Negyvoji mediena: gyvybės šaltinis miškuose (negyvoji mediena asu.lt)

Verkių regioninio parko puošmena - Žalieji ežerai ir jų apylinkės nuo seno traukia netik poilsiautojus, bet ir mokslininkus. Biologiniu požiūriu itin vertingas tarpuežeris, esantis tarp Balsio ir Didžiojo Gulbino ežerų. Šioje teritorijoje auga gausybė į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, vertingi miškai, itin retų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje plačialapių klumpaičių populiacija.

Visuomenėje plačiai paplitusi tikrovės neatitinkanti nuomonė, esą miško sanitarinės apsaugos taisyklės reikalauja iškirsti visus sausuolius ir pašalinti negyvą medieną iš miško. Iš tikrųjų, sanitariniais kirtimais turi būti iškirstos tik žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, sniegolaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose (Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 p.). Jokių kitų atvejų, kai sanitariniai kirtimai yra privalomi, Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse nenumatyta. Labai pažeistų medžių ir sausuolių, kaip jie apibrėžti Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse, iškirtimas yra galimas, tačiau tai nėra prievolė.

Ką reiškia „negyvoji mediena“?

Kaip paaiškino dr. Ž. Preikša, negyvąja mediena laikomi apmirę ir nebeaugantys medžiai bei jų dalys. Tai gali būti sausuoliai, stuobriai, kelmai, virtėliai, sausos šaknys ar išdžiūvusios dar žaliuojančių medžių dalys. Beje, du pastarieji tipai mokslininkų menkai ištirti, todėl informacijos apie juos nėra daug. Pašnekovo teigimu, spygliuočių miškuose negyvoji mediena formuojasi dėl vėjo įtakos, kenkėjų ar gaisrų, o lapuočiams būdingi pavieniai išvirtimai ir kartais pasitaikančios grybinės ligos.

Negyvos medienos funkcijos miške

Negyva mediena miško organizmams tarnauja kaip maisto šaltinis, gyvenamoji vieta ar laikinas prieglobstis. Trūnijanti mediena praturtina dirvožemį maisto medžiagomis ir sulaiko jame esančią drėgmę. Virtuoliai saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos. Taip pat švelnina „šiltnamio efektą“, nes ilgam laikui „užrakina“ kamienuose sukauptą anglies dvideginį - storų medžių kamienų ir jų nuolaužų visiškas suirimas, o tuo pačiu ir anglies dioksido atpalaidavimas tęsiasi dešimtmečius ar net šimtmečius.

Pirmieji į negyvą medieną įsikrausto įvairūs medienos ardytojai, kurių pagrindinis vaidmuo - suskaidyti kietą ląstelieną ir ligniną į paprastesnes medžiagas. Šiame sudėtingame procese ypatingą vaidmenį atlieka saproksiliniai organizmai - vabalai, kurių visas gyvenimo ciklas priklauso nuo negyvos ar pūvančios medienos. Jų lervos mėnesius ar net metus graužia tunelius giliai medienoje, taip atverdamos kelią drėgmei, bakterijoms ir grybams patekti į kamieno vidų. Kiekviena medžio irimo stadija pritraukia vis kitokias organizmų bendruomenes.

Grybiena raizgosi per visą drėgną rąstą, paversdama kietą medieną į trupantį, maistingą, kempinę primenantį substratą. Šie grybai tampa maistu ne tik vabzdžiams, bet ir smulkiems žinduoliams ar net kai kuriems paukščiams. Skaičiuojama, kad net iki trečdalio visų miško ekosistemos rūšių yra vienaip ar kitaip tiesiogiai priklausomos nuo pūvančios medienos.

Gyvūnai ir augalai, priklausomi nuo negyvos medienos

Šis sąrašas gamtoje yra beveik begalinis. Pradedant nuo daugybės elniaragių, piktvabalių, auksavabalių ir kinivarpų rūšių, baigiant smulkiaisiais žinduoliais, tokiais kaip įvairūs pelėnai, bei paukščiais - geniais, meletomis, zylėmis, lututėmis. Nudžiūvę, bet dar ilgai stovintys medžiai - vadinamieji sausuoliai - yra gyvybiškai svarbūs miško paukščiams. Geniai, uldukai, pelėdos, zylės, bukučiai ir daugelis kitų sparnuočių naudoja sausuolių dreves savo lizdams sukti. Sausuolių ar stuobrių uoksuose ir drevėse apsigyvena geniniai paukščiai, šikšnosparniai ir kt.

