Perestroikos metu silikatines plytos kainavo kapeikas: istorinė kelionė nuo plaušaplyčių iki šiuolaikinių statybinių medžiagų

Seniausi degtų plytų Egipto statiniai datuojami III-II a. pr. Kr., o dar seniau jie buvo statomi iš nedegtų plaušaplyčių - samãnų. Tokioms plytoms pagaminti žmonės tiesiog imdavo molingą gruntą, išmirkydavo jį, išminkydavo, sumaišydavo su įvairiais priedais (šiaudais, mėšlu, skiedromis ir pan.) ir, medines formas tankiai prigūdę su didele jėga sviestos paruoštos masės, džiovindavo saulėje. Tokios plytos būdavo tvirtos, neduždavo nukritusios nuo maždaug 2 m aukščio, o lyjant nesumirkdavo 1-2 dienas. Neatsparumas drėgmei buvo pagrindinis plaušaplyčių trūkumas, todėl jos nebuvo labai tinkamos drėgnesniam klimatui.

Plačiai paplitusios plytos Europoje augo kartu su Romos imperijos kariuomenės žygiais: romėnų legionieriai plytas naudojo tvirtovėms ir tiltams statyti, o vietinius išteklius naudojo pagalbiniai kariuomenės daliniai. Į skiedinį dėl tvirto rišimo statytojai dėdavo ir kiaušinių baltymų, tad romėnų fortai stovėjo ilgus amžius. Bizantijoje degtos plytos daugelį amžių buvo pagrindinė statybinė medžiaga. Molio (keraminės) plytos Lietuvoje pradėtos gaminti XIII-XIV a., o jų gamybos ir mūrijimo menas atėjo iš Vokietijos ir Lenkijos.

XIV a. pabaigoje Lietuvoje atsirado gotikos stilius, kuris įvedė pažangias plytinės mūro technikas: ankstyvosiose mūro pilyse - Trakų pusiasalio, Medininkų naudotas gotikinis plytų rišimas ir gotikinės angų formos. Gotikos laikais iš plytų mūriuotos sudėtingos konstrukcijos ir meniškos architektūros formos.

Toks pavyzdys Lietuvoje - XV-XVI a. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Lietuvos gotikiniuose pastatuose galima suskaičiuoti apie 140 įvairių profilių plytų. Grakščiausiam šalies gotikos paminklui - minėtai Šv. Onos bažnyčiai - plytų matmenys skyrėsi nuo ankstesnių pirmtakų: esminis skirtumas - padidėjęs ilgio ir pločio santykis, kartais viršijantis 1,3. Tokios proporcijos plytos buvo skirtos gotikiniam mūrui, kuris buvo itin preciziškas.

Mūrininkai, surišdami plytas, kruopščiai derindavo vertikalių siūlių storį. Ši plytinė Lietuvoje jau atšventė 400 metų jubiliejų. 1603 m. Rokuose veikė Bernardinų vienuolyno plytinė, iš kurios gaminių pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno rūmai Kaune. Rokakiemio kaime 1603 m. vienuoliams skirtas sklypas, kad ten būtų gaminamos ir degamos plytos bei čerpės. Šios plytinių tradicijos į Lietuvą įnešė ir plėtėją: XVI-XVII a. Lietuvoje atsirado daug plytinių, kuriose plytos formuodavo rankomis, o jų džiovinimas vyko natūraliai.

Paruošta molio masė įspaudžiama į medinę formą, o perteklius nubraukiamas. Rankomis suformuotos plytų plokštumos būdavo nevienodo šiurkštumo: viršutinė dalis lygesnė, o apatinė - šiurkštesnė. Daugiau kaip prieš 500 metų molį meistrai brandindavo 10 metų, o vėliau - dėl didėjančios paklausos - šis laikas sutrumpėjo iki trejų metų. Šiandien Lietuvoje vis dar yra plytinė, kurioje plytos gaminamos rankomis: „Pirmiausia molis iškasamas, iš jo išvalomi šapai, pašalinamos kitos šiukšlės... vėliau džiovinamas; išdžiūvęs molis dar kartą sušlapinamas, dedamas į specialias medines formas ir vėl džiovinamas. Paskutinis gamybos etapas - plytos degimas ir aušinimas. Vienas žmogus per dieną nulipdo apie šimtą plytų.“

Tradiciškai keraminės plytos Lietuvoje turi ilgus matmenis: ilgio 30 cm, pločio 15 cm, aukščio 9 cm. Kitos plytos yra keliais centimetrais mažesnės. Tokia keramika teikia atsparumą drėgmei, garso izoliaciją ir tvirtinimų laikymą. Dėl tos pačios apkaltos plokštumoje plytos išlaiko formą ir užtikrina rišlumo stabilumą.

