Moters 18-metė sesuo ir jos 23-ejų metų draugė, vardu Carly, buvo dažnos viešnios jų namuose. Jis pradėjo daugiau laiko praleisti apačioje su mergaitėmis. Vieną dieną jai teko eiti į darbą laisvą dieną. Moteris grįžo trimis valandomis anksčiau ir įėjo į namus. Pakeliui moteris nusiuntė jiems nuotrauką su vyro išdavystės įrodymais. Supratęs, kad tai nepadeda, jis pasakė, kad tai ne "jo kaltė". Neištikimasis neva kentėjo, nes du automobiliai ir namas, kuriame jie gyveno, priklausė jo žmonai. Moteris buvo pasibaisėjusi ir sukrėsta vyro reakcijos.
Ši istorija atspindi plataus spektro iššūkius, kuriuos sukelia išdavystė ir nesutelkta partnerystė: neištikimybės kilmė gali būti gilesnė už vieną incidentą, ji dažnai įsivysto iš ilgalaikio bendravimo trūkumų, emocinio artumo stokos ir paveiktos pasitikėjimo dinamikos. Neištikimybės priežastys gali būti daugialypės: nuo poreikio būti įvertintam iki nepatenkintų emocijų ir saugumo jausmo praradimo. Tokiu atveju žmonės ieško dėmesio, šilumos ir artumo už poros ribų, o tai tampa emociniu užpildymu, kurio ilgisi.
Kaip iš tikrųjų iškyla poros tarpusavio problemos?
Pirmiausia tai poros tarpusavio bendravime iškylančios problemos: trūksta dėmesio, artumo, šilumos, pripažinimo, meilės ir lūkesčių, kurie netenkina vieno ar abiejų partnerių. Verpetas kyla iš ilgesio, trokštant šilumos ir atsidavimo, kurios negaunama iš antrosios pusės. Dažnai tai lemia emocinę tuštumą, kurią užpildo trečiasis asmuo ar naujas romanas. Tokia situacija gali kilti ne tik dėl seksualinių santykių, bet ir dėl bendro besaikio dėmesio trūkumo ar abejingumo.
Kita priežastis - iš keršto, pyktio ar nusivylimo kylantis spaudimas: žmogus jaučia būti atstumtas, įžeidžiamas ir žeminamas, todėl gali pats nueiti į šoną kaip „nubaudimas“ partneriui. Taip pat gali būti atsakas į partnerio neištikimybę ar nusivylimą, kai vienas iš partnerių bando atstatyti įtaką santykiuose. Donžuanai, turintys gilias emocines traumas vaikystėje, dažnai naudoja daugybę ryšių kaip priemonę pasitikėjimo savimi stiprinimui arba kaip būdą išsivaduoti iš vaikystėje patirtos prievartos jausmo.
Išsamiau apie asmenines motivacijas
Daugiau partnerių ir greita jų kaita dažnai gali atspindėti emocinį infantilizmą bei trapumą: žmogus siekia įrodyti sau, kad yra vertinamas ir geidžiamas, siekdamas kompensuoti jausmų stygių. Pajutęs emocinę tuštumą, jis gali ieškoti paguodos už ribų, tikintis, kad nauji santykiai suteiks jausmų saugumą ir pripažinimą. Taip pat gali būti baimė susijusi su įsipareigojimu ar prarasta savarankiškumu, kai žmogus mato santykius kaip praradimo sąsajas su individualumu.
Pasak tyrėjų ir specialistų, dažnai išdavystė nėra vien tik seksualinis veiksmas, o kompleksinis emocinis reiškinys, kurį genuose gali lydėti nepasitikėjimas, pyktis, neatsargus elgesys ir noras įrodyti savo vertę. Socialiniai modeliai rodo, kad kai vienas partnerių laikui bėgant jaučiasi mažiau matomas ar vertinamas, gali kilti impulsas atkurti emocinį ryšį su kitu žmogumi, kuris suteikia reikiamą šilumą ir pripažinimą.
Kaip suvokti ir užkirsti kelią ciklams?
Svarbiausia - atviras pokalbis apie visus lūkesčius ir rūpesčius, perimant atsakomybę už savo mintis ir veiksmus. Tikra partnerystė reikalauja, kad abu nariai būtų pasiruošę dalintis atsakomybe už kasdienes užduotis, o ne laikytis stereotipų apie lyčių vaidmenis. Tyrimai pabrėžia, kad kai vyrai ir moterys abu dirba visą darbo dieną, moterys vis tiek atlieka dvigubai daugiau buities darbų ir trečias kartus daugiau vaikų priežiūros, todėl lygybė namuose yra būtina sąlyga stabiliai santuokai.
