Polistireninis putplastis pagal storį: konstrukcinės savybės, montavimo principai ir reikalavimai

Polistireninis putplastis (dar vadinamas polistirenu ir polistirolu) yra labai lengva medžiaga. Jo tankis fasado šiltinimui - 13-20 kg/m³. Šiltinimo sistema su polistirenu nesudaro statinio konstrukcijoms didesnės papildomos apkrovos. Polistireninis putplastis pasižymi geromis mechaninio stiprio savybėmis: gniuždymo, lenkimo, statmeno paviršiui tempimo ir kt. Putplastis šiltinimo sistemose nepūva, nedūlėja, nekeičia savo tūrio. Polistireninis putplastis yra nekenksmingas aplinkai. Gamybos metu laikomasi Europos direktyvų ir rekomendacijų susijusių su aplinkosauga ir klimato kaita. Gaminant polistirolą, anglies dioksido kiekis, išsiskiriantis į aplinką, yra nedidelis. Polistireno gamybai suvartojamos energijos sąnaudos yra labai mažos, palyginti su energijos sąnaudomis kitų termoizoliacinių medžiagų gamybai. Jame nėra jokių tirpių medžiagų, galinčių užteršti gruntą ir požeminius vandenis. Polistirene negali būti pelėsinių grybų - 22 mikromicetų maitinimosi terpė, juo neminta jokie gyvi organizmai. Polistireninis putplastis beveik neįgeria vandens. Panardinus į vandenį ir jame išlaikius 28 paras, įgėris nesiekia 3 % tūrio. Toks nedidelis vandens kiekis tik labai mažai pakeičia šios medžiagos termoizoliacines savybes.

Polistireninis putplastis sudarytas iš nedidelio skersmens sandarių kapsulių, kuriose yra 2 % organinio stireno ir 98 % oro. Būtent dėl savo struktūros polistirenas turi labai mažą šilumos laidumo koeficientą, nes oras yra prasčiausias šilumos laidininkas. Polistireninis putplastis priskiriamas E degumo klasei, bet konstrukcijose jis nebūna atviras. Bandymais patvirtinta, kad polistireninio putplasčio pagrindu sukurtos kompozitinės termoizoliacinės sistemos, kaip galutiniai statybos produktai, pagal degumą priskiriamos tokioms pat klasėms kaip ir kitų plačiai naudojamų termoizoliacinių medžiagų. Polistireninio putplasčio pagrindu sukurtos sienų šiltinimo sistemos ir atitinka B-s1, d0 degumo klasės reikalavimus.

Apšiltinimo parengiamieji darbai ir sienų būklė

Apšiltinant senus fasadus sienų paruošimas yra labai svarbus. Pirminė sąlyga - patikrinti esamos sienos išorinį paviršių, šiltinamos sienos turi būti tvirtos, netrupančios, be plyšių, švarios bei sausos. Jei pagrindo sluoksniai irūsi, netvirti - tokius sluoksnius reikia pašalinti, o esant dideliems pažeidimams atstatyti pagrindo sluoksnį. Jei ant renovuojamų sienų yra teršalų, druskų apnašų, samanų ar pelėsių, juos būtina nuvalyti, nuplauti naudojant specialias priemones.

Prieš pradedant klijuoti termoizoliacines plokštes reikia kiek įmanoma apsaugoti konstrukcijas nuo vandens poveikio, svarbu, kad sienose nebūtų perteklinės drėgmės, kuri neleidžia klijams įsigerti į klijuojamą sienos paviršių. Drėgmė trumpam laikui išgaruoja, tačiau ilgainiui sumažina šiltinimo sistemos efektyvumą. Būtina sutaisyti ir išlyginti fiziškai pažeistus šiltinamus paviršius bei fasaduose esančius balkonus, lodžijas, stogelius ir kt.; prieš šiltinant išorines stambiaplokščių namų sienas, būtina išvalyti ir užsandarinti jų siūles, kad pro jas į šiltinimo sistemą nesiskverbtų patalpų orinė drėgmė, nesiveistų mikroorganizmai. Šiltinamos atitvaros turi būti švarios ir sausos.