Šiuolaikiniai keraminių plytų bruožai: šimtmečiais augęs vystymasis mūro biurokratinėse formose lėmė, kad plytos turi būti tvirtos, atsparios atmosferos poveikiui, o jų šilumos savybės priklauso nuo porėtumo. Keraminių plytų šiltumo paslaptis - daugybė mažų porų, į kurias prasiskverbia oras. Dėl porų ir išnaudojamo molio, plytos gerai sulaiko šilumą: dieną sienos kaupia saulės energiją, o vakare ją pamažu atiduoda kambariui. Apdailos plytos atsparios įvairių atmosferos reiškinių poveikiui.

Olandijoje pradėta gaminti didelio tankio keraminis akmuo, kurio poreikis skatino didesnį degimo temperatūrų tikslumą. Klinkerio plytos gali būti gaminamos dviem būdais: rankiniu būdu formuojamos apdailos plytos ir presuotos plytos. Nors abu gaminiai pagrinde naudoja molį, skiriasi jų gamybos technologija ir kai kurios techninės charakteristikos. Rankiniu būdu formuotos plytos labiau porėtos ir sugeria daugiau vandens. Jos suteikia šaltinėje aplinkoje plėsti vandens poras, o šąlant - plaukti skystingo vandens, todėl plytos neišsikrauna.

Silikatinių plytų ir silikatinių blokelių gamyba prasidėjo vėliau, bet greitai įsitvirtino dėl paprastos gamybos ir aplinkosauginių privalumų. Silikatinės plytos yra pigesnės už daugumą kitų statybinių medžiagų, nedega, sunkiai įgeria drėgmę, atsparios cheminei korozijai ir tinka vidaus bei išorės sienoms mūryti. Vaizdžiai: sienų mūro iš silikatinių plytų skirta ir vidaus pertvaroms, ir išorėms, su galimybe atlikti tinkavimą. Silikatiniai blokeliai yra dažnai naudojami tiek laikančioms, tiek nelaikančioms sienoms ir pertvaroms, taip pat daugiaaukščių pastatų konstrukcijoms.

Silikatinių plytų matmenys ir gamyba: presai gali gaminti 17 pavadinimų plytų, įskaitant paprastų ir tuštymėtų. Pagrindiniai technologiniai reikalavimai priklauso nuo to, kad pagrindas būtų švarus ir lygus, o lauko sienoms reikalingas hidroizoliacinis sluoksnis bei tinkamas lietaus nuvedimo sistemų įrengimas. Silikatinės plytos nenaudojamos krosnių ir kaminų statybai, taip pat ten where gruntiniai vandenys. Plytų gamybai naudojami smėlis, kalkės ir vanduo; kietinant silikatą, taikomas aukštas slėgis 0,8 MPa.

Silikatinės plytos yra palankios aplinkai: jos gaminamos iš gamtinių žaliavų, kietinamos tik 200 °C temperatūros vandens garu autoklavose, todėl jų gamybai sunaudojama mažiau energijos. Silikatinių plytų istorija Lietuvoje: 1929 m. Kauno priemiestyje Petrašiūnuose pradėta silikatinių plytų gamyba, nors tai buvo menka gamykla. Silikatinėms plytoms būdingos savybės: nedega, atsparios cheminei korozijai, įgeriamumas apie 16 proc., skirstomos į sienų mūrymui ir apdailai.

Šioje istorijoje svarbu ir šio turto keitimo kontekstas: statybos kultūroje keičiasi konstrukcijos, o šilumos varža tampa lemiama. Dauguma šiuolaikinių sieninių medžiagų turi būti ne mažiau kaip 3 m2K/W šiluminę varžą, todėl silikatinių plytų platus naudojimas yra racionalus pasirinkimas, kai reikia tiek masyvių, tiek akustinėms reikmėms tinkamų sienų sprendimų. Silikatinės plytos užima svarbią vietą statybinių medžiagų rinkoje dėl savo masės, tvirtumo ir geros garso izoliacijos, o akustinė išraiška kartais pranašesnė nei keraminio mūro dėl didelio masės.

