Visas Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis apima 123 hektarų plotą. Čia saugomas Baltijos jūros skardis ir jo gamtinė aplinka. Prieš 12-15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Aukščiausia jo viršūnė ir vadinama Olandų kepurės kalnu. Olandų kepurės kalnas yra nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16-18 metrų aukščio kriaušiu. Tokio aukšto skardingo jūros kranto Lietuvos pajūryje daugiau nėra. Olandų kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą. Ardomas jis maitina smėliu puikiuosius Palangos ir Girulių paplūdimius.
Olandų Kepurės kalnas nuo seno buvo apaugęs pušų ir ąžuolų sengire, sudarydamas ryškų kontrastą aplink plytinčiai pustomo smėlio lygumai (palvei), todėl kalnas buvo geras orientyras jūreiviams ir žvejams. XVII amžiaus pabaigoje sudarant Klaipėdos uosto žemėlapius pradėta žymėti Olandų kepurės vieta. Oficialiai šis kalno pavadinimas žemėlapiuose ir locijose buvo įteisintas 1818 metais. Tais pačiais metais ant skardžio buvo pastatyti ir įspėjamieji ženklai laivams. Vietiniai gyventojai dar XIX amžiuje - XX amžiaus pirmoje pusėje vadino vietovę Melnmuiže (iš kuršių, latvių „Juodasis dvaras“).
Į Pietus ir į Šiaurę nuo Olandų kepurės eina status senovinis Litorinos jūros kranto šlaitas, bangų suformuotas prieš 5-7 tūkst. metų. Santykinis šio senovinio šlaito aukštis (nuo jūros terasos apačioje iki moreninio gūbrio viršuje) yra 8-21 m. Čia susidarė gilios šaltiniuotos griovos su trumpais srauniais upokšniais. XIX amžiaus pabaigoje, apželdinant Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietose buvo sukurtas klaipėdiečių pasivaikščiojimams skirtas parkas, įveisti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Šlaito viršuje įrengtos regyklos su pavėsinėmis.
Atsitraukdamas ledynas Lietuvos pajūryje suformavo ir unikalų moreninį gūbrį, vadinamą Olandų kepure. Šis kalnas (24,4 m virš jūros iškilusi parabolinė kopa) nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16-18 m aukščio nuožulnuma. Manoma, kad kalnas gavo „Olandų kepurės“ pavadinimą dėl jo panašumo į olandišką kepurę, kai žiūrima į jį iš jūros pusės. Olandų Kepurės kalnas nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, nes apaugęs pušimis ir ąžuolais gerai išsiskyrė smėlio lygumoje. Nuo skardžio atsiveria jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimių.
Nuo skardžio patogu stebėti virš jūros skrendančius paukščius. XIX a. pabaigoje, apželdinant Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietose buvo sukurtas pasivaikščiojimams skirtas parkas, įveisti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Prieš 12-15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Aukščiausia jo viršūnė vadinama Olandų Kepurės kalnu. Tai - virš jūros iškilusi 24 metrų parabolinė kopa, supustyta ant moreninio gūbrio. Olandų Kepurės kalnas yra nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16-18 metrų aukščio šlaitu. Tokio aukšto skardingo jūros kranto Lietuvos pajūryje daugiau nėra.
Olandų Kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą. Gruntinių vandenų ardomas Olandų Kepurės skardis byra 50 cm per metus greičiu, o bangų išskalautos morenos nuobiros maitina smėliu puikiuosius Palangos ir Girulių paplūdimius. Yra žinomi trys atvejai, kai žmonės rado iš skardžio išskalautus 23 tūkst. metų senumo mamuto kaulus, kurių du saugomi Pajūrio regioninio parko lankytojų centre.
Olandų Kepurės kalnas nuo seno buvo apaugęs pušų ir ąžuolų sengire, sudarydamas ryškų kontrastą aplink esančiai smėlio lygumai (palvei). Taip kalnas buvo geras orientyras jūreiviams ir žvejams. XVII a. pabaigoje sudarant Klaipėdos uosto žemėlapius, pradėta žymėti Olandų Kepurės vieta. Oficiali šio kalno pavadinimo įteisinimo data - 1818 metai. Tais pačiais metais ant skardžio buvo pastatyti ir įspėjamieji ženklai laivams. Vietiniai gyventojai dar XIX-XX a. pirmoje pusėje vadino vietovę Melnmuiže.
Pažintinis ekologinis takas LITORINA driekiasi nuo Olando kepurės Klaipėdos kryptimi. Litorinos pažintinio tako ilgis apie 2 kilometrų. Įveikti visą taką nuo pradžios iki pabaigos, neskubant, užtrunka apie 1-2 valandas. Žygeiviai keliauja skardžiais, Baltijos jūros pakrantėje. Šie skardžiai yra išlikusi, prieš 8000 metų tyvuliavusios Litorinos jūros kranto linija. Tęsiant žygį pasiekiamas unikalus miškas, kurį prieš daugiau nei šimtą metų pasodino Klaipėdos miesto pirklių gildija. Dėl šios priežasties miškas nėra natūraliai susiformavęs; jame sutinkami visai šiam Lietuvos kraštui nebūdingi medžiai. Miške auga šimtamečiai maumedžiai, platanalapiai klevai, bukai ir kėniai. Šių neįprastų pajūriui medžių miškas primena dvaro parką. Vaikštant taku lankytojai gali ne tik pasigrožėti pasakiškais Baltijos jūros ir buvusios Litorinos jūros kranto vaizdais, bet ir susipažinti su istorija. Ši pasivaikščiojimo trasa tinkama kiekvienam - įspūdingas kraštovaizdis ir raminantis Jūros ošimas abejingų nepaliks.