Klijavimas ir plokščių montavimas

Polistireninio putplasčio plokščių klijavimo darbai. Prieš šiltinant išorines sienas, būtina tinkamai įrengti aukščiau ir šalia esančias atitvaras, apsaugančias šiltinimo sistemą nuo atmosferos kritulių bei kitų nepalankių poveikių. Polistirolo, ypač pilkojo, negalima klijuoti ant saulės įkaitintų fasadų, nes klijai, dar nespėję gerai sukibti su pagrindu, per greitai išdžius. Klijuojant vasarą, jei fasadus kaitina tiesioginė saulė, rekomenduojama naudoti uždangalą. Klijuojant plokštes lyjant, užtikrinti paviršiaus apsaugą nuo lietaus poveikio, taip pat naudoti uždangalą, nes jei lietus pateks ant nesukietėjusių klijų, gali klijus išplauti.

Plonasluoksniu tinku padengtų fasadų nerekomenduojama dažyti tamsiais dažais. Tyrimai rodo, kad tamsių fasadų, ypač pietvakarinėje pusėje, paviršius gali įkaisti net iki 40 ºC daugiau už aplinkos orą. Dėl to tamsiuose fasaduose gali atsirasti neleistino dydžio deformacijų bei plyšių. Rinkoje yra ne vienas klijavimo-armavimo mišinys, skirtas putplasčio plokštėms klijuoti ant lauko sienų. Sauso mišinio masė beriama į gamintojo nurodytą vandens kiekį ir išmaišoma sraigtiniu maišytuvu. Paruošto mišinio naudojimo laikas turi būti nurodytas gamintojo. Plokštė perimetru padengiama apie 5 cm pločio mišinio juosta ir 3-4 delno dydžio kauburėliais plokštės viduryje. Svarbu, kad ne mažiau kaip 40 procentų prispaustos plokštės paviršiaus būtų padengta klijais, kad šiluma nepatektų į pastatą per siūles. Sandūrose pasitaikantys plyšiai standžiai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis arba užpildomos montažinėmis putomis. Klijų mišiniai leidžia išlyginti šilumą izoliuojančias plokštes jas klijuojant. Jei ant fasado bus klijuojamos plytelės, klijų ant plokščių reikia tepti daugiau - apie 60 proc.

Nors kai kurių projektų reikalavimai skiriasi, dažnai rekomenduojama naudoti ir universalias klijuojančias putas, kurios gerai sukimba su pagrindu ir lydosi su skirtingomis medžiagomis, pavyzdžiui, Penosil Premium SpeedFix EPS&XPS 878. Jos tinka angokraščiams apklijuoti, palangėms montuoti, siauriems tarpams užpildyti. Putos patogios tuo, kad prispaustų plokščių lygumą dar 5 minutes galima koreguoti. Daugiau informacijos - „Klijuojančios putos, polistireninio putplasčio klijai“.

Koks teisingas pavadinimas? Iš tiesų visi pavadinimai reiškia tą pačią termoizoliacinę medžiagą. Šios medžiagos pavadinimas keitėsi ir buvo naudojami skirtingi pavadinimai, kol kalbininkai sutarė ir pasiūlė naudoti vieną pavadinimą - polistireninis putplastis. Polistireninis putplastis - tai medžiaga, efektyviai izoliuojanti šilumą ir yra sukurta vokiečių mokslininkų Vokietijos kompanijoje „BASF“. Jos angliškas pavadinimas - Expanded Polystyrene (EPS). Polistireninį putplastį sudaro oras 98 %, uždarytas į nedidelio skersmens stireno kapsules (2 %). Oras uždaromas į uždaras granules, kurių sienelių storis siekia 0,001 mm. Dėl to oras išlieka uždaras ir šilumos laidumas nėra stipriai paveiktas išorinės įtakos. Pagrindinė sudėtinė dalis - stirenas, kurio šaltiniai yra nafta, o grafitas dažnai pridedamas pilkos spalvos EPS (neoporas, NEO), siekiant pagerinti šilumos izoliaciją.

Pilkasis EPS (neoporas) ir standartinis baltasis EPS

Pilkasis polistireninis putplastis (grafito priedas) suteikia didesnį šilumos atsparumo rodiklį, todėl galima naudoti plonesnius sluoksnius nekeičiant bendro šilumos izoliacijos efekto. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad pilkasis EPS po ilgalaikio poveikio tiesioginiam saulės spindulių poveikiui gali įkaisti ir deformuotis, todėl reikia vengti tiesioginio saulės spindulių poveikio arba naudoti apsauginius tinklus ir dangas.

Baltojo EPS, kuris neturi grafito priedo, turi didesnį šilumos laidumo koeficientą, todėl tam reikia storesnių sluoksnių. Fasadinis EPS 70 paprastai neskirtas pamatų šiltinimui dėl didelio vandens įgeriamumo ir mažo tankio, dėl ko jis gali greičiau sugesti. EPS plokštės klasifikuojamos pagal gniuždymo stiprumą, pvz., EPS50, EPS60, EPS70, EPS80, EPS100, EPS150, EPS200.