Paprašytas pateikti pavyzdį, dr. Ž. Preikša priminė, kad būtent negyvojoje medienoje gyvena spaudoje ne kartą minėti niūriaspalviai auksavabaliai. Šie, itin retai sutinkami ir Europos mastu saugomi vabalai mėgsta senus, drevėtus ąžuolus, kurių sparčiai mažėja. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs elniavabalis minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis - išskirtinai eglės ruduoju puviniu.

Negyvos medienos trūkumas ir pasekmės

Dėl netinkamo miškų tvarkymo miškuose išlieka labai mažai nudžiuvusių medžių, stuobrių, virtuolių. Kirtimai, sodinimai, retinimai, sanitarinė priežiūra, nuolatinis negyvos medienos šalinimas kelia grėsmę šimtų miško organizmų rūšių išlikimui. Mokslininko teigimu, penktadalis, o tiksliau - net 5000 Lietuvoje aptinkamų rūšių išlikimas priklauso nuo negyvosios medienos kiekio miškuose.

Jeigu pažiūrėtumėte į Lietuvos raudonojoje knygoje aprašytas miško rūšis, - paaiškino pašnekovas, - tai pastebėtumėte, kad absoliuti jų dauguma susijusi su negyvąja mediena. Jos stygius ir lėmė rūšių nykimą. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc.) ir/arba senų medžių trūkumas medyne (kelia grėsmę 58 proc.). Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkamos miškuose.

Kiek negyvos medienos reikia miškui?

Paklaustas, kiek negyvos medienos turėtų būti miškuose, pašnekovas atsakė, kad remiantis moksliniais tyrimais, reikėtų 100 kub. m. skirtingų suirimo stadijų medienos, nes skirtingiems organizmas reikalingi ne vien šviežiai nuvirtę, bet ir ilgai trūnijantys, supuvę medžiai. Kita vertus, - svarstė jis, - net ir draustiniuose, kur reikėtų palikti 20 kub. m, šio reikalavimo nesilaikoma.

Anglies ciklas ir klimato kaitos poveikis

Stambūs, ilgaamžiai medžiai sukaupia daug anglies dioksido (CO2) ir mažina šiltnamio efektą. Kai senus medžius sukūrena, tai per ilgus metus susikaupęs CO2 į atmosferą patenka greitai ir taip prisideda prie klimato kaitos. Kai medis nukertamas ir sudeginamas kaip biokuras (malkos, pjuvenų briketai), beveik visa per dešimtmečius sukaupta anglis per kelias valandas akimirksniu grįžta atgal į atmosferą dujų pavidalu, tiesiogiai prisidėdama prie šiltnamio efekto stiprėjimo. Nors pūvantis ir yrantis medis taip pat palaipsniui išskiria anglies dioksidą, šis natūralus procesas trunka dešimtmečius ar net šimtmečius. Dar svarbiau yra tai, kad nemaža dalis medienoje esančios anglies apskritai niekada negrįžta į atmosferą - ji virsta stabiliu humusu ir ilgam laikui integruojasi į miško dirvožemį.

Ar negyva mediena skatina kenkėjų plitimą?

Tiesa, yra sakančių, kad negyvi medžiai - ligų ir kenkėjų šaltinis, tačiau, kaip paaiškino dr. Ž. Preikša, tai tėra mitas. Jo teigimu, senuosiuose medžiuose susiformavusi ekosistema puikiai subalansuota, todėl net jeigu ir randasi kenksmingų organizmų - jie tuoj pat sudorojami ir neplinta. Ekologijos ekspertai griežtai pabrėžia, kad šis teiginys yra smarkiai perdėtas ir teisingas tik iš dalies, ypač kai kalbama apie dirbtinai sodintas monokultūras.

Sveikame ir gyvybingame miške, kuriame netrūksta negyvos medienos visose įmanomose irimo stadijose, taip pat gausiai gyvena ir dauginasi natūralūs miško kenkėjų priešai - plėšrieji vabzdžiai, parazitinės vapsvos bei vabzdžialesiai paukščiai. Skruzdėlės, įvairūs plėšrūs žygžiai ir aktyvūs geniai labai efektyviai reguliuoja žievėgraužių populiacijas, neleisdami joms pasiekti epideminio lygio.

