Lietuvoje šis patalpų apšiltinimo būdas yra neretai naudojamas. Šalti kambariai ir didžiulės sąskaitos, didelė santykinė drėgmė, pelyti linkę išorinių sienų kampai - pagrindinės priežastys, kodėl sovietmečiu statytų daugiabučių namų gyventojai, nesulaukdami renovacijos, savarankiškai imasi veiksmų, kad pagerinti gyvenimo sąlygas ir sumažinti šildymo sąskaitas. Apšiltinimą iš vidaus renkasi ir kolektyvinių sodų gyventojai, norėdami pritaikyti senus vasarnamius nuolatiniam gyvenimui. Į apšiltinamų iš vidaus pastatų kategoriją galima priskirti ir jau dalinai apšiltintus pastatus iš lauko pusės.
Kada iš viso būtina galvoti apie