Polistireno plokščių storis pamatams

Polistireninio putplasčio plokščių storis pamatų apšiltinimui priklauso nuo projekto apskaičiuoto šilumos perdavimo koeficiento, pamatų tipo, termoizoliacinės medžiagos ir pastato energinio efektyvumo klasės. Praktikoje dažniausiai naudojamos 10-15 cm storio plokštės. Esant drėgnai aplinkai, rekomenduojama naudoti ne plonesnes nei 10 cm storio XPS plokštes; pavyzdžiui, po rostverku galima naudoti 10 cm storio F300 plokštes.

Pamatų šiltinimo principai

Pagrindinis principas - užtikrinti, kad izoliacijos sluoksnis susijungtų su viso namo šiltinimu, sudarydamas nepertraukiamą šilumos izoliacijos kevalą aplink visą pastatą. Tai padeda išvengti šilumos tiltelių. Pamatų šiltinimas atliekamas iš lauko pusės. Izoliacijos plokštės klijuojamos prie hidroizoliacijos tipo paviršiaus. Pasirenkant klijus lemia hidroizoliacijos tipas: prie bituminės - klijai su bitumo pagrindu, prie cementinės - cemento pagrindu. Jei naudojami du plokščių sluoksniai, siūlės turi persidengti. Žemiau nuogrindos esančioms plokštėms klijuoti netinka fasadinė klijų esquema; plokščių siūlės turi būti užpildytos visa plokšties pločiu. Žemiau nuogrindos esantį polistireninį putplastį rekomenduojama dengti drenavimo ir vėdinimo membrana, apsaugančia šilumos izoliaciją nuo mechaninių pažeidimų, teršalų ir drėgmės.

Gręžtiniai pamatai su rostverku

Dažnai individualių namų statyboje naudojami gręžtiniai pamatai su virš jų įrengiamu rostverku. Rostverką rekomenduojama apšiltinti iš visų pusių. Apšiltinus rostverką iš vidaus, pamatų ir rostverko termoizoliacijos sluoksnis susisiekia su grindų termoizoliacijos plokšte, taip sudarant ištisinį šiltinamosios medžiagos sluoksnį. Šilumos izoliacijos medžiaga į gruntą įgilinama tiek, kad tarp jos apatinės dalies ir vidaus grindų izoliacijos apatinės dalies statmenai horizontui būtų ne mažiau kaip 70 cm, o jei įmanoma - ir daugiau.

Medžiagos reikalavimai ir darbų procesas

Įrengiant pamatus ir juos šiltinant, svarbu naudoti kokybiškas medžiagas ir laikytis technologinių reikalavimų. Medžiagos gręžtiniams pamatams: armatūra (8 mm; 12 mm arba pagal poreikį), betonas C20/25, polistirolo pamatų plokštės (5-20 cm storio), rekomenduojama specialus pamatams ekstruzinis polistirolas, klijai polistireno plokštėms, tvirtinimo smeigės, klojiniai, hidroizoliacinė mastika pamatų išorei. Darbo procesas: išlyginama aikštelė, pažymimos polių vietos, išgręžiamos duobės, įrengiama armatūra, dedamos plokštės po rostverku, surenkami klojiniai rostverkui.

Degumo savybės ir saugumas

Polistireninis putplastis veikiamas ugnyje priklauso nuo sąlygų ir medžiagos savybių. Lietuvoje polistireninis putplastis naudojamas su degimą slopinančiais priedais. Pilkasis polistireninis putplastis (neoporas) - grafito priedas - didina šilumos izoliaciją, tačiau ilgalaikis poveikis tiesioginiam saulės spindulių poveikiui reikalauja apsaugos. Polistireninis putplastis, uždengtas tinku ar dažais, gali būti apsaugotas nuo UV spindulių ir vandens.

Polistireno plokštės yra dengtos specialiais klijais, o polių siūlės užpildomos plokštės atraišomis ar montažinėmis putomis. Dėl saugumo priešgaisrinės charakteristikos visos šiltinimo sistemos turi atitikti teisės aktų gaisrinius reikalavimus. Dažnai įrengiama gaisriniu požiūriu saugi sistema su mažais gaisro rizikos šalinimais; degimo temperatūra su degimą slopinančiais priedais siekia 374°C, o paviršiai, kuriuose nėra tiesioginio kontakto su ugnimi, lieka atsparūs. Teisingai naudojant, polistireninis putplastis įrengiama gaisriniu požiūriu saugi sistema.

