Apie trečdalio miško organizmų rūšių išlikimą lemia negyva mediena. Jos tūkstančius metų formavosi aplinkoje, kurioje buvo daug ir įvairios negyvos medienos. Evoliucijos eigoje šios rūšys neįgijo prisitaikymų aktyviai keisti gyvenamąją vietą ir įveikti didelius atstumus.
Dėl netinkamo miškų tvarkymo daugelio Europos šalių miškuose išlieka labai mažai nudžiuvusių medžių, stuobrių, virtuolių. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kiekviename sengirių hektare vidutiniškai yra 100-150 m3 negyvos medienos. Lietuvos miškuose 2002 metų nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis kiekviename hektar ektro yra vidutiniškai 6,4 m3 nudžiuvusių medžių - tai mažiau nei 10 % sengirėms būdingo kiekio. Ypač mažai didelio skersmens negyvos medienos.
Nudžiuvę medžiai, šakos, išvartos, kamienų nuolaužos yra svarbi bei neatsiejama miškų ekologijos dalis. Jie suteikia įvairių miško organizmų maisto šaltinį, gyvenamąją vietą ar laikinas prieglobsčio vietas, o taip pat švelnina „šiltnamio efektą“, nes ilgam laikui „užrakina“ kamienuose sukauptą anglies dvideginį.
Negyvos medienos vaidmuo miško biocenozei
Įvairių miško organizmų maisto šaltinis, gyvenamoji vieta ar laikinas prieglobstis - viskas susiję su negyva mediena. Uoksuose ir drevėse dažnai peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai. Mediena tiesiogiai maitina vabzdžiai ir grybai, kurie yra itin išrankūs ir specializuoti: minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje elniavabalis jau išnykęs, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis - išskirtinai eglės ruduoju puviniu.
Stipriai svarbu, kad negyva mediena formuotų buveines: senuose medžiuose susidaro drevės, į kurias įsikuria gyvūnai ir augalai. Stambūs negyvi medžiai sukuria gausybę mikrobuveinių, todėl jie tampa būtinybe kai kurioms rūšims, kurios negyventų be jų. Dėl to 5000 Lietuvoje aptinkamų rūšių išlikimas priklauso nuo negyvosios medienos kiekio miškuose.
Negyva mediena stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą: medžiai, naudodami anglies dvideginį, „užrakina“ jį kamiene, o senesniuose medžiuose šio proceso palengvėjimas įvyksta lėčiau. Miškai yra didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje: žuvus medžiai gali būti skaidomi šimtmečius, o anglies dvideginis bus išlaisvintas labai palaipsniui.
Skirtumai tarp regionų ir istorinės perspektyvos
20 amžiuje Lietuvos miškuose negyvos medienos buvo nedaug. Pagrindinės priežastys - malkų poreikis šildyti būstus ir sumažėjęs miškų plotas dėl urbanizacijos. 1939 m. tik trečdalis gyventojų gyveno miestuose, o 2011 metais - du trečdaliai. Dėl to miškų plotai augo, o malkų poreikis mažėjo. Tačiau netoks ilgas laikotarpis rodė, kad negyva mediena miškuose turi išlikimo poreikį, kurį būtina užtikrinti ir mūsų klimato juostose.
Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose augančios negyvosios medienos kiekiai sparčiai auga, tačiau viename hektare jų yra tik apie 9 kubiniai metrai. Daugelyje miškų šių medžių nėra, o kertinių buveinių plotai nepalieka galimybių susiformuoti naujoms gyvybės formoms. Dėl netvarkomos ar per daug griežtos sanitarinės priežiūros kai kuriose teritorijose negyva mediena išlieka labai skaitmeninė arba išnyksta.
Negyvos medienos vaidmuo parsiduoda į saugomų teritorijų svarbą: stambūs ilgaamžiai medžiai kaupia anglies dioksidą ir palaiko bioįvairovę. Šie medžiai yra pagrindinės sausooliai, stuobriai ir virtuoliai laikomi svarbiais miško sveikatai. Tačiau galima pastebėti, kad kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, pušynuose, negyvos medienos praktiškai nėra dėl griežtų sanitarinės apsaugos taisyklių ir nuolatinio jos šalinimo.
