Miškui, visai gyvajai gamtai taip pat labai svarbūs negyvi seni medžiai (nudžiūvę, stuobriai, virtuoliai). Svarbūs jie ir senojo želdyno ekologinėje pusiausvyroje. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kiekviename sengirių hektare vidutiniškai turėtų būti 100-150 kub. m. negyvos medienos. Atlikus Lietuvos miškų inventorizaciją, nustatyta, kad 1 ha miško yra tik apie 6 kub. m. tokios medienos. Kai kur miškai (želdynai taip pat) taip išvalomi, kad juose nerasi jokio sauso, nuvirtusio ar pūvančio medžio. Negyva mediena, jose besiveisiančios rūšys nesukelia jokio pavojaus gyviems medžiams, nes tie organizmai, kurie prisitaikę gyvuoti negyvoje medienoje, negali išgyventi žaliuose medžiuose.
Yra gyvenamoji vieta. Uoksuose ir drevėse dažniausiai peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai. Yra maisto šaltinis. Mediena tiesiogiai maitinasi vabzdžiai ir grybai. Jie labai išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs paprastasis elniavabalis (Lucanus cervus cervus L., 1758) minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis (Ceruchus chrysomelinus Hochenwarth, 1785) - išskirtinai eglės ruduoju puviniu. Galimi net labai specifiniai variantai: niūriaspalvis auksavabalis (O. …).
Stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą. Medžiai, naudodami anglies dvideginį, „užrakina“ jį savo kamiene. Miškai - didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje. Žuvę medžiai gali būti skaidomi šimtmečius, o anglies dioksido bus išlaisvintas labai palaipsniui. Verkių regioninio parko puošmena - Žalieji ežerai ir jų apylinkės nuo seno traukia netik poilsiautojus, bet ir mokslininkus. Biologiniu požiūriu itin vertingas tarpuežeris, esantis tarp Balsio ir Didžiojo Gulbino ežerų. Šioje teritorijoje auga gausybė į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, vertingi miškai, itin retų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje plačialapių klumpaičių populiacija.
Patekę į šią teritoriją žmonės galvoja, kad miško „savininkai“ netinkamai jį prižiūri. Mūsų klimato juostoje nuo negyvosios medienos yra priklausomi net 5000 - 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Negyva mediena miško organizmams tarnauja kaip maisto šaltinis, gyvenamoji vieta ar laikinas prieglobstis. Trūnijanti mediena praturtina dirvožemį maisto medžiagomis ir sulaiko jame esančią drėgmę.
Virtuoliai saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos. Taip pat švelnina „šiltnamio efektą“, nes ilgam laikui „užrakina“ kamienuose sukauptą anglies dvideginį - storų medžių kamienų ir jų nuolaužų visiškas suirimas, o tuo pačiu ir anglies dioksido atpalaidavimas tęsiasi dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl netinkamo miškų tvarkymo miškuose išlieka labai mažai nudžiuvusių medžių, stuobrių, virtuolių. Kirtimai, sodinimai, retinimai, sanitarinė priežiūra, nuolatinis negyvos medienos šalinimas kelia grėsmę šimtųmiško organizmų rūšių išlikimui. Ypač jautrios labai specializuotos ir susijusios tik su tam tikros rūšies ir suirimo stadijos žuvusiais medžiais rūšys, pvz.
Yra maisto šaltinis. Mediena tiesiogiai maitinasi vabzdžiai ir grybai. Jie labai išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs elniavabalis minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis - išskirtinai eglės ruduoju puviniu.
Stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą. Medžiai naudodami anglies dvideginį „užrakina“ jį savo kamiene. Miškai - didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje. Lietuvoje ir kituose vidutinio klimato juostos miškuose grybai, bakterijos ir kiti mikroorganizmai negyvą medieną skaido šiltuoju metu laiku, t.y. apie pusę metų. Dėl šios priežasties sengirėse kaupiasi įvairių įrimo stadijų negyva mediena. - Miško savininko aplaidumo požymis. Medžių žuvimas yra įprastas reiškinys miškuose. Kasmet natūraliuose miškuose kiekviename medyne žūna vidutiniškai 1-3 % medžių.
Negyva mediena kenkia miškui ir medienos ištekliams. Net ir dideli negyvos medienos kiekiai nekenkia nei miškui, nei medienos ištekliams. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 iš jų aptinkamos miškuose. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc.) ir/arba senų medžių trūkumas medyne (58 proc.). Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkamos miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų - senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 proc. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 proc. jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 proc.
Šiandien negyva mediena laikoma svarbia miško ekosistemos dalimi: ji palaiko sobų biologinę įvairovę, užtikrina daugelio rūšių buveines bei prisideda prie ilgaamžio atsparumo prieš staigius aplinkos pokyčius. Mokslininko teigimu, penktadalis, o tiksliau - net 5000 Lietuvoje aptinkamų rūšių išlikimas priklauso nuo negyvosios medienos kiekio miškuose.
Negyvos medienos svarba laukinei gamtai – 2020 m. gruodžio 11 d.
Požiūris keičiasi: Kaip atrodytų miškas be negyvosios medienos? Pasak dr. Ž. Preikšos tokių vietų, panašesnių į parkus, o ne natūralius miškus, gausiu ir dabar. „Toks miškas, - pabrėžė jis, - nėra gyvas. Jame nesiveisia nei paukščiai, nei drugeliai ar vabzdžiai. Keista tai, kad keliame inkilus, o iškertame sausuolius, bet jei juos paliktume - paukščiai patys susikurtų namus.“ Ši pozicija atspindi pereinantį požiūrį į mišką kaip ekologinę visumą, o ne tik kaip ekonominį išteklių šaltinį. Turime suvokti, kad negyvi medžiai yra natūralaus miško dalis, be kurios daugelis rūšių tiesiog neišgyventų.
Apibendrinant: 20 amžiaus pradžioje Lietuvoje negyvos medienos buvo nedaug dėl malkų poreikio ir kitų veiksnių, tačiau ši situacija keičiasi. Dabartiniu metu reikia subalansuoti saugomų teritorijų apsaugą su natūralia miško dinamika, kad išliktų daugybė rūšių, kurioms negyva mediena yra būtina buveinė ir maisto šaltinis. Netvarkomos saugomos teritorijos skatintų rūšių įvairovę ir ekosistemos sveikatą.
| Rūšis | Negyvos medienos poreikis (kub. m/ha) | Aplinkos vaidmuo |
|---|---|---|
| Nugyventos ąžuolo drevės | aukštas | gyvenamoji vieta, buveinė |
| Strobiniai virtuoliai | vidutinis | maisto šaltinis, grybų augimo niša |
Ypatinga svarba negyvajai medienai tenka sengirėms ir rezervatinėms miško zonoms, kuriose jų išlikimas lemia daugelio rūšių egzistavimą. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose negyvos medienos daugėja, tačiau viename miško hektare yra tik apie 9 kubinius metrus sausuolių, stuobrių ar virtuolių. Nudžiuvę medžiai, šakos, išvartos, kamienų nuolaužos yra svarbi bei neatsiejama miškų ekologijos dalis. Šiandien aišku, kad negyva mediena - tai ne tik griuvėsių ir „miško šiukšlių“ rinkinys, bet gyvybingas komponentas, užtikrinantis daugelio organizmų išlikimą ir ilgaamžę miško sveikatą.