Ekonomika, aplinka ir ilgaamžiškumas

Polistireninis putplastis gali būti lengvai perdirbamas net iki septynių kartų ir neabejotinai tinka pakartotiniam naudojimui. Polistireninio putplasčio įmonės Lietuvoje siekia gaminti polistireninį putplastį be atraižų ir atliekų. Ši medžiaga tinka visų rūšių gyvenamiesiems, viešosios paskirties ir gamybiniams pastatams šiltinti, su visoms konstrukcijomis, tokiomis kaip pamatų, rūsių išorinės sienos, cokoliai, antžeminės sienos, plokštieji ir šlaitiniai stogai bei grindys.

Polistireninis putplastis yra lengvas, todėl neturi reikšmingos įtakos laikančiųjų konstrukcijų apkrovoms. Jis nekenksmingas aplinkai, vandenyje netirpsta, neišskiria kenksmingų medžiagų, nepūva ir Neyra laikomas saugos rizika. Erdvių saugumui ir sveikatai - EPS be formaldehido; dirbant su EPS nereikia specialių asmens apsaugos priemonių. Atsparumas vandeniui ir mažas įmirkis užtikrina, kad termoizoliacinis poveikis išlieka ilgą laiką.

Šilumos laidumo koeficientas (λ) yra svarbiausias rodiklis: kuo mažesnė λ, tuo geresnė izoliacija. Apskritai EPS plokščių λ svyruoja tarp 0,028-0,043 W/(m·K). Uždaros oro poros užtikrina stabilų izoliacinį efektą. Vanduo pūtimo metu ar įmirkis gali didinti šilumos laidumą, todėl svarbu kad plokštės būtų sandarios, o drėgmė būtų ribojama prie pagrindo.

Saulės spindulių poveikis ilgesniam laikui gali pagelsti ir trapinti pilkąjį putplastį. Apsaugai naudojami dažai, tinkas, laminavimas ar kiti paviršiaus dengimo būdai. Pilkas EPS (neoporas) gali įkaisti, todėl svarbu vengti tiesioginio saulės poveikio arba naudoti uždangalus. Degimo temperatūra su priedais yra apie 374°C, o terminio irimo produktai įsijungia tik tiesiogiai susilietus su ugnimi.

Teoriniai ir praktiniai rinkos segmentai

EPS plokščių tipai pagal kietumą ir storį: EPS50, EPS60, EPS70, EPS80, EPS100, EPS150, EPS200. Pamatų šiltinimui dažnai rekomenduojama naudoti XPS plokštes dėl mažo vandens įgeriamumo ir didelio atsparumo drėgmei bei gniuždymui. Pavyzdžiui, Finnfoam F300 - populiari XPS plokštė po rostverku, rekomenduojamas 10 cm storis. Taip pat populiarūs Pirmieji EPS sprendimai pamatams, tačiau reikia pasirinkti aukštesnio gniuždymo klasės plokštes (EPS100). Pilkasis neoporas - į dominuojančią poziciją kelia grafito priedas, suteikiantis geresnį šilumos izoliacijos rodiklį, bet gali būti jautresnis saulės poveikiui.

Užbaigimas ir priežiūra

Prireikus papildomų sluoksnių ar dekoratyvinių elementų, būtina laikytis klijavimo ir montavimo taisyklių, užtikrinant, kad siūlės būtų užpildytos, o paviršiai išliktų lygūs. Daugelis rekomenduoja papildomus uždangalus ant fasado, kai daromos apkrovos ar veikiama saulės spinduliais. Jei fasadas yra apdorojamas tamsiais dažais, gali kilti per didelis šilumos įšilimas.

Polistireninis putplastis - pagrindinis pasirinkimas pamatų, fasadų ir kitų konstrukcijų šiltinimui. Atsparumas vandeniui, lengvumas ir įsipareigojimai aplinkai daro jį vienu iš prioritetinių sprendimų statybų sektoriuje.

Pasirinkus tinkamą storį ir tipą, įrengimo laikas, priežiūra ir laikymasis technologijų užtikrins efektyvią šilumos izoliaciją visam pastatui. Nors medžiaga yra lengva, jos montavimas turi būti atliekamas laikantis visų techninių rekomendacijų ir saugos priemonių.

tags: #polistirolo #irasas #pagal #stori