Nuo negyvos medienos priklausomi gyvūnai ir augalai
Raudonojoje Lietuvos knygoje įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 jų aptinkamos miškuose. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc.) ir/arba senų medžių trūkumas medyne (58 proc.). Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkamos miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų - senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. Ketvirtadalis kerpių rūšių Lietuvoje gyvena miškuose, o jų poreikiams didelį vaidmenį atlieka negyva mediena.
Žalieji ežerai Verkių regioniniame parke irgi buvo paminėtos kaip biologiškai vertingos vietovės: tarpuežeryje gausu augalų rūšių, ilgaamžių medžių ir retų gyvūnų bei grybų. Šio regiono buveinės rodo, kaip negyva mediena formuoja ekosistemų kompleksus ir skirtingų gyvūnų poreikius.
Kaip keičiasi požiūris į negyvą medieną?
Požiūris į mišką kaip į ekologinę visumą keičiasi: sovietmečiu vyraujantis požiūris matė tik ekonominę naudą, o dabar vis daugiau žmonių suvokia, kad miškas yra gyva sistema. Negyva mediena laikoma natūralių procesų dalimi ir svarbiu faktoriu išsaugant saproksilinių organizmų išlikimą. ES Gamtos atkūrimo reglamente pabrėžiama negyvosios medienos svarba kaip natūralių buveinių kūrimui.
Dr. Ž. Preikšos teigimu, nedidelė dalis anglies dioksido, įsisavinama per negyvą medieną, išlieka ilgaamžiškai ir vėliau palaipsniui patenka į aplinką. Taip pat pastebima, kad negyva mediena nėra ligų šaltinis; kenėjai dažnai ieško silpnesnių, negyvuose medžiuose prisitaikančių organizmų. Todėl net ir dideli negyvos medienos kiekiai nėra grėsmė miškui ar medienos ištekliams.
Kur link mus verčia mokslas?
Kiek negyvos medienos turėtų būti miškuose, remiantis tyrimais, būtų 100 kubinių metrų skirtingų suirimo stadijų medienos bendrai volumei. Tokia įvairovė leidžia prisitaikyti skirtingoms organizmų poreikiams. Tačiau Lietuvoje daugelyje miškų trūksta tokio kieko, o kai kuriose teritorijose sanitarinė apsauga ir suveikianti mamlinska pramonė lemia šios funkcijos sumažėjimą.
Praktiški įgijimai ir rekomendacijos
Kito požiūrio į mišką įvedimas reikalauja saugomų teritorijų ir natūralių buveinių išsaugojimo. Geriausiu atveju, reikia sudaryti sąlygas negyvos medienos kaupimuose išlikti: didelių sausuolių ir stuobrių išlaikymas, retovės ekosistemų formavimas ir tinkamos sanitarinės priežiūros gairės. Kartais miške gali būti paliekami puvinio proceso pradžioje esantys medžiai, kurie suteikia žymų naudą visai ekosistemai.
Tam tikros rūšys, kaip niūriaspalviai auksavabaliai, gyvena būtent negyvoje medienoje, todėl jų išlikimui būtina užtikrinti tinkamas sąlygas. Pavyzdžiui, evropskom mastu saugomi vabzdžiai renkasi senus drevėtus ąžuolus, kurių skaičius vis mažėja. Todėl svarbu išlaikyti ir kartas natūralios veiklos, kurios užtikrina senų medžių buveines.
Negyva mediena - tai ne tik ekologinis šaltinis, bet ir kultūrinis įsipareigojimas: jai priklauso mūsų miško identitetas ir ateitis. Žmogaus įsikišimas turi būti atsakingas: netvarkomi saugomų miškų plotai ir natūralių buveinės belikimo užtikrinimas svarbiausia, siekiant išsaugoti daugelį rūšių ir ekologinę pusiausvyrą.
Kodėl mes mylime Deadwoodą
tags: #negyvosios #medienos #svarba