Nemuno deltos regioninis parkas - vienas unikaliausių Lietuvos kampelių, garsėjantis ne tik nepakartojamu kraštovaizdžiu, bet ir turtingais žuvų ištekliais.
Šis vandens labirintas, kurį sudaro daugybė Nemuno atšakų, protakų, senvagių ir Kuršių marių pakrantė, nuo seno traukia žvejus iš visos Lietuvos ir užsienio.
Nemuno deltos regioniniame parke galioja sezoninis draudimas žvejoti karšius jų neršto metu - nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d.
Žvejybos taisyklių pažeidėjams gresia rimtos sankcijos. Už neteisėtą žvejybą draudžiamu laikotarpiu ar draudžiamose vietose gali būti skiriama administracinė bauda nuo 600 iki 1500 eurų ir naudotų įrankių konfiskavimas.
Žuvų įvairovė ir populiariausios rūšys
Nemuno deltos regioninis parkas garsėja savo žuvų įvairove. Čia galima sugauti tiek gėlavandenių, tiek pusiau jūrinių rūšių atstovų.
Karšiai
Karšiai - viena iš gausiausių ir populiariausių žuvų rūšių Nemuno deltoje. Šios žuvys gali užaugti iki įspūdingų dydžių, ypač Nemuno žemupyje. Karšiai mėgsta gilias, ramias vietas su dumblėtu dugnu. Jie aktyviai maitinasi anksti ryte ir vakare. Geriausia žvejoti karšius feederio tipo meškerėmis, naudojant sliekus, kukurūzus ar specialius karšių masalus.
Karšių žvejyba yra viena iš mėgstamiausių žvejybų daugumai žvejų. Karšiai užauga dideli, jų yra beveik visuose vandens telkiniuose, pagauti karšį reikia išmonės ir juos galima gaudyti beveik ištisus metus. Dažniausiai karšiai gaudomi dugninėmis meškerėmis, nors yra žvejų, kurie pripažįsta tik karšių gaudymą plūdine meškere. Karšių žvejyba dugnine meškere yra viena iš efektyviausių priemonių norint pagauti karšį. Dugnine meškere galima žvejoti ežere dideliame gylyje, toli nuo kranto, srovėje, pučiant vėjui ir lyjant. Didelis privalumas, kad kartu su masalu užmetamas ir karšį viliojantis pašaras. Turint kokybišką karšių gaudymo įrangą, šią žuvį pagaus ir mėgėjas. Nors reikės, kad pamokytų patyręs žvejys, taip pat reikės skirti laiko mėtymo treniruotėms. Dažniausiai karšiai gaudomi „Feeder" (fider) tipo dugninėmis meškerėmis. Fider tipo dugninės žvejybos meškerės. Minkšta lanksti viršūnėlė jautriai rodo kiekvieną masalo palietimą. Fider meškerė karšiams įsigyta „Arlivas" žvejybos parduotuvėje. Meškerė turėtų būti komplektuojama 0.22 - 0,28 mm gana standžiu (pusiau standžiu) ir sunkesniu ( skęstančiu) valu. Metama gana toli, didelį svorį, todėl reikėtų nepagailėti pinigų kokybiškai ritei. Dažniausiai dugninei naudojama 5000 dydžio ritė. Didelis ričių dugninėms pasirinkimas Arlivas internetinėje parduotuvėje. Dažniausiai gaudoma dviem meškerėmis, verta joms įsigyti dėklą. Dėklas meškerėms turėtų būti pakankamai didelis, kad tilptų meškerės su ritėmis. Greičiausiai vieną ritę reikės nuimti, nes dviejų meškerių ritės bus viename lygyje ir tokio didelio dėklo neverta įsigyti. Patyrę žvejai pataria meškerę rinktis ne tik pagal žvejybines sąvybes, bet ir pagal turimas sąlygas. Pavyzdžiui įvertinkite ar meškerė su dėklu patogiai tilps automobilio bagažinėje. Jei nesispecializuojate karšių žvejyboje, verta sukomplektuoti kiekvienos mėgiamos žvejybos rinkinį. Tada važiuojant į karšių žvejybą ežere, pasiimate vidutinį ir sunkų fiderį, kurie kompaktiškai padėti dėkluose sandėliavimo patalpoje. Pastaraisiais metais karšių žvejyba itin prisitaikė prie mėgėjų atsiradus geros kokybės dugninės žvejybos sistemėlių pasiūlai. Vienos