Plytelių klijavimas plytų rastu: išsamus pradedančiųjų vadovas su šiuolaikinėmis medžiagomis

Plytelių klijavimas nėra nei labai paprastas, nei pigus darbas, tačiau turint pagrindinius įgūdžius ir naudojant šiuolaikines medžiagas, technologijas bei įrankius, jį galima atlikti savarankiškai. Tai ypač aktualu mažesniuose objektuose, kur meistrai dažnai nenori vykti dėl sudėtingų kampų, nišų ar nedidelės apimties. Šis procesas labiausiai tinkamas pradedantiesiems, kurie klijuoja plyteles ant lygių sienų ir nori suprasti pagrindinius darbo principus, įskaitant nuolydžių formavimą.

Pagrindo paruošimas: kelias į tvirtą ir ilgaamžį klijavimą

Paviršius, kuris bus klijuojamas plytelėmis, turi būti:

• tvirtas ir stabilus;
• neturi būti aktyvių, konstrukcinių plyšių;
• švarus, sausas ir lygus;
• galintis išlaikyti plytelių svorį.

Kilęs abejonių, reikia išbandyti sukibimą su paviršiumi; dažų arba tinko skiedinių fragmentus, kurių sukibimas kelia įtarimų, pašalinti, tą vietą išlyginti remontiniu mišiniu arba klijavimo ir armavimo mišiniu Klebespachtel M. Jei nelygumai nėra didesni kaip 20 mm, jie išlyginami klijavimo ir armavimo mišiniu Klebespachtel M. Didesnius kaip 20 mm nelygumus reikia išlyginti atitinkamo storio termoizoliacinės medžiagos sluoksniu. Įgeriantį pagrindą reikia gruntuoti giluminiu gruntu, silpnai įgeriantį ar stipriai įgeriantį - gruntu Spezialhaftgrund. Šlapias ir drėgnas paviršius turi būti išdžiovintas, o drėgmės priežastys pašalintos. Būtina gruntuoti visus pagrindus. Skiedžiamo priklausomai nuo gruntavimo paviršiaus.

Pagrindo paruošimo praktika

Švarus paviršius: nuvalyti purvą, dulkes, riebalus, nusilupančius dažus arba tinką, pašalinti blogai sukibusius fragmentus bei kitas medžiagas, dėl kurių skiedinio sukibimas būtų prastas; rekomenduojama paviršių valyti slėginiu vandeniu su valymo priemonėmis. Samanos ir grybeliai taip pat turi būti pašalinti, tam galima naudoti biocidinę priemonę Algizid. Nugruntuotas paviršius: įgeriantį pagrindą reikia gruntuoti giluminiu gruntu; silpnai įgeriantį ar stipriai įgeriantį - gruntu Spezialhaftgrund. Sausas: paviršiai turi būti džiovinti ir švarūs, drėgmės priežastys pašalintos. Būtina gruntuoti visus pagrindus.

Plytelių klijų paruošimas ir parinkimas

Klijų paruošimas turi būti tikslus - maišoma maždaug viena dalis vandens ir keturios dalys klijų, masė gerai išmaišoma, po kelių minučių permaišoma dar kartą ir tik tada naudojama. Po kiekvieno maišymo įrankiai turi būti kruopščiai nuplaunami, nes švara tiesiogiai susijusi su darbo kokybe. Plytelių klijai ant paruošto paviršiaus lygia glaistyklė tepami lygiu sluoksniu ir suvagojami dantyta glaistykle, kurios dantukai ne didesni nei 10 mm. Padengti reikia tokį plotą, kad būtų spėta priklijuoti plyteles, kol klijų paviršius išlieka lipnus. Prieš prispaudžiant plyteles įsitikinti, kad ant klijų paviršiaus nesusiformavo plėvelė. Specialūs klijai, kurie jau paruošti naudoti, tepami dantyta mentele (šukomis) vertikalia kryptimi. Klijais ištepti tokį plotą, kokį galima išklijuoti per 10 min. Lanksčias plyteles įspausti į klijus pageidaujamu raštu (standartinis siūlės plotis yra 12 mm).

