Pamatinė žmogaus dorybė — drąsa

Pagrindinė priežastis yra baimė, bailumas. Drąsus žmogus yra, sakykime, atviras žmogus. Jis nebijo; nebijo netgi to, kad jį apgaus. Nes visada bet koks žmonių santykis yra rizika. Bet koks, netgi tarp pačių artimiausių žmonių.

„Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos yra antrinės. Jeigu [žmogus] yra bailys, tada visos kitos nieko nebereiškia.“ Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus. Antra savybė - jis nebijo pasitikėti. Jis nebijo būti apgautas. Na ir kas, kad mane apgaus? Nebūna taip, kad tik vienas pralaimi. Visada pralaimi abu.

Drąsa, autonomija ir laisvė kaip sąlygos tikrojo žmogaus

Antra (man reikia kreiptis į graikus) yra autonomija. Dažnai vartojamas, subanalintas iki šleikštulio šitas žodis, bet ką jis reiškia? Jis reiškia labai paprastą dalyką - žmogaus sugebėjimą apriboti, sąmoningai, savo prigimtinį egoizmą. Nes mes visi esame egoistai, ir tai yra gerai, kad mes esame egoistai, tai yra variklis, viso mūsų gyvenimo variklis. Bet aukšto rango žmogus, o tai visų pirma drąsus žmogus, jis sugeba sąmoningai, šaltakraujiškai apriboti savo tamsųjį egoizmą, suprasdamas paprastą dalyką, kad vienas jis nieko negali, kad tu visada esi bendruomenėje.

Aristokratas yra laisvas žmogus. Bet laisvė, pabrėžiu, yra būtent sugebėjimas apriboti savo egoizmą. Tai ir yra laisvė. O tu pats žinai, kaip dabar yra suprantama laisvė. Būk laisvas reiškia daryk, ką nori: turėsiu daug pinigų - būsiu laisvas, užsidėsiu tam tikros rūšies higieninius paketus - būsiu laisva, ir taip toliau, ir taip toliau. Deja, laimei ar nelaimei, laisvė yra savęs apribojimas. Tik tiek, kiek tu gali save apriboti, tiek tu esi laisvas žmogus.

Drąsa kartu su intelektu

Čia graikai yra nepranokstami mokytojai šituo požiūriu; nors iš šitos maksimos labai dažnai tyčiojamasi negraikiškų Vakarų literatūroje, Sokratas labai puikiai pasakė: dorybė yra žinojimas, o Platonas pridūrė: reikia matyti bendruomenės idėją. Kitaip tariant, žinoti, kad tu, kad ir koks būtum vyras, ir netgi tuo atveju, kai tu drąsus vyras, vis dėlto privalai turėti labai aukštą intelektą. Tik tada tu gali sąmoningai apriboti savo tamsulius, savo egoistinę prigimtį.

Ir vėlgi, drąsa plius labai aukštas intelektas, sugebėjimas matyti save visumoje - ar septynių žmonių bendruomenėje, ar, sakykime, to, kas vadinama tautos bendruomene, ar to, kas vadinama valstybės, Seimo, universiteto bendruomene.

Drąsa ir žodis: įsipareigojimas bei atsakomybė

Krkščionybė yra žodžio arba kalbos religija. Kitaip tariant, krikščionybė taria: kalba arba žodis yra aukščiausia religija. Jau savaime čia glūdi liepinys. Tu turi laikytis žodžio. Bet ką reiškia laikytis žodžio? Reikia grįžti prie to, nuo ko pradėjome. Tai reiškia apriboti save. Žodis visada apriboja, kalba normuoja pagal pačią savo prigimtį. Ji liepia. Nėra tokios kalbos, kuri būtų faktų kalba; nėra tokios kalbos, čia yra iliuzija. Kalba visada yra.