iš patogiausių šio tipo: šėryklėlė prikabinta iš šono ir nereikia rūpintis, kad pašarai užspaus pagrindinį valą. Taip būna, kai pagrindinis valas eina per šėryklėlę. Taip pat labai pasiteisino kabliukų atskyrimas vielos rėmeliu. Kabliukai nesusipina tarpusavyje. Dugninių meškerių stovų yra daugybė tipų. Dažnai naudojamas stovas-strypelis ant kurio galima užsukti elektrinį signalizatorių arba kibimo indikatorius " bezdžionėlė". Rėminis meškerių stovas turi daugiau privalumų. Ant jo galima padėti kelias meškeres, lengvai reguliuoti meškerių padėties kampą. Gaudant su jautriais fideriais, meškeres galima laikyti su viršun iškeltomis viršūnėmis. Tada papildomai apie kibimą signalizuoja viršūnių virpėjimas. Pučiant vėjui galima pakreipti rėmą pavėjui ir nuleisti viršūnes žemyn. Pašarų ir masalų parinkimas karšių žvejyboje primena čigonų burtus. Vos ne kiekvienas žvejys turi savo receptus. Laimės tie, kurie perpratę konkrečios žvejybos karšių elgseną. Kaip taisyklė, didieji karšiai nėra sėslūs ir pastoviai migruoja duobės ar kelių duobių kraštais. Jaukai yra skirti kuriam laikui sulaikyti būrį ar suformuoti lankymo įgūdžius. Sulaikymo pašarus galima paskirstyti į kelis tipus. Tai natūralūs pašarai atsirandantys atidengiant ar pagerinant sąlygas vystytis dugno gyvūnijai. Dažniausiai ežerų dugnas padengtas įvairaus storio nuosėdų sluoksniu. Jei tas sluoksnis iki kieto pagrindo ne daugiau kaip 10 centimetrų, jį galima iš dalies pašalinti arba sujaukti. Tam naudojami sunkūs tralai, kurie velkami dugnu. Pašalinamas/sudraskomas dumblių kilimas, žolė ir šakos, sujaukiamas dumblas, atidengiamos smulkių vėžiagyvių buveinės. Išskaidomas prarūgęs pašaras, jei buvo gausiai šeriama. Dreiseniniuose ežeruose tralas sutraiško dreisenas taip priviliojant karšius. Labai pasiteisina puskibirio traiškytų dreisenų sumetimas. Taip paruoštas dugnas po kurio laiko "įtraukiamas" į pastovų karšių kelią. Kelios dienos prieš žvejybą, vieta šeriama stambiais jaukais. Tai šutinti ir konservuoti saldieji kukurūzai, žirniai, perlinės ir sorų kruopos. Apie pusė pašarų supilama vienoje vietoje, likusieji išskaidomi aplinkui, kad sulaikytų karšių būrį ir nuvestų prie pagrindinės šėrimo vietos. Šėrimo vieta dažniausiai pažymima plaukiojančiu žymekliu. Iš vakaro prieš žvejybą šeriama greičiau virškinamu stambiu pašaru. Virti ar šutinti žirniai, perlinės ir sorų kruopos, konservuoti minkšti kukurūzai, kvietiniai ar aviziniai dribsniai. Į kietus pašarus maišomi sausi pašarai, daromi rutuliai. 2/3 rutulių metama poros kvadratinių metrų dydžio šėrimo vieton. Keletas rutulių sumetami į skirtingus gylius. Dalis tokių pašarų paliekama rytui ir sumetami pradedant žvejybai. Jei būna kibimas, jų gali net neprireikti, nes šviežio pašaro pakanka iš meškerių šėryklėlių. Didelis jaukų karšiams pasirinkimas Arlivas parduotuvėje Kaune. Parenkant masalus dažniausiai eksperimentuojama. Vieną dieną karšiam gali patikti musės lerva, kitą dieną kibs tik ant paletės. Tikriausiai daugiausia karšių yra pagauta ant musės lervų ir sliekų asorti. Kabinami keli nedideli sliekai ir penketas musės lervų. Puikiai pasiteisina vien tik dešimties musės lervų vėrinukas. Taip pat musės lervų ir kelių kukurūzų derinys. Vėstant vandeniui pastebimas didesnis susidomėjimas peletėmis. Peletės tai gana minkšti, tačiau standūs tešlos rutuliukai kabinami tiesiai ant kabliuko. Jų būna įvairių