Klijų klasifikacija suteikia įrankiams ir meistrui aiškų kelią:

• K1 - skirti plytelėms klijuoti ant įgeriančių paviršių;
• K2 - universalūs, elastingi atsparūs apkrovoms plytelių klijai (C2TE klasė);
• K3 - didelio formato plytelėms, ypač elastingi plytelių klijai (C2FES1);
• K4 - universalūs, ypač elastingi plytelių klijai (C2TS1);
• K5 - balti elastingi marmuro ir granito plytelių klijai (C2TE);
• K6 - greitai kietėjantis elastingi klijai (naudojami remontuose).

Klijų įdarbinimo šventas dalykas - pločio įgijimas: plytelės klijuojamos pagal iš anksto paruoštą išdėstymo planą, kuris atsižvelgia į apdailos plytelių dydį, temperatūrines siūles, kampus, angokraščius ir jų išdėstymą. Palangių, angokraščių ir cokolio linijos yra išeitinės klijuojamiems plytelėms plotams paskirstyti. Kitos pagrindinės linijos gali būti žymimos ant fasado paviršiaus naudojant ženklinimo virvę.

Plytelių klijavimo technika

Klijai tepami dantyta mentele vertikalia kryptimi. Padengiamas plotas, kurį galima klijuoti per apie 10 min. Optimali klijavimo temperatūra - +10-20 °C. Plytelės imamos iš skirtingų dėžučių, kadangi gali skirtis atspalviai. Plytelės įspaudžiamos į klijus, kad nugara visiškai priliptų. Standartinis siūlės plotis - 12 mm, jį galima keisti. Kad neištepti užklijuotų plytelių, rekomenduojama klijuoti iš viršaus į apačią. Po prispaudimo - iš karto nubraukus perteklinį klijų sluoksnį, siūlės sudrėkintu teptuku.

Klijų džiūvimo laikai priklauso nuo oro sąlygų ir klijų tipo: nuo 5 min iki 24 val. Esant aukštai temperatūrai (>20 °C), mažam oro drėgnumui (<50%), stipriam vėjui - klijai džiūsta greičiau. Jei klijai džiūna greitai, būtina skubiai prispausti plyteles, greitai išlyginti klijus siūlėse, nuolatos valyti įrankius, klijuoti mažuose ploteliuose. Tam tikromis sąlygomis galima klijuoti kelis m2 iš karto, tačiau dažnai reikia naudoti storesnį sluoksnį ir drėgnesnį šepetėlį klijų išlyginimui siūlėse.

Plytelių klijavimas ant polistireninio putplasčio (EPS/XPS)

Ant XPS grindų plyteles klijuoti nerekomenduojama be išlyginamojo sluoksnio. Dažniausiai virš paklotų XPS bus padarytas 60-100 mm storio išlyginamasis mišinio sluoksnis, po kurio klijuojamos plytelės. EPS putplastis dažnai klijuojamas putomis - tai greičiausias ir paprasčiausias būdas. Aplinkos temperatūra turi būti tarp +5 ir +30 °C. Putų klijavimas užima trumpesnį laiką, nėra maišymo ir laukimo, mažiau tvarkos.

Putų klijavimo principai

Paviršius turi būti tvirtas, sausas ir švarus. Paruoškite putplasčio lakštus, klijavimo putų balioną su pistoletu, peilį ir gulsčiuką. Purkškite putas perimetru ir zigzagu per vidurį. Užpildykite 3-4 cm pločio juostą, spaudžiant lakštą laikykite keletą sekundžių, kol putas stingsta. Tarpas tarp lakštų paliekamas 2 mm, kuris vėliau užpildomas tomis pačiomis putomis. Koreguokite padėtį, kol putos dar neišsistovėjusios.

Dažniausiai klaidos: per mažai arba per daug putų, per trumpai prispaustas lakštas, netinkamas paviršiaus lygumas, per arti sudėti lakštai, netinkamos oro sąlygos. Montavimo metu atmosferos sąlygos labai svarbios: šiluma skatina greitą džiūvimą, todėl reikalinga įtempta kontrolė.