Štai keli praktiniai žingsniai, kuriuos siūlo ekspertai: kalbėkitės atvirai apie tai, kas ką daro; perleiskite atsakomybę už visą „maisto produktų“ sritį, ne tik užduotis; būti dėkingai už partnerio indėlį, bet nepaversti jo „pagalba“ jums; kartu kurkite realistišką viziją apie šeimos gyvenimą. Taip pat svarbu įsitikinti, kad namuose dominuoja tikra meilė, o ne baimė prarasti vieną kitą.
Ilgalaikės perspektyvos: ką rodo istorijos apie Veroniką ir Vincentą
91-erių Veronika ir 94-erių Vincentas Juškūnai - pora, kurią įprasmina jų beveik 70 metų bendro gyvenimo istorija. Pora minės 68-ąją Dievo palaimintos santuokos sukaktį per šventes. Jie pasakoja apie tikrą meilę - pirma ir paskutinė - ir atskleidžia, kaip ši meilė išliko nuostabiai darniai. Veronika prisimena jaunystės laikus: “Tai meilė užgimė mokyklos suole? Ne - šokiuose. Užupėje gyveno mano močiutė. Kartą atvažiavau pas ją, o prie upelio kaime vyko gegužinė. Ten Vincas mane pamatė ir pakvietė šokti.”
Pasak Veronikos, Vincas iš pradžių apgalvojo viską ir pasiūlė, kad susituoks. Po santuokos Dotnuvoje jis sutvarkė viską bendro gyvenimo pradžiai, įskaitant būsto įrengimą ir vaikų planus. “Vincas labai vyriškas ir gero būdo,” - giria ją jos vyras. Jie turi du sūnus - Sigitas ir Saulius; vieną iš jų neteko jaunystėje. Abu sūnūs puikiai sutaria su tėvais, o Veronika pastebi, kad šeima visada laikėsi ir kartu stengėsi išlaikyti darnų ryšį.
Veronika prisimena, kaip kartu su vyru dirbo ir kaip jų namuose visada buvo vietos bendroms veikloms. Ji pabrėžia, kad santuoka be paslapties reikalauja nuolatinio įsipareigojimo ir pagarba, o jų santykiai per 68 metus išliko iš ties tvirti: “Kad santuoka būtų laiminga, vyrą ir žmoną turi sieti tikra meilė. Daugiau jokios paslapties ir recepto nėra.”
Pasilikusios savo karjeros pėdsakais, Veronika ir Vincentas kartu išlaikė rajono šviesuolių tapatybę: Veronika - buvusi mokytoja, aktyvi savanoriė, o Vincentas - buvusio Kalnaberžės internatinės mokyklos direktorius. Jie pasakoja apie mokinių, švietimo įstaigų ir bendruomenės ryšius, kuriuos puoselėjo per metus. Tą patirtį vainikuoja jų abipusė pagarba, kurią demonstruoja net sunkiausiais laikais, kai vienas sūnus neteko gyvybės.
Neištikimybės priežastys - praktinis apibendrinimas
Neištikimybė yra daugialypis reiškinys, kurio šaknys gali būti glaudžiai susijusios su socialiniais, emociniais ir psichologiniais procesais. Dažniausiai ją skatina tarpusavio bendravimo problemos, kurios veda prie emocinio išsiskyrimo, pripažinimo trūkumo, nepasitenkinimo ir lūkesčių neatitikimo. Emocinis ilgesys ir vienišumo jausmas gali paskatinti žmogų ieškoti šilumos už poros ribų. Tačiau dažnai šis procesas nėra vien tik veiksmas iš neapykantos ar keršto - tai gali būti bandymas surasti saugumo, dėmesio ir pripažinimo, kurio trūksta santykiuose.
Taigi, santuokoje svarbu ne tik biologiniai ryšiai, bet ir emocinis ryšys, į kurį investuojama nuolat: dalinimasis užduotimis, atvirumas, dėkingumas ir suvokimas, kad lygybė bei tikra meilė yra nuolatinė praktika, o ne vien įsipareigojimo simboliai.