Kas yra įstatymas, jeigu jis gerai suprastas? Tai yra žodžio laikymasis. Perfrazuosiu Saint-Exupéry: įstatymas turi būti tavo širdy. Bet ta širdis man netinka. Tu turi pats būti sau įstatymas. O jeigu įstatymas suprantamas kaip dabar - kaip bizūnas, - na, tai kuo čia tada, atsiprašau, skiriamasi nuo tironijos? Tik čia yra anonimo tironija. Anonimiškos kalbos tironija.

Atšaukimo kultūra, persekiojimas už pažiūras ir drąsos reikšmė šiandien

Prieš kurį laiką rašiau apie visame pasaulyje augantį krikščionių persekiojimą ir atšaukimo kultūrą (angl. cancel culture). Kaip ši naujoji cenzūra reiškiasi JAV visuomenėje, galima susipažinti neseniai lietuviškai pasirodžiusioje garsaus apžvalgininko Beno Shapiro knygoje „Autoritarinis momentas“. Ir knyga, ir manasis straipsnis pasirodė tokiu metu, kai ir mūsų šalyje ši atšaukimo kultūra atsiskleidė visu gražumu - kilus skandalui dėl LRT vadovybės vykdyto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės ir žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimo.

Šie įvykiai tarsi patvirtina - naujoji persekiojimo už pažiūras kultūra jau ir Lietuvoje. Tačiau toks persekiojimas mūsų šalyje jau seniai yra gana įprastas. Jis ne visada atviras ir dažniausiai nepasiekia viešosios erdvės. Bene akivaizdžiausias ir labiausiai nuskambėjęs persekiojimo už pažiūras akademinėje erdvėje atvejis - prof. Vytauto Radžvilo išgujimas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI).

Profesorius čia magistro studentams ne vienerius metus dėstė aukšto intelektualinio lygio Europos idėjos kursą, į kurį studentai, norėdami paklausyti, verždavosi net iš kitų kursų ir programų. Tačiau 2017 m. akivaizdu, kad tai buvo atvirai ideologinė kritika už „neteisingą“ nuomonę, tačiau prašymą administracija patenkino ir kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programos tikslams - supažindinti su Europos idėjos raida. Vėliau prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI, kur daugybę metų dėstė ne tik magistro studentams, bet dar ir klasikinę politinę filosofiją pirmakursiams.

Kad ši atšaukimo kultūra veikia būtent krikščionišką, arba klasikinę pasaulėžiūrą turinčių asmenų atžvilgiu, iliustruoja dar viena aplinkybė iš VU TSPMI gyvenimo. Dar 2010 m. TSPMI pradėjo dėstyti Natalija Arlauskaitė, kuri dėstė socialines teorijas, nors pagal išsilavinimą yra rusų filologė, o jokių publikacijų sociologijos srityje neturėjo. N. Arlauskaitė dėstė vadinamąją kritinę teoriją (neomarksizmą) ir pasižymėjo skandalingu dėstymu, pavyzdžiui, per paskaitas rodydavo vaizdo įrašus su nuogais transseksualais. Dėl Arlauskaitės dėstymo tuomet net 60 studentų kreipėsi į TSPMI administraciją ir ne dėl dėstytojos pažiūrų, o dėl kompetencijos. Tačiau TSPMI administracija ne tik neatsižvelgė į studentų kreipimąsi, jie dar ir buvo apkaltinti „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų“. Vėliau N. Arlauskaitė tapo profesore ir ėmė vadovauti vienai iš magistro programų.

Galima būtų sakyti, kad doc. dr. J. Mažylės ir prof. V. Radžvilo atvejai - tik pavieniai ir neparodantys akademiniame pasaulyje vyraujančios tendencijos. Problema ta, kad dauguma atvejų neiškyla į viešumą dėl pačių nukentėjusiųjų nenoro. Straipsnio autorius žino dar bent kelis universitetuose dėl savo pažiūrų skaudžiai nukentėjusius profesorius ar mokslų daktarus, kurie, deja, atsisakė viešinti savo pavardes.