spalvų ir skonių. Pavyzdžiui, Aukštaitijos ežeruose 2019 metais populiariausios buvo braškių ir česnako skonio peletės. Pagal masalą parenkami kabliukai. Ežeruose tai dažniausiai 6- 10 dydžio kabliukai, žvejybai Nemuno žemupyje ir Kuršių Mariose naudojami didesni, apie 4- 6 dydžio kabliukai. Naudojant slieką, patogesni ilgakočiai kabliukai. Karšiai dažniausiai gaudomi šlaito apatinėje dalyje. Daugumoje ežerų tai būna 40- 70 metrų nuo kranto. Gaudant toliau prireiks sunkesnių fiderių. Kaip taisyklė, karšiai turi konkretų kibimo laiką. Vietiniai dažniausiai ateina prie ežero labai konkrečiu laiku ir pasitraukia praėjus pagrindiniam kibimui. Karšių žvejyboje labai praverčia įvairi komforto įranga. Jei žvejojate trumpai ar gerai kimba, praverčia lengva kėdutė ( paveikslėlyje žalia). Jei kibimo nėra ir žvejojate ilgai, pravers patogus krėslas ( paveikslėlyje mėlynas). Kėdučių ir krėslų yra keli tipai, susidedantys plokščiai ir suspaudžiami į krepšį. Daug patogesnės transportavimui yra suspaudžiamos žvejybinės kėdės ir krėslai. Krėslai praverčia naktinėje karšių žvejyboje. Taip pat gali praversti skėčiai, pavėsinės ar palapinės nuo lietaus. Didelis žvejo kėdžių ir gultų pasirinkimas Arlivas internetinėje parduotuvėje. Spauskite saugią nuorodą " žvejo krėslas internetu" ir pradėkite pirkimą. Dugninės meškerės užmetimas būna didžiausias iššūkis naujokams. Masalo/šėryklėlės sistemėlė metama katapultos principu. Pirštu prilaikomas valas, kuris atleidžiamas, kai masalo sistemėlė permetama į ežero pusę apie 45 laipsnių kampu nuo horizonto. Pastatykite du kuoliukus, vieną už nugaros - virš jo turės būti šėryklėlė. Kitą ten, kur pastatote koją. Karšiai dažniausiai kimba staigiai traukdami masalą. Viršūnė ima stipriai linkčioti arba valas atsileidžia. Atsileidus, valas pritraukiamas ir pakertama, linkčiojant iš karto kertama. Belieka karšį ištraukti. Karšis aršiai priešinasi, kuo ir traukia karšių žvejyba daugelį žvejų. Prie kranto verta karšio galvą iškelti iš vandens, kad gurkšteltų oro. Prigaudęs oro karšis gulasi ant šono ir yra gana lengvai ištraukiamas. Tik labai grubiai ir aukštai nereikia kelti, nes galit nuplėšti lūpą. Yra karšininkų, kurie net nežiūri į dugnines meškeres. Jie taip pat teisūs, nes yra daugybė puikių karšinių vietų, kur nepagaudysi dugnine meškere. Itin efektyvi žvejyba būna paseklėjimuose tarp duobių. Taip pat puikios karšių žvejybos būna sėkliuose toliau nuo kranto. Karšių žvejybai plūdine meškere galioja tos pačios šėrimo ir masalų taisyklės. Žvejybai dažniausiai naudojamos „Match" tipo meškerės. Jų galiukai kiek standesni nei Fider meškerės ir didesni žiedeliai, kad pralystų stabdžio mazgelis. Plūdinės meškerės sistemėlė. Viršuje mazgelis iš virvutės, lengvai pralendantis per žiedelius. Kairiau plastikinis stabdelis, kurio anga mažesnė nei mazgelio. Pagrindinis valas iki 0,14 mm, nes nuo to priklauso užmetimo nuotolis. Pavadėlį geriau naudoti fluorokarboninį, apie 0,12 mm. Toks valas neturi atminties ir nesipainioja, nesimazgo. Pavadėlis būna apie 40+cm ilgio ir dedamas itin mažas 0,2,- 0,3 g švinelis pagreitinti skendimą. Karšis kimba pakeldamas masalą nuo dugno. Pakyla švinelis ir plūdė gulasi. Nekantrūs žvejai kerta ir dažniausiai nieko nepagauna. Atskirai galima paminėti karšių žvejybą Nemune. Karšiai Nemune greičiau auga, yra gerokai riebesni. Tokio pat ilgio karšis Aukštaitijos ežere svers 