Siūlių glaistymas ir glaistymo technika

Plytelių tarpus galima glaistyti tik visiškai išdžiūvus klijams, bet ne anksčiau kaip po trijų parų. Siūlės turi būti švarios ir sausos, o jų plotis - 8-12 mm. Porėtos, įgeriančios plytelės tarpus galima drėkinti vandeniu prieš glaistant. Reikėtų stengtis užpildyti siūlę iki galo, kad neliktų tarpų. Po glaisto užgijimo paviršių nuvalyti drėgna kempine. Glaistant vengti skersvėjų, tiesioginių saulės spindulių, ir aikštėse lauke būti atsargiems su lietumi ar staigaus džiūvimo rizika.

Kampai tarp sienų ir grindų turi būti glaistomi, o grindjuostės taip pat turi būti pritvirtintos viršuje. Nerekomenduojama keisti glaisto tarpo be atitinkamų plytelių tipų instrukcijų; kai kurioms plytelėms rekomenduojama naudoti 2 mm glaisto tarpus, o didesnėms - 3-4 mm ar daugiau, priklausomai nuo kalibrų ir plytelių dydžio. Pjautos (rektifikuotos) plytelės dažnai klijuojamos su 2 mm tarpu.

Specialūs atvejai: plytelių klijavimas ant įvairių pagrindų

Išskirti keli aktualūs atvejai:

• Gruntavimas ir klijavimas ant gipskartonio sienų laikantis gamintojo instrukcijų ir atstumų tarp statramsčių.
• Jeigu senos plytelės laikosi tvirtai, jas galima klijuoti ant jų, naudojant specialų impregnavimą (akrilų dervų ir kvarco miltelių impregnantą) ir toliau plyteles klijuoti pasirinktais klijais.
• Jei daromos renovacijos metu klijuojamos naujos plytelės ant senų, būtina gerai nuvalyti senas plyteles, užtikrinti jų sukibimą su paviršiumi ir paruošti paviršių gruntu; senąsias plyteles būtina pašalinti arba įlyginti vietas.
• Plytelių klijavimas ant medinių pagrindų gali būti sudėtingas; siūloma naudoti tarpinę medžiagą (cementinę plokštę 6 mm storio Knauf Aquapanel Floor Tile Underlay) ir laikytis papildomų sąlygų dėl vandeniui atsparių klijų su plokštėmis.

Plytelių galutinės detalės: apsauga ir priežiūra

Išklijavus plyteles, klijų likučius reikia valyti specialiais valikliais (pavyzdžiui, Atlas Szop), o kasdieninei priežiūrai - naudoti atitinkamus plytelių valiklius. Jei plytelės yra reljefinės ir labai užterštos, reikia naudoti specialius valiklius, kurie gerai tirpdo nešvarumus (pvz., Erol).

Taip pat galima naudoti šias rekomendacijas dėl specifiškų situacijų:

1. Pagrindinis skirtumas tarp plytelių klijavimo lauko sąlygoms - vandens įmirkis, kuris lemia atsparumą šalčiui. Akmens masės plytelių vandens įmirkis < 0,5 %, todėl lauke tinka šios plytelės.
2. Renovacija - naujų plytelių klijavimas ant senų yra dažnas atvejis, svarbu valyti paviršių, paruošti gruntavimu ir klijais, priklausomai nuo vietos (lauke ar viduje).
3. Nenaudoti dušo patalpose be hidroizoliacijos; naudoti tinkamas hidroizoliacines priemones (pavyzdžiui Atlas Woder E) ir tinkamą vandens nuolydį į trapą.
4. Židinio apdailai plytelių pasirinkimas dažnai nekelia problemų, nes plytelės atsparios >1000 °C temperatūrai. Dėl UV spindulių atsparumo plytelės gali keisti spalvą tik stipriai užterštos ar dažnai valomos.

Kasdieninė patirtis rodo, kad plytelių klijavimas - tai sąmoningas darbas, kuriame svarbiausia - tinkamas pagrindų paruošimas, teisingas klijų pasirinkimas, laikymasis iš anksto parengto išdėstymo plano ir nuoseklus darbas, net kai dirbama ant mažų plotų ar sudėtingų kampų. Galutiniam rezultatui įtakos turi ne tik kokybiški klijai ir plytelės, bet ir darbo laikymos sąlygos bei įrankiai.

tags: #plyteliu #klyjavimas #kaip #plytu #rastu