Nuotekų šalinimas yra tokia pat svarbi pastato inžinerinė dalis, kaip ir vandentiekis, šildymas bei vėdinimas. Tinkamai įrengta kanalizacija padės efektyviai ir be problemų pašalinti nuotekas, palaikyti švarią aplinką ir tausoti gamtą. Nuotekų sistemą lengviausia montuoti pradiniame statybų etape, kai jau įrengti pamatai, prieš betonuojant juodgrindes. Gyvenvietėms, daugiabučiams ar komerciniams pastatams centralizuota kanalizacijos sistema yra projektuojama inžinierių pagal galiojantį LR statybos reglamentą (STR) kartu su pastato konstrukcijomis ir kita įranga. Informacija saugoma visą pastato gyvavimo laiką, kad prireikus galima būtų nesunkiai pastatus renovuoti, tame tarpe ir nuotekų sistemą bei jos dalis.
Žodis kanalizacija kilo iš prancūziško canalization ir reiškia nuotekų surinkimą požeminiuose ar sienose paslėptuose kanaluose - vamzdynuose, kuriais jos patenka į miesto centrinius vandens valymo įrenginius arba vietinės nuotekų sistemos talpas, ten yra išvalomos ir išleidžiamos į vandens telkinius arba panaudojamos laistymui. Kad nuotekų šalinimas yra svarbus pagrindinėms higienos reikmėms, žmonija suprato jau prieš 5000 metų, atsiradus pirmiesiems miestams ir gyvenvietėms. Senovės Romoje Cloaca Maxima buvo didžiulis, 7 m pločio nuotekų vamzdynas. Lietuvoje XVI-XVII a. pradžioje Vilniaus Žemutinėje pilyje statant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus naudoti pažangūs sanitariniai bei inžineriniai sprendimai, šalia pastatų rasti uždari nuotekų, lietaus ir gruntinio vandens surinkimo kolektoriai.
Nuo XIX a. pabaigos kanalizacijos gaminiai buvo iš ketaus arba keramikos. Ketiniai vamzdžiai rūdijo ir buvo nepatogūs naudoti, todėl šiuolaikinių technologijų dėka ilgainiui įsitvirtino plastiko vamzdynai. Vidaus kanalizacijos sistemoje dažnai naudojami pilkos spalvos vamzdynai, nors jie gali būti ir balti arba juodi. Jų trūkumas - prasta garso izoliacija, todėl dažnai girdimas triukšmas tarpaukštiniuose vertikaliuosiuose stovuose. Lauko vamzdynui naudojami oranžinės spalvos gaminiai, jie storesnių sienelių ir atsparūs smūgiams. Išorės vamzdynai klojami apie 1 m gylyje, kad žiemos metu nuotekos neužšaltų.
Projektuojant vidinę kanalizaciją, svarbu laikytis taisyklės, kad vamzdžio ilgis būtų kuo trumpesnis: įrenginiai turėtų būti kuo arčiau kanalizacijos įvadų, slepiamų sienose ar kanaluose. Unitazas jungiamas prie vertikalaus pastato vamzdyno 110 mm skersmens vamzdiu, formuojant 1-2 proc nuolydį. Jei planuojama dušo kabina su įleidžiamu į grindis padėklu, reikia įvertinti perdengimo aukštį, kad užtektų vietos sifonui. 50 mm vamzdynai dažnai naudojami praustuvei ar plautuvei prijungti prie nuotekų stovo.
Kodėl svarbu laikytis 1-2 proc nuolydžio? Nuolydis leidžia susikaupusiems nešvarumams būti išplautiems, o per didelis nuolydis gali nepalikti laiko susikaupti nešvarumams, o per mažas - priversti nešvarumus likti vamzdyne. Populiariausia yra savitakinė kanalizacija gravitaciniu principu. Siurblinės yra įrengiamos tik ten, kur aukštai gruntinis vanduo ar žemiau kolektoriaus įrengimas tapo būtinas. Montuojant galima naudoti mažesnio skerspjūvio vamzdžius nei reikalauja savitakinė sistema.
- Gyvenamųjų namų kvartaluose vis dažniau namai jungiasi į bendrą nuotekų šalinimo sistemą. Tai reiškia didesnį projektų sudėtingumą ir reikalavimą koordinuoti su vietiniais inžineriniais tinklais bei institucijomis.
- Prieš kasinėjimus būtina atlikti komunikacijų aptikimą, kad nebūtų pažeisti vamzdynai ar kabeliai; naudojami detektoriai ar georadaras.
- Vamzdžiai klojami ant smėlio pagalvės, o prisijungimo prie kolektoriaus vieta įrengiama su specialiu šulinio elementu ar sedilinės jungtimi.
- Prieš užpildant tranšėją, vandens tiekimo įmonės atstovas turi patikrinti gylį, nuolydį ir medžiagas.
Kiek kainuoja pajungimas? Apytiksliai vertinant techninių sąlygų gavimą, projektą, leidimą, žemės darbus, klojimą, prisijungimo mokestį - galutinis įvertinimas gali svyruoti nuo kelių tūkstančių iki dešimčių tūkstančių eurų, priklausomai nuo atstumo iki kolektoriaus, reljefo ir kitų veiksnių. Dažniausiai rekomenduojama gauti kelis pasiūlymus ir palyginti dėl kainos, darbų apimties ir garantijų.
Prijungiant centralizuotą tinklą, reikia laikytis teisės aktų reikalavimų: dokumentai, techninės sąlygos, projektas, leidimas, darbai, priėmimas ir registracija. Pajungimo procesas gali užtrukti 3-6 mėnesius. Svarbiausia yra pradėti nuo techninių sąlygų gavimo ir iš anksto nuspręsti dėl projekto. Dažnai būtina įtraukti į procesą patyrusį projektuotoją, kuris koordinuos visą procesą ir padės įveikti biurokratinę-logiką.
Sekantis aspektas - lietaus nuotekų valdymas. Lietaus vanduo dažnai netrukdo į buitinės nuotekos, o kai kuriais atvejais geriausia nukreipti į infiltravimo blokus ar specialias talpas. Pasirenkant sprendimą, būtina įvertinti gruntą, gruntinio vandens lygį ir vietovės klimato sąlygas. Lietaus nuotekų surinkimas turi būti įrengtas išlaikant paviršiaus apsaugą ir hidroizoliaciją, kad vanduo nepatektų į pamatus ar rūsį.
Reljefas sklype - vienas iš svarbiausių veiksnių. Būtina paruošti aikštelę, išlyginti reljefą, pašalinti akmenis ir šaknis, o trasų maršrutą derinti taip, kad vamzdynas būtų beveik tiesus, su minimaliais posūkiais. Jei reljefas status, gali prireikti tarpinių šulinių ar siurblinės. Vaisingas planas - pastatyti nuotekų vamzdyną taip, kad jis būtų ilgio atžvilgiu kuo trumpesnis nuo namo iki įrenginio.