700, Nemune 1,2- 1,3 kilogramo. Pirmas aktyvus kibimas būna nutirpus Kuršmarių ledams, Nemuno žemupyje. Tada palei Rusnės - Uostadvario keliuką stovi daugybė automobilių. Gaudoma dugninėmis meškerėmis gana toli nuo kranto. Skirtingai nuo ežerinių dugninių, dažniausiai naudojamos dugninės be šėryklėlių. Priklausomai nuo srovės dedami 2 arba 3 uncijų švinai. Kiek vėliau karšiai skirstosi neršti į kanalus ir senvages. Žvejai renkasi Nemuno vagą ir senvages už Rusnės ties Pagėgiais. Labai fantastiškas laikas, kai gieda lakštingalos ir pakrantėje ikrus garsiai barsto didžiuliai karšiai. Prie pakrantės ar senvagėse kimba išsineršę karšiai. Gaudoma plūdinėmis meškerėmis. Vagoje su dugninėmis gaudomi dar savo eilės laukiantys karšiai. Dažniausiai naudojami sunkiausi fideriai ar net karpiniai kotai. Esant mažesnei srovei, visada pasiteisina karšių gaudymas su šėryklėle. Tik masalo rutulys būna didesnis nei ežere, kad srovė neneštų. Sunkų fiderį galima nusipirkti Arlivas žvejybos parduotuvėje paspaudus šią saugią nuorodą " sunki dugninė fideris internetu". Vasarą, Nemunui nusekus gaudoma ir plūdinėmis meškerėmis. Surandama duobė, pašeriami ir leidžiami palei dugną masalai. Šeriama pastoviai, kas 15- 20 minučių. Dažnai tenka gaudyti įsibridus, žvejai daro į dugną įbedamus staliukus pašarui ir masalams. Patogiausia žvejoti boloninėmis arba „Match" tipo meškerėmis. Tokiose duobėse žvejoja ir dugninėmis meškerėmis. Tiek, kad daug duobių kasmet keičiasi ir retai rasi patrauklią duobę su tiek pat patrauklia ir žvejybai tinkama pakrante. Nemune karšių žvejyba prasideda anksti pavasarį. Apie balandžio 20 dieną Nemuno Deltos regioniniame parke mėnesiui įsigalioja draudimas žvejoti karšius. Karšiai kimba ir žiemos metu, tik dažniausiai smulkesni. Reikia ieškoti apie 7- 8 metrų gylių, kur dugnas gana plokščias, netoli šlaito. Šeriama gerokai smulkesniais pašarais nei vasarą. Puikiai tinka duonos džiuvėsėliai sumaišyti su sausais pašarais ir negailint pridedant uodo trūklio lervų. Didesnius karšius privilioja juoda duona. Labai padeda dugno išdaužymas sunkesniu balastu, pavyzdžiui menkiniu pilkeriu. Pastebėta, kad suveikia dugno pažymėjimas. Tam labai tiks į marlę sudėtas pašaras ir nuleistas į dugną. Karšiai pagal jį geriau orientuojasi surasdami pašertą vietą. Panašu ligi šiol geriausia avižėlė karšiams yra sidabro spalvos, sunki volframinė kriaušelė. Ant jos sukabinami 5- 6 uodo trūklio lervos, musės lerva. Karšis kibdamas kelia sargelį. Žiemą nelaukiama, kertama. Jei žvejojama dviem meškerėmis, eketės turėtų būti nutolusios bent metro atstumu. Gana daug karšių "žvejų" panašu į žvejybą važiuoja "nes žmona namie gerti neleidžia". Apsistojama kaimų ar sodybų pakrantėse, po savęs paliekama šiukšlių. Tai sukelia negatyvų požiūrį į žvejus ir vėliau tokioje vietoje su sunkumais susidurs ir kultūringi žvejai. Stovyklavietė, kurioje žvejojate turi būti švari žvejybos metu. Dabartinė vietinių karta, tai į kaimą savaitgaliui atvykstantys miestiečiai. Jiems tikrai žvejų paliekamos skardinės, buteliai nėra uždarbio šaltinis. Turi ką pavalgyti ir be bananų žievelių. Malkų ir druskos taip pat turi.
Lydekos
Lydekos - pagrindinis plėšrūnas Nemuno deltos vandenyse. Jos dažnai laikosi netoli krantų, tarp augmenijos arba už dambų, kur lėta srovė. Lydekas geriausiai gaudyti spiningais su vartiklėmis, guminiais masalais arba „Mepps” tipo blizgėmis.
