Šiame straipsnyje pateikiama Lietuvos filosofinio diskurso (1960-2010 m.) bibliometrinių duomenų interpretacija apie filosofijos disciplinas, kryptis ir tekstų autorius, jų apimtis ir pokyčius posovietiniu laikotarpiu. Eksplikuojama krypčių ir disciplinų struktūra bei kaita, taikant posovietinės transformacijos orientacijų (mimetinės, kontinuacinės, restitucinės ir inovacinės) schemą. Analizuojama autorių bendrijos apimtis ir jos pokyčiai sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiais, taip pat autorių stratifikacija pagal produktyvumą.
Filosofijos problematikos ir metodo dviejų pagrindinių problemų įžvalgos
1) Tarp daugelio filosofinių klausimų dvi pagrindinės svarbios problemos negali būti abejingos ne tik mąstytojui, bet ir kiekvienam gilesniam inteligentui. Tai filosofijos problematikos ir filosofijos metodo klausimai. Tačiau nei filosofijos problematikos, nei filosofijos metodo klausimai nėra tiek ryškūs ir vienaprasmiški, kad autentiškesnis jų supratimas būtų įprastas sąmoningų inteligentų tarpe. Iš tikrųjų, jei pažvelgtume į kai kuriuos šiuolaikinius filosofinius veikalus, įsitikintume, kaip susiaurinta filosofijos problematika ir kaip sutrikęs filosofijos metodas. Sužavėti atskirų mokslų tikslumu ir pažanga, nemažas skaičius dabarties autorių mano, kad tik grynai empirinio turinio problemos ir griežtai eksperimentinis metodas veda į aukštesnės rūšies pažinimą.
2) Žmogaus protas yra įgimtai ir spontaniškai siekiantis pažinti; pažinimas suvokiamas kaip pagrindinė žmogaus buvimo funkcija. Žmogus yra būtybė, kuriai svarbiausia būti sąmoninga; todėl žinojimas yra žmogaus koegzistencinės patirties centras. Priešmokslinis pažinimas apima platų spektrą patirčių - nuo praktinių reikalų iki egzistencinių ir ontologiškai svarbių duotybių; tačiau šioje srityje pažinimo gylis ir sistematiškumas dar nėra filosofijos forma. Filosofija turi išimtinai savo pastangomis ir atsakomybe realizuoti savosios minties potencialą, neatlygindama kitų mokslų faktais ar jų metodais.
3) Šiuolaikinė technologija ir griežtieji mokslai išlieka autoritetingi dėl jų gebėjimo atskleisti objektyvią tikrovę, užtikrinti universalią argumentaciją ir empirinės tikslumo reikalavimus. Mokslinis žinojimas turi būti visuotinai galiojantis, empiriškai pagrįstas ir kiekybiškai išreiškiamas, o jo pagrindiniai principai - empirinis klausimas ir kiekybinis požiūris. Tokia pozicija atsispindi posovietinėje transformacijoje, kurioje filosofija dažnai yra priversta savo įtvirtinimą aiškinti per transformacinius rėmus, įtraukiant mimetines, kontinuacines, restitutines ir inovacines orientacijas, siekiant paaiškinti tekstų autorių bendrijos pokyčius.
Posovietinės transformacijos orientacijų schema
Posovietinės transformacijos orientacijų schema taikoma norint išryškinti, kaip keitėsi filosofinių tekstų kryptys ir diskursinginiai prioritetai sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiais. Kai kurios kryptys galėjo atrodyti išstumtos arba reinterpretuotos, kitos - atnaujintos ar naujai lokalizuotos Lietuvoje. Schema apima mimetines, kontinuacines, restitutines ir inovacines orientacijas, kurios padeda įvertinti pokyčius didaktikos, metodologijos ir problematikos atžvilgiu.
Autorių bendrijos apimties pokyčiai ir stratifikacija
Analizuojama autorių bendrijos apimtis - kiek autorių rašyta sovietiniu laikotarpiu ir kaip ši bendrija transformavosi posovietiniu laikotarpiu. Taip pat nagrinėjama autorių stratifikacija pagal produktyvumą: kas buvo produktyviausi lyginant skaičių, įrašų skaičių, temų įvairovę ir įtakoje Lietuvos filosofiniame discurse. Tokie duomenys leidžia įvertinti, kaip keitėsi skaitmeninės kultūros, institucinės struktūros ir akademinės bendruomenės hierarchijos.
Disciplinų ir kryptčių apimčių apžvalga
Bibliometriniai duomenys rodo, kaip įvairios filosofijos disciplinos ir kryptys išsivystė per laikotarpį. Analizė padeda išryškinti, kurie klausimai ir kurkliųteliai buvo svarbiausi sovietiniu laikotarpiu, o kurie - posovietinėje Lietuvos filosofijoje. Taip pat analizuojama, kaip tekstų autoriai susiklostė bendrijoje: ar buvo aiškios „centrinės“ figūros, ar dominavo ko-makroskopiniai autoriaus tinklai; ar radosi nauji krypčių deriniai ir sintezės.
Tekstų autoriai ir jų įtaka
Autorių bendrijų dinamika susijusi su jų produktyvumu ir įtakos matavimo kriterijais. Svarbu įvertinti, kaip posovietinio laikotarpio tekstai įtakojo filosofijos diskursą, kokios kryptys įgijo naujas interpretacijas ir kaip pasikeitė diskurso centrų geometrija Lietuvoje.
Kiekvieno laikotarpio apibendrinimas per lyginamąsias istorines sociologines koncepcijas
Naudojant lyginamąsias istorines sociologines tyrimų priemones, galima paaiškinti, kaip modernizacija, sovietinė ideologija, posovietinės reformos ir kultūrinės permainos paveikė filosofijos problematiką ir metodą Lietuvoje. Orientacijos schema padeda sisteminti pokyčius ir atskleisti, kokie procesai lėmė disciplinų ir krypčių kintamumą, kaip keitėsi discurse įtakos centrai ir kur buvo nusidriekęs autoriaus tinklas.
Duomenų įtraukimas į galutinę struktūrą
Šiame straipsnyje naudojamos nuosekliai atrinktos nuorodos iš pateikto teksto, kurios padeda komponuoti išsamų vaizdą apie Lietuvos filosofijos diskursą 1960-2010 m. laikotarpiu, įskaitant tai, kaip mimetinės, kontinuacinės, restitucinės ir inovacinės orientacijos formavo turinį ir metodiką, bei kaip autorių bendrijos skirstėsi pagal produktyvumą.
Santrauka ir praktiniai įžvalgos tyrėjams
Tyrimas parodo, kad Lietuvos filosofinis diskursas per 1960-2010 m. laikotarpį patyrė reikšmingų struktūrinių pokyčių. Orientacijų scheme ir bibliometriniai duomenys leidžia suprasti, kaip tekstiniai kūriniai, kryptys ir autorių bendrijos prisidėjo prie diskurso plėtotės posovietinėje erdvėje. Tuo pačiu šie duomenys atskleidžia, kokie veiksniai formavo autoriaus stratifikaciją ir kaip išryškėjo nauji bendradarbiavimo modeliai.
Metaduomenys meta description ir raktiniai žodžiai
tags: #pamatines #filosofijos #zinios