Persekiojimo pavyzdžiai mokyklose ir viešojoje erdvėje

Prieš porą metų svetainėje Lrytas.lt pasirodė publikacija „Diskriminaciją dėl savo orientacijos patyręs Marius po 10 metų ryžosi parašyti laišką jį įskaudinusiai mokytojai“, kuriame esą atskleidžiama liūdna LGBT moksleivių realybė. Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai pasigilinus į situaciją, pasirodė, kad diskriminaciją ir persekiojimą patyrė visai ne moksleivis, o būtent jį neva skaudinusi mokytoja. Pasidomėjus giliau, pasirodė, kad tikybos mokytoja Sigrida Norvaišienė tiesiog ramiai pristatė Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualių santykių atžvilgiu, bet nebuvo jokių įrodymų, kad būtų bent vieną kartą įžeidžiai atsiliepusi apie pačius asmenis.

Kitais atvejais anoniminės publikacijos ir pasakojimai be konkrečių faktų kuria baimės atmosferą. Kaip visai neseniai Lryto svetainėje pasirodžiusi „Kunigo kalba vienoje sostinės mokykloje be žado paliko ir tėvus: 'Sunkiai galvoje tilpo'“. Joje neįvardinant nei konkrečios mokyklos, nei konkretaus kunigo, nei pateikiant kokių nors įrodymų piktinamasi, kad vienas kunigas vienoje mokykloje pasakė prieš LGBT ideologiją nukreiptą kalbą.

Prisiminkime ir Kretingos katalikiškos Pranciškonų gimnazijos atvejį: jos kapelionas br. Paulius Vaineikis OFM šv. Mišių metu išsakė Bažnyčios mokymą apie LGBT ideologiją ir homoseksualizmą. Katalikiškos gimnazijos šv. Mišiose per pamokslą išsakyta katalikiška pozicija užkliuvo žiniasklaidai, o po išpūsto didelio skandalo brolis Paulius atleistas iš gimnazijos kapeliono pareigų. Nors brolis nepabūgo ir nepuolė „atgailauti“, pranciškoniškoji gimnazija pabūgo ir pasidavė minios teismui.

Dar vienas iškalbingas pavyzdys - Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės atvejis. 2017 m. viena mokinė paviešino pamokoje rodytas skaidres, kuriose homoseksualizmas pateikiamas kaip iškrypimas ir dalijamasi keliais statistiniais faktais apie homoseksualius lytinius santykius. Mokytoja čia, mano manymu, peržengė ribas ne todėl, kad pateikė neva klaidingą informaciją, bet todėl, kad apie tokius nepadorius dalykus mokiniams apskritai nederėtų kalbėti. Nors pateikiant informaciją ir buvo suklysta, bet kilo neadekvati reakcija, įvairių žinomų asmenų ir net švietimo ministrės reikalavimai mokytoją atleisti ir niekada „nebeprileisti prie vaikų“, neatlikus jokio tyrimo iš karto mokytojai pritaikyti griežčiausias sankcijas.

Atšaukimo kultūros tikslai ir poveikis visuomenei

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas - sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo - pašalinimo. Ši sistema veikia labai efektyviai - kiek dar būtų galima papasakoti viešumos nepasiekusių persekiojimo atvejų, jeigu tik persekiojamieji sutiktų jais pasidalinti!

Bet dažniausiai sulauki atsakymo apie nenorą viešintis, nenorą atskleisti savo pavardės ir t. Žinoma, kelias „atgal į visuomenę“ visada lieka - tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“.

Kalno pamoksle Jėzus labai gražiai ir paguodžiančiai įvardina, kas laukia persekiojamųjų dėl tiesos: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Tad turėkime drąsos.“

Drąsa kaip pamatinė krikščionio charakterio savybė

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės. Lietuvoje atšaukimo kultūra kol kas dar veikia neformaliai, bet greičiausiai ateityje reikės bylinėtis teismuose, dėl savo pozicijų gynimo patirti daug finansinių išlaidų.

