviršius yra paruoštas kitiems darbams.
• Armuotas paviršius turi būti tolygiai šviesiai pilkos spalvos.
• Armuojamasis glaistas išmaišomas, kad susidarytų tolygi masė, ir prieš naudojant palaikomas apie 10 min.
• Dedant stiklo pluošto tinklą, jis įspaudžiamas į glaistą taip, kad glaistas prasiskverbtų pro tinklo akutes. Pro tinklo akutes prasiskverbęs glaistas sulyginamas. Taip glaisto paviršius tampa lygus, o sutvirtinamasis šarmams atsparus stiklo pluošto tinklas atsiduria viduje (rekomenduotina, kad būtų viršutiniame sluoksnio trečdalyje).
• Neatleistina yra pakabinti stiklo pluošto tinklą ant polistireninio putplasčio (polistirolo) paviršiaus ir bandyti glaistą prasprausti pro tinklo akutes iš viršaus.
• Tinklas tiesiamas iš viršaus į apačią per visą fasado plotą. Tinklo perėjimo vietose turi būti užleista apie 10 cm.
• Armatūrinis tinklas turi padengti cokolio šyną iš apačios.
• Tas pats paviršius turi būti armuojamas visas vienu metu. Reikia vengti tęsinio vietų. Jei tai dėl kokios nors priežasties reikalinga, reikia darbą nutraukti taip, kad paskutinės tinklo dalies krašte apie 10 cm po tinklu nebūtų glaisto. Tęsiant darbus, toliau tiesiamas tinklas paslepiamas naujame glaisto sluoksnyje.
• Armuotasis sluoksnis pradedamas kloti praėjus ne mažiau kaip 24 val. nuo termoizoliacinių plokščių klijavimo.
• Klijinis glaistas tepamas ant sausų ir švarių polistireninio putplasčio (polistirolo) plokščių.
• Iš pradžių ant polistireninio putplasčio (polistirolo) plokščių klojami kampuočiai su tinkleliu, kampuočiai su tinkleliu ir lašikliu, užbaigimo ir deformaciniai profiliuočiai arba papildomas sustiprintas armatūrinis tinklas. Šios detalės klojamos įspaudžiant jas į užteptą ir nerūdijančio plieno dantytu glaistikliu paskleistą klijinį glaistą. Išsispaudęs per tinklelio akutes klijinis glaistas nubraukiamas.
• Kampuočiai ir profiliuočiai klojami iš apačios į viršų, jų tinklelis užleidžiamas vienas ant kito ne mažiau kaip 100 mm.

Pamatų ir rūsio sienų šiltinimas

Pamatų, cokolių ir kitų su gruntu besiliečiančių paviršių šiltinimas smarkiai skiriasi nuo sienų, stogų ir grindų šiltinimo. Šiuo atveju termoizoliacija norima ne tik sumažinti energijos sąnaudas, bet ir siekiama pamatų patvarumo. Net tinkamai įrengti pamatai turi laikyti dešimtis, o gal ir šimtus metų. Netinkamai įrengtą pamatų termoizoliacinį sluoksnį ištaisyti brangu, todėl būtina iš karto naudoti tinkamas izoliacines medžiagas ir atlikti darbus pagal griežtas taisykles.

Rūsio ir pamatų sienoms šiltinti keliami didesni atsparumo drėgmei reikalavimai, todėl tikslinga naudoti mažiau vandenį įgeriančias medžiagas, tokias kaip polistireninis putplastis.

Medžiagos ir paruošimo darbai

Pamatų šiltinimui Jums prireiks:

• Polistireninio putplasčio plokščių ETNA EPS 100, rekomenduojamas storis nuo 5 iki 10 cm. Jei netoliese yra judrus kelias, naudokite ETNA EPS 150.
• Plastikinių profilių.
• Klijų polistirolui.
• Priemonių hidroizoliacijai.
• Polistireninio putplasčio tvirtinimo smeigių.

Jei apšildote seno namo pamatus, nukaskite visas žemes nuo pamatų, iki kol pasieksite grunto įšalo lygį (apie 1-1,2 m nuo žemės paviršiaus).

Prieš pradedant darbus, sieną reikia tinkamai paruošti - nuvalyti nešvarumus, kiek įmanoma išlyginti. Nebūtina lyginti taip pedantiškai, kaip lyginama dažant sieną, tačiau kuo siena bus lygesnė, tuo putplasčio plokštės prie sienos priglus lygiau. Idealu būtų, prieš klijuojant plokštes, sieną padengti dulkes surišančiu gruntu. Kai paruošite sieną, dar kartą patikrinkite, ar ji tikrai lygi ir nėra didesnio nei 3-4 cm nuokrypio. Jei viskas gerai, galite pereiti prie kito darbo.

Atlikite pamatų hidroizoliaciją. Dažniausiai pamatai padengiami hidroizoliacine mastika, ją kruopščiai užtepant mažiausiai dviem sluoksniais, skirtingomis kryptimis, arba naudojamos prilydomos ar priklijuojamos ritininės dangos. Pati pamato apačia, kuria jis remiasi į gruntą, daugeliu atvejų neapsaugoma nuo drėgmės, tačiau, specialistų teigimu, nedidelis jos kiekis betone - nieko baisaus.

Pamatų šiltinimo medžiagą nuolat veikia grunto slėgis ir drėgmė, tad pravartu naudoti tokią, kuri, užpilant gruntą, jį sutankinant ar jam nusėdant, nebūtų deformuojama ir nuo drėgmės neprarastų savo termoizoliacinių savybių. Tam puikiai tinka polistireninis putplastis ETNA EPS 100 arba ETNA EPS 150.

Šiltinamojo sluoksnio plokštės prie pamato klijuojamos sustingus užteptai hidroizoliacijai. Klijų pasirinkimą lemia hidroizoliacijos tipas: prie bituminės hidroizoliacijos geriausiai lips bitumo pagrindu pagaminti klijai, prie cementinės - cemento pagrindo.

Polistireninis putplastis montuojamas iš apačios į viršų. Plokštes reikia klijuoti taip, lyg mūrytumėte plytas (negalima dėti tiesiai vienos ant kitos). Taip klijuojant išvengiama vertikalių siūlių įtrūkimų.

Klijus tepame ant plokštės „zigzagais” 8 mm dantyta mentele. Klijai turėtų padengti ne mažiau kaip 40 % visos klijuojamos polistireninio putplasčio plokštės paviršiaus.

Priklijuotas plokštes papildomai sutvirtinkite smeigėmis. Grybo formos smeigės indeliai pritraukia plokštę prie šiltinamos sienos. Smeiges susukti reikia taip, kad jos sulįstų į plokštę ir netrukdytų armavimo tinkleliui.

Tačiau prieš užkasdami pamatus, turite apsaugoti putplastį nuo gruntinio vandens patekimo ant putplasčio. Tam reikės papildomos hidroizoliacinės plėvelės iš išorinės pusės.

Šilumos izoliaciją rekomenduojama dengti gumbuota drenažine plėvele („koriu“). Tokia plėvelė apsaugo nuo mechaninio pažeidimo, augalų šaknų. Ritinys tiesiog išvyniojamas ir priglaudžiamas prie pamato - savo vietoje jį laikys užpiltas gruntas.

Duobės dalis arčiau pamato užpilama žvyru ar smėliu, šitaip sukuriant papildomą drenažą.

tags: #polistirolo #plokstes #rusio #sienoms #is #lauko