Į Lietuvą entuziastingai atkeliauja didesni matmenys: silikatinių blokelių poreikis didėja dėl mažesnių darbo sąnaudų ir plonos siūlės. Palyginimui su keraminėmis plytomis, silikatas yra "šaltas" mūras, todėl išorinėms sienoms dažnai reikia storesnio šiltinimo, o vidaus pertvaroms - puikiai tinka. Silikatiniai blokai siūlo žymiai mažesnį vienetų skaičių per m², tačiau sunkaus meistriškumo nauda atsiduria didesniuose matmenyse. Silikatinių plytų mūro specifika yra horizontali ir vertikali hidroizoliacija, drenažas, bei tinkamas mūras kas kelias eiles, siekiant išvengti įtrūkimų.

Šiandien silikatiniai gaminiai - ekologiškai subalansuotas pasirinkimas, leidžiantis kurti tvarias, patvarias ir efektyviai įrengtų pastatų sienas, kurios gali užtikrinti ilgaamžiškumą, patikimą tvirtinimą ir gerą akustinę izolaciją, o kartu sumažinti energijos suvartojimą gamybos metu. Silikatinės plytos - masyvus, tvirtas ir akustiškai stiprus mūras su tiksliais matmenimis ir nedegumu, o jų išskirtinumas - gebėjimas derinti konstrukcinius ir aplinkosauginius reikalavimus įvairiuose pastatų tipo projektuose.

Siliktinių plytų gamyba ir jų privalumai

Silikatines plytas gamina iš smėlio, kalkių ir vandens mišinio, kietinant hidroterminėmis sąlygomis ne mažesniame kaip 0,8 MPa slėgyje. Dėl to jų gamybai sunaudojama nedaug energijos ir mažiau teršama gamta. Silikatines plytas deginti nereikia, jos atsparios cheminei korozijai ir įgeriamumas apie 16 proc. Pagrindiniai skirtumai tarp silikatinių ir keramikinių plytų: kilmė, gamybos proceso trukmė, porų struktūra ir šiluminės savybės. Silikatines plytas galima naudoti tiek vidaus, tiek išorės sienoms, o jų didelis masės ir tiksli forma suteikia gerą tvirtinimą ir akustinę apsaugą.

Naujoji karta naudoja didesnius matmenis, mažina siūlių plotą ir didina darbo našumą. Presas gali gaminti 17 skirtingų silikatinių plytų tipų, o didesni matmenys leidžia užpildyti didesnes siena su mažesniu vienetų skaičiumi per m². Silikatines plytas rekomenduojama naudoti ten, kur prioritetą teikiama tylai, tvirtumui ir tvirtinimų laikymui; jos puikiai tinka vidaus pertvaroms ir išorinėms sienoms su išoriniu šiltinimu, kai reikia kuo stabilesnės konstrukcijos ir gera akustinė izoliacija.

Techniniai patarimai mūro darbams

• Pradedant mūryti sienas, užtikrinkite švarų ir lygų pagrindą, klojamas hidroizoliacinis sluoksnis.
• Iškėlus du kampus iki 0,6-1,2 metro, mūrijamos sienos.
• Lauko sienų siūles būtina sutankinti, kad jos nepraleistų atmosferinio vandens.
• Norint padidinti lauko sienų ilgaamžiškumą, įrengti tinkamai lietaus nuvedimo nuo stogo sistemą.
• Silikatinės plytos nenaudojamos krosnių ir kaminų statybai ar ten, kur jas veikia gruntiniai vandenys, pamatams.
• Silikatines plytas galima naudoti įvairiose mūrų konfigūracijose, tačiau reikalingas atitinkamas hidroizoliacijos ir drenažo sprendimas.
• Standartinė siūlė dažnai siekia apie 10-12 mm, o didesnių matmenų blokeliai mažina vienetų skaičių per m².

Keraminių ir silikatinių plytų palyginimas

1. Keraminės plytos: tvirtos, ilgainiui gerai išlaiko šilumos kaupimo savybes, dažnai tuščiavidurės, su siauresnėmis poromis; geros šiluminės varžos, bet didesnė energijos sąnauda deginimo metu.
2. Silikatinės plytos: sunkesnės, tvirtesnės, puikiai laikant tvirtinimus ir garso izoliaciją dėl masės; šaltos išorinės sienos, bet gerai tinkamos su tinku ir išoriniu šiltinimu.

Apibendrinant, silikatinės plytos yra ekologiškai subalansuotos, pigesnės naudoti, lengviau gaminamos ir gali užtikrinti patvarią bei strominimą konstrukciją su gera garso izoliacija. Jos sudaro palankias alternatyvas tradicinėms keraminėms plytoms ir akytbetoniui, ypač kai didelis dėmesys skiriamas aplinkosaugai ir energijos taupymui statant daugiaaukščius ar vidutiniškai didelius pastatus.

tags: #perestroikos #metu #silikatines #plytos #kainavo #kapeikas