Praktiniai miškotvarkos aspektai ir visuomenės požiūris

Kaip paaiškino mokslininkas, toks savanaudiškas požiūris į mišką - sovietmečio palikimas. Pasak jo, anuomet įsitvirtino klaidingas supratimas, kad miško nauda gali būti tik ekonominė, o pagrindinis tikslas buvo parduoti kuo daugiau medienos. Dabar požiūris smarkiai pasikeitė, - pastebėjo jis, - nes miškas pradėtas vertinti kaip ekologinė visuma. Tiesa, vyraujantį supratimą sunku pakeisti, bet jaunimas jau pradeda suprasti, kad miškas - tai ne vien medžiai.

Daugelis žmonių, vaikštinėdami po mišką, pastebėję išvirtusius, pūvančius medžių kamienus, sausuolius ar nulūžusias šakas, intuityviai pagalvoja, kad miškas yra neprižiūrėtas, apleistas ar net sergantis. Estetinis žmogaus suvokimas dažnai diktuoja, jog tvarka reiškia švarą, o negyva mediena atrodo kaip nereikalinga šiukšlė, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti, supjaustyti ir išvežti. Tačiau ekologijos, miškininkystės ir biologinės įvairovės ekspertai visame pasaulyje stengiasi pakeisti šį visuomenėje gajų mitą.

Miško ekosistemos sveikatai būtinos funkcijos

Palikti pūvantys rąstai, kelmai ir sausuoliai atlieka tokias esmines funkcijas, kurių joks žmogaus sukurtas miškotvarkos planas negalėtų atstoti ar imituoti. Visi žinome, kad medžiai augdami per fotosintezės procesą aktyviai sugeria anglies dioksidą iš atmosferos. Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios miestiečiui atrodytų kaip nesutvarkyto miško rezultatas, yra tai, kas paverčia mišką tikra giria.

Ką gali padaryti kiekvienas?

• Lydint vaikus, draugus ar moksleivius į mišką, vietoj to, kad ieškotume vien tik išpuoselėtų, „švarių“ ir parkus primenančių vietų, galime jiems parodyti samanomis, kerpėmis ir grybais apaugusį storą rąstą kaip ištisą paslaptingą mikrokosmosą.
• Skatinti, kad kirtavietėse tikslingai ir sąmoningai paliekamas tam tikras, iš anksto apskaičiuotas skaičius biologiškai vertingų sausuolių, aukštų kelmų ir drėgnų storų rąstų.
• Keisti požiūrį: nudžiūvę medžiai, išvartos, šakos - tai ne atsitiktinė netvarka, o miško ekosistemos dalis, kurią verta saugoti.

Istorinė perspektyva ir pokyčiai

20 amžiuje Lietuvos miškuose negyvos medienos buvo nedaug. Tai lėmė keletas priežasčių. Pirmiausia - poreikis šildytis būstą malkomis. Malkos visada buvo populiariausias kuras kaimuose. Kiekviena šaka buvo surenkama, kiekvienas sausuolis pašalinamas ir viskas naudojama kurui, apšildant namus. Tačiau viskas pradėjo keistis, kai prasidėjo miestų plėtra. Situacija pradėjo keistis plečiantis miestams, kurie buvo šildomi centralizuotai, iškastiniu kuru.

Džiugu matyti, kad bendras visuomenės bei valstybinių institucijų suvokimas apie negyvos medienos lemiamą reikšmę visoje Europoje ir pasaulyje po truputį, bet užtikrintai keičiasi teigiama linkme. Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių gamtosaugos organizacijų strategijose biologinės įvairovės išsaugojimui skiriamas vis didesnis prioritetinis dėmesys, o negyvos medienos tūris miške yra tapęs vienu iš pačių pagrindinių ekologinio tvarumo, biologinės sveikatos ir natūralumo indikatorių.

Kodėl pramoniniuose miškuose miškininkai kartais vis tiek skuba šalinti negyvus medžius? Daugeliu atvejų tai daroma vien tik komerciniais tikslais, norint surinkti medieną ir paruošti biokurą, taip gaunant finansinės naudos. Kartais taip pat bandoma padaryti mišką estetiškai „patrauklesnį“ rekreacijai. Taip pat, itin didelių vėjavartų plotuose šviežiai išvirtusios eglės skubiai šalinamos baiminantis žievėgraužio tipografo invazijos, ypač ūkiniuose miškuose, kur medienos prieaugis yra pagrindinis tikslas.

Mokslininkų įvardijama kaip negyva mediena yra ne kas kita kaip žuvę medžiai, sausuoliai, virtėliai, stuobriai. Žuvę medžiai yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė. Kas žmogaus akiai gali atrodyti kaip neprižiūrėtas miškas, gamtai puikus bioįvairovės šaltinis.

tags: #negyvoji #mediena #asu.lt