Viena iš pagrindinių, kurias siūlyčiau vasaros pradžioje bandyti čia gaudyti, yra ešerys. Dryžuotų plėšrūnų žūklė visada turi vieną esminį pliusą - jie kimba dažnai ir dideliais kiekiais. Žinoma, ešerys taip pat gali jautriai reaguoti į permainas. Staiga pasisukęs šiaurrytys ir atvėsęs oras sugins dryžuočius į gylį ir pačioje įlankoje jų vargu ar rasite. Bet jos prieigose ešerių užtikti lieka daug galimybių. Nepuls jie plaukti toli į vagą, nes puikiai žino, kad tas prastas oras neilgam ir vėl reikės čia sugrįžti. Tad ten, kur greitesnė tėkmė šonu liečia ramų įlankos vandenį, kur atgalinė srovė užsisuka, galima bandyti siūlyti ešeriams masalus netgi prastu oru, kadangi visada atsiranda iš didelio pulko keletas nepaklusnių individų, kurie, nematant gentainiams, nutaria ko nors užkąsti. Reikia dar paminėti, kad esant normalioms oro sąlygoms nebūtina savo masalus nardinti giliau, kur galbūt tuo metu koncentruojasi ešeriai. Dryžuoti plėšrūnai, jei tik pasiryžę maitintis, gali „šaudyti“ iš po žolių, nuo dugno kelių metrų atstumu ir griebti vilioklį visai vandens paviršiuje. Tuomet galimi jiems sėkmingai siūlyti tiek sukriukes, tiek voblerius, tiek ir guminukus. Manau, kad tokiais atvejais žvejoti pradedantiesiems spiningautojams geriausiai nedidelėmis 1-2 Nr. sukriukėmis, nes visa žūklės technika apsiriboja paprasčiausiu šio masalo užmetimu ir tolygiu traukimu. Ir spalvinius variantus parinkti nesudėtinga, nes faktiškai dominuoja vos du: arba šios rūšies blizgės bus su balto blizgaus metalo, arba labai ryškiai emale dažytais lapeliais. Geriausias modelis būtų aglia, nes jas galima traukti lėtai nebijant, kad panirusios trišakiais sugriebs kokį daugiau nuo dugno išsikišusį augalą, kurių įlankose yra daug. Kai kas tvirtins, jog labiausiai žuvims patiks „tautinė“ Mepps Aglia, aš su tuo sutiksiu, tačiau ne visada, nes gali būti, kad jas „pramuš“ arba bus itin kilios Lucky John Bonnie Blade, kai tuo pat metu su kitų firmų panašiais modeliais beveik nieko nesuviliosite. Metalinių masalų kai kurie spiningautojai paprasčiausiai nemėgsta, jie žuvauja praktiškai vien vobleriais. Puiku, galima aršiai medžiojantiems ešeriams siūlyti ir juos. Tokiu atveju reikės iki maždaug 0,5 m, o dar geriau, iki 0,2-0,3 m neriančių „šapalinių“ voblerių. Taip šią voblerių grupę dažnai vardija spiningautojai, nors išties tokie modeliai tinkami žvejoti ne tik šapalams. Visgi aš daugiausiai ešerių pagaudavau guminukais. Tai vos 2 colių Lucky John Tioga, Keitech Swing Impact arba 1,4 colio dydžio Lucky John Baby Rochfish. Juo derėtų mauti ant lengvų, apie 2-3 g masės galvakablių ir tiesiog stengtis traukti viename vandens lygyje. Suprantama, aukščiau dugno.
Ešeriai
Ešeriai - dažna žuvų rūšis Nemuno deltoje, ypač populiari tarp pradedančiųjų žvejų. Jie dažniausiai laikosi netoli krantinių, tilto atramų, duobių šlaituose, gilesnėse ir ramesnėse vietose. Ešerius galima gaudyti spiningais su įvairių spalvų mikromasalais ar 2-3 colių guminukais.
Sterkai
Sterkai (dar vadinami starkiais) - vertinga plėšri žuvis, dažnai sutinkama Nemuno deltos vandenyse. Jie laikosi duburiuose už dambų smaigalių.
Šamai
Šamai - didžiausios Lietuvos gėlavandenės žuvys, kurios aptinkamos ir Nemuno deltoje. Jie mėgsta gilias vietas, duburius ir ramiausias upių vietas.
Šapalai
Šapalai - aktyvios upinės žuvys, dažnai sutinkamos Nemuno deltos vandenyse. Jie laikosi arčiau dambų, kur susilpnėja pagrindinė Nemuno srovė. Vasaros mėnesiais, ypač liepą, šapalai puikiai kimba ant įvairių masalų: žirnio, kviečio grūdo, dėlės ar žiogo.
Žiobriai
Žiobriai didžiąją metų dalį praleidžia jūroje, čia maitindamiesi ir įgaudami jėgų kasmetinei kelionei į nerštavietas upių aukštupiuose. Jėgų jiems prireiks daug plaukiant prieš srovę, pakeliui jie taip pat godžiai maitinasi. Balandžio antra pusė ir gegužės pirma pusė tampa tikra žiobrių gaudymo fiesta. Kimba žiobriai gana įnoringai, jei diena netiks galima nepagauti nė vieno nors matoma kaip jie šokinėja tiesiog ten kur dugnu slenka masalas. Tačiau gerą dieną jų pagaunama dešimtimis, o kartais ir pasiekiamas šimtas. Pirmieji žiobriai būna didesni 500 - 700 g, pasitsaiko iki kilogramo. Žiobriai ima kilti baigiantis pavasariniam potvyniui, apie balandžio mėnesį. Pirmieji žiobrių laimikiai būna Nemuno žemupio intakuose. Nors pagrindinė žvejyba prasideda žiobriams pasiekus upių vidurinę dalį ir intakus į mažesnes upes. Žiobrių žvejybos vietas galima suskirstyti į Mūšos - Nemunėlio baseiną ir Nemuno - Neries baseiną. Pagrindines žvejybos vietas žiobriai anksčiau pasiekia Mūšoje ir Nemunėlyje. Žvejyba čia prasideda balandžio antroje pusėje. Žvejybos laiką geriausiai signalizuoja situacija prie Kuldygos krioklio. Žiobriams čia tenka peršokti per apie metro aukščio krioklį. Žiobriai gana atsargi žuvis ir saulėtą dieną jie būna baikštūs. Netgi pavieniai saulę uždengiantys debesėliai gali suaktyvinti jų kibimą. Dideli lietus po kurių pakyla vanduo taip pat nepalankiai veikia kibimą. Geriausiai žiobriai kimba apniukusią, bet šiltą dieną. Geriausi kibimo laikotarpiai būna anksti ryte ir vėlai vakare. Žiobriai dažniausiai kimba duobėse su smėlėtu, žvirgždėtu dugnu. Mėgsta jei yra akmenų už kurių susidaro silpnesnės srovės verpetai. Geriausia mėtyti į tą vietą kur stipresnė srovė ribojasi su silpnesnės srovės vietomis. Nors atrodytų upės turi daug kranto, gerų vietų nėra tiek jau daug. Daug vietų būna su dugno kliuviniais, žolėmis kurios labai apkartina žvejybą. Važiuojant pirmą katą kaip visada padeda surastos gerai išmindžiotos vietos. Galima ir savarankiškai paieškoti gerų vietų nagrinėjant Google žemėlapius. Žiobriai gaudomi naudojant feeder tipo dugnines meškeres. Žiobrių žvejyba dugninėmis praplečia žvejybos vietų galimybes nes ne taip žvejybą gadina žolės ir dugno kliuviniai. Žiobrių gaudymo dugninėmis sistemėlė paprasta. Dažniausiai naudojama nedidelė tinklinė ar korpusinė šėryklėlė, apie 30 - 50 gramų svorio. Svoris priklauso nuo srovės, kiek nuo užmetimo nuotolio. Šėryklėlė gali būti fiksuota, gali būti pritvirtinta prie stabdžių ribojamo vamzdelio. Dugninei meškerei panaudojami feederiai. Įsigyti feederį galima internetu geros kainos ir greitas pristatymas iš Arlivas žvejybos parduotuvės. Pavadėlis daromas gana ilgas, nors kartais kaip tik labiau veikia trumpas pavadėlis. Ilgasis pavadėlis būna apie 1 - 1,5 metro ir naudojamas kai žiobriai aktyviai kimba. Klasikinis žiobrio kibimas viršūnėlės purtymas. Gana dažnai žiobrių žvejyba plūdine meškere duoda geresnį rezultatą nei žvejyba dugninėmis. Su plūdine meškere galima patikrinti didesnį plotą ir pagauti žiobrius kai jie mažiau migruoja. Plūdinei žvejybai geriausia naudoti boloninę meškerę. Gerą boloninę meškerę galima įsigyti Arlivas žvejybos parduotuvėje. Spauskite saugią aktyvią nuorodą " Boloninė meškerė" ir pradėkite pirkimą. Taip pat galima panaudoti match meškerę. Boloninė meškerė geriausia žiobrių žvejybai su plūde. Jos lengvos, ilgos, lengva užmesti ir greitai sureaguoti panirus plūdei. Iš bėdos galima panaudoti match meškerę. Plūdė žiobrių žvejybai gana specifinė. Apačioje ilgas ir plonas stiebelis, plūdės korpusas kiaušiniškas, ryški antenėlė. Dažniausiai gaudoma 3 - 4 gramų plūdėmis. Švinelis gali būti rišamas tiek virš, tiek po pavadėliu. Jei švinelis pačioje apačioje bus mažiau problemų su žolėmis. Geriausias kabliukas - avižėlė su mažu sidabro spalvos lašeliu. Švinelis nuo plūdės kiek didesniu tastumu nei dugnas. Švinelis turi slinkti dugnu, kiek lėčiau nei srovė. Kibimas labai panašus į užsikabinimą už dugno kliuvinių. Žiobriams žvejoti dažniausiai naudojamos musės, trūklio, lašalo lervos. Labai suveikia šių masalų sumuštiniai. Pasiteisęs kabliukas avižėlė su lašeliu. Trūklio lervų žiobrių sezono metu būna gana sunku įsigyti. Tenka ieškoti tiesiogiai plovėjų, jų atstovų kurie išneša dozes į sutartą vietą. Lašalo lervos neparduodamos, tenka patiems pasikasti. Gyvena lašalo lervos upelių, ežerų negilių vietų dumble. Pašarai leidžia privilioti ir išlaikyti vienoje vietoje žiobrius net gana neaktyvią dieną. Pastaraisiais metais žiobrių pašarų galima įsigyti tikriausiai visose žvejybos parduotuvėse. Kvapas pašarų gana aštrus, spalva raudona, dažo rankas, greičiausiai kokių kraujo miltų pridėta. Pirktinis pašaras sudaro apie pusę pašarinio mišinio. Kitą pusę gali sudaryti dirvožemis, pavyzdžiui iš kurmiarausio. Gana gerai suveikia primaišyti gyvi masalai. Tai gali būti musės ir trūklio lervos. Pašaras išmaišomas, sudrėkinamas, kiek palaikoma kol išbrinks. Žiobrius verta išlaikyti gyvus, nudvėsę jie labai greitai genda. Žvejojant dugnine pravers susilankstantis krėslas. Labai džiaugiuosi cilindriškai susilankstančiu krėslu įsigytu " Arlivas" žvejybos parduotuvėje. Cilindriškai susilankstantys krėslai gerokai lengviau transportuojasi nei plokščiai susilankstantys krėslai. Tik nereikia naudoti pigių žvejybinių krėslų. Žiobrys labai skani žuvis tik labai kaulėta. Maži kauliukai yra net ant šonkaulių mėsos ant kurių dažniausiai jau jų nebūna pas kitas žuvis. Tačiau žuvis labai riebi. Verdant žiobrius paviršiuje susidaro net riebalų sluoksnis. Dažniausiai žiobrius sūdo ir džiovina. Dar vienas superinis receptas padaryti žuvienę iš žiobrių. Sultinys verdamas apie 2 valandas, į šaltą vandenį dedami 1,5 kg žiobrių, galvos, smulkmė jei pakliuvo. Žuvis gali būti su žvynais, bet išimtomis žiaunomis, išdorota. Dedama pusė morkų ir bulvių, visi svogūnai. Po valandos virimo dedami prieskoniai, druska. Nukoštas sultinys užverdamas, dedamos smulkiai pjaustytos morkos ir bulvės. Sudedam pjaustytą česnaką, krapų ir petražolių viršūnėles, įspaudžiame citriną.
Populiariausios žvejybos vietos
Nemuno deltos regioniniame parke gausu įvairių žvejybai tinkamų vietų.
- Atmata - viena pagrindinių Nemuno atšakų deltoje, garsėjanti savo žuvingumu. Čia ypač gerai kimba šapalai, karšiai ir meknės.
- Skirvytė - kita svarbi Nemuno atšaka, žinoma dėl savo žuvingumo. Čia galima sugauti įvairių žuvų, įskaitant lydekas, ešerius ir sterkus.
- Nemuno žemupio dambos - Nemuno žemupyje yra daugybė žmogaus rankomis sukurtų dambų, kurios formuoja unikalią žuvų gyvenamąją aplinką.
- Minijos upė - tekanti per lietuviškąja Venecija vadinamą Minijos (Mingės) kaimą, taip pat yra puiki vieta žvejybai. Čia gausu lydekų, ešerių ir karšių.
- Pakalnė - dar viena Nemuno deltos protaka, turinti gerų žvejybos vietų. Čia galima sugauti ešerių, lydekų ir karšių.
- Nemuno deltos polderiai - dirbtinai nusausintos žemapelkės, kuriose įrengti kanalai - taip pat tinka žvejybai. Polderių kanaluose gausu karosų, lydekų ir lynų.
Žvejybos sezonai ir būdai
Pavasaris
Pavasaris - vienas aktyviausių žvejybos periodų Nemuno deltoje. Tai metas, kai vyksta potvyniai, užliejantys didžiules pievas, o žuvys plaukia neršti. Dėmesio! Karšių žvejyba draudžiama nuo balandžio 20 d.
Vasarą
Vasarą vanduo Nemuno deltoje nusekęs, potvyniai baigiasi, o žuvys aktyviai maitinasi.
Ruduo
Ruduo - puikus metas plėšriųjų žuvų žūklei.
Žiema
Žiema - ramiausia žvejybos sezono dalis, tačiau poledinė žūklė Nemuno deltoje taip pat turi savo žavesio.
Populiariausi žvejybos būdai
- Feederinė žvejyba - vienas populiariausių žvejybos būdų Nemuno deltoje, ypač karšių žvejybai. Kabliukai Nr.
- Spininginė žvejyba - taikoma plėšriųjų žuvų gaudymui: lydekoms, sterkams, ešeriams.
- Plūdinė žvejyba - tinka įvairioms baltosioms žuvims: kuojoms, karšiams, šapaliams.
Nemunas - Lietuvos upių tėvas
Nemunas nuo seno vadinamas Lietuvos upių tėvu, nes jis yra ilgiausia (Lietuvos teritorijoje 488,8 km) ir vandeningiausia krašto upė. Į Lietuvos teritoriją įteka smėlingoje Dzūkijoje, ties Varviškės gyvenviete. Vinguriuodamas ir įstabaus grožio kilpomis papuošęs dainingųjų dzūkų kraštą, Kauno mariomis išsilieja jau Aukštaitijoje. Neilgai čia užtrukęs, Suvalkijos pakraščiu plukdo savo vandenis Žemaitijos link, kur, išsiliejęs ir išsišakojęs, įteka į Lietuvos perlą - Kuršių marias. Nuo Smalininkų Nemunu eina Lietuvos ir Rusijos Federacijos siena. Nemuno ištakos ir aukštupys yra Baltarusijoje, upės vidurupis - nuo Druskininkų iki Kauno, žemupys - nuo Kauno iki Rusnės, ties kuria prasideda Nemuno delta. Nemuno vidurupyje slėnis gilus, srovė vidutinio stiprumo. Prie Kauno Nemunas patvenktas hidroelektrinės užtvanka. Patvanka vadinama Kauno mariomis ir tęsiasi net iki Prienų. Upės žemupyje tėkmė ramesnė (stipresnė srovė yra tik pagrindinėje upės vagoje), vaga platesnė, krantai lėkštesni, daug dambų, upe vyksta laivų navigacija. Vidutinis metinis nuotėkis žiotyse - 630 m /s. Vidutinis upės nuolydis sudaro tik 0,19 m/km, todėl Nemuno tėkmė vienoda, nėra rėvų ir seklumų. Dažniausias upės gylis yra 3-6 metrai, atskiruose ruožuose aptinkamos 6-12 m gelmės. Po ilgalaikių ir gausių liūčių bei per pavasarinį polaidį Nemunas patvinsta ir užlieja didelius plotus žemupyje ir deltoje. Nemuno pakrantės gausiai gyvenamos. Prie upės įsikūrę Druskininkai, Alytus, Birštonas, Prienai, Kaunas, Jurbarkas, Rusnė, daug kitų mažesnių miestelių ir gyvenviečių. Visu Nemuno ilgiu abiejuose krantuose nutiesti keliai, todėl nesunkiai galima pasiekti bet kurią upės vietą.
Nemuno delta
Nemunas - žuvingiausia Lietuvos upė. Joje gyvena ir veisiasi visos mūsų kraštui būdingos gėlųjų vandenų žuvys, sugaunama žiobrių, ožkų, didžiulių šamų, storasprandžių šapalų, karšių, klumpinių ešerių, riešo storumo ungurių, vėgėlių ir auksažvynių karpių, sveriančių net iki 15 kg. Ne viename į Nemuną įtekančiame upelyje gyvena upėtakiai ir kiršliai. Upėje gausu karpinių žuvų: kuojų, plakių, salačių, strepečių, meknių, senvagėse sugaunama lynų ir karosų. Nemažai ir plėšriųjų žuvų: lydekų, sterkų, ešerių. Bene žuvingiausiu meškeriotojų laikomas Nemuno žemupys ir upės delta bei Nemuno atšakos Skirvytė ir Atmata. mažoji bei Ragainės ir Rambyno kilpos). Dešiniosios Nemuno atšakos - Atmatos intakų (Šyša, Minija) - žiotys taip pat gausios žuvų. Spiningautojai, gaudantys šapalus, lydekas ir salačius, traukia prie garsiųjų Nemuno dambų, kurių žemupyje gana daug (nuo Plokščių iki pat Rusnės). Smagi žūklė Nemune ir žiemą nuo ledo. Valo stiprumą bando klumpiniai ešeriai, vėgėlės, sterkai, lydekos. Ketinantiems žuvauti žiemą dera atsiminti, kad upė gali būti ne tik dosni laimikių, bet ir klastinga, todėl patartina vengti upės vidurio, žūklaviečių ties dambomis, intakų žiotimis, nes ledas ten būna nestiprus.
Nemunas, kaip ir dauguma Lietuvos upių, priskiriamas prie neišnuomotinų vandens telkinių. Žūklauti jame galima įsigijus Aplinkos ministerijos metinį leidimą mėgėjiškai žūklei. Meškeriojama visais mėgėjiškos žūklės įrankiais. Rudenį, vėstant orams, prie Nemuno traukia vėgėlių mėgėjai. Spalio viduryje nuo Jurbarko iki pat Rusnės nusitęsia ištisa meškeriotojų vora. Vėlų rudenį šiame ruože gausu iš Kuršių marių atplaukusių vėgėlių. Abiejuose Nemuno krantuose nuo Varviškės iki Rusnės įrengta daug poilsiaviečių, automobilių stovėjimo aikštelių.
Nemuno deltos regioninis parkas - išskirtinė žvejybos vieta Lietuvoje, siūlanti unikalias patirtis tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems žvejams. Svarbu prisiminti, kad žvejyba Nemuno deltoje - tai ne tik laimikis, bet ir galimybė mėgautis kvapą gniaužiančiais kraštovaizdžiais, turtinga biologine įvairove ir unikalia kultūra.