Pakartosiu: drąsa, sugebėjimas apriboti savo egoizmą ir galų gale laisvė. Ir jeigu visuomenėje ar bendruomenėje trūksta šitokių žmonių kritinės masės, šita bendruomenė geriausiu atveju gali tik vegetuoti, bet nesukurti to, ką Aristotelis vadina gražiu gyvenimu. Nes pas mus geras gyvenimas suprantamas labai paprastai - turtingas gyvenimas. Aristotelis visai ne tą turi galvoje. Žinoma, svarbu ir turtas, bet ne tik turtas.

Demokratija, geriausieji ir valstybės klestėjimas

Nepainiokim demokratijos su minios valdžia. Deja, bent jau dabar ji taip yra suprantama. Demokratija yra gera tada, kada bendruomenę ar valstybę aktyviai valdo geriausi. Tu turi pats būti sau įstatymas.

Kada suklestėjo Atėnų demokratija? Periklio laikais. Bet įsidėmėk - Periklio laikais! Tada, kada faktiškai valstybės lyderis buvo toks žmogus, kokius apskritai žmonijos istorijoje, aš bijau pasakyti, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tai buvo neįtikėtinas žmogus. Bet būtent neįtikėtinas tuo, kad jis puikiausiai įkūnija būtent šias tris savybes: jis buvo drąsus žmogus, jis buvo autonomiškas žmogus, jis buvo laisvas žmogus. Jis turėjo nepaprastai aukštą intelektą, turėjo neįtikėtiną sugebėjimą riboti save, be kita ko, aišku, puikus oratorius, kas irgi rodo labai aukštą intelektą. Ir štai būtent Atėnų demokratija klestėjo kaip tik tada, kada pagal dabartinius standartus pasakytų: na, kas čia dabar, čia gi autokratija! Kai miršta Periklis, prasideda smukimas.

Jeigu spėti, kad iš tikrųjų tikrai demokratijai, tautos valdžiai yra reikalinga tikrų aritokratų - jų nesant prasideda dekadansas. Visose srityse. Beje, kas dar labai įdomus dalykas, čia aš galbūt nukrypsiu šiek tiek nuo temos, - kaip tik tada suklesti technologija! Technologinis mąstymas. Paimk Aleksandriją. Faktiškai Graikijos kultūra ir valstybingumas yra sunaikintas. O tada didieji atradimai - garo mašinos ir visokie tokie dalykai. Jeigu dar pridėti tą kriterijų, tai man jau baisu: tada technologinė visuomenė, kokia ji yra dabar, yra totalinio dekadanso visuomenė.

Istorinis kontekstas ir galimybės

Reikia pasakyti paprastai: mūsų istorija yra katastrofiška. Tauta, kurią naikina bolševikai, keli šimtmečiai baudžiavos, galų gale netgi ta kraujo aristokratija mus išdavė. Suprantama, kad čia yra labai sunku netgi tiems prigimtiniams aristokratams išsiskleisti. Be abejo, tokioje Anglijoje ar galbūt netgi Jungtinėse Valstijose tai lengviau padaryti, ten dar išlikusi tradicija.

Pagalvok pats: Amerikoje niekada nebuvo teroro, bent jau atviro; na, pilietinis karas, bet vienas, ir vyras prieš vyrą. Jeigu sudėti viską, tai Lietuva dar niekada nebuvo tokioj palankioj situacijoj. Bet kas man labiausiai kelia siaubą, kad lyg tai niekas ir nenori pasinaudoti šia situacija. Vienintelis diegiamas per visus kanalus tikslas - prisiplėšti bet kuria kaina. Tada mes būsime laimingi.

Man atrodo, pats baisiausias dalykas, kad mes nebemokame gyventi čia ir dabar. Nelaukti ko nors, daryti dabar, čia! Dabar, prie šito stalo. Už vaikus aš negaliu gyventi. Jiems tiesiai sakau: jūs gyvensite už save, aš gyvenu už save. Man nerūpi ateitis, tam tikra prasme.

Turėkime drąsos. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

tags: #pamatine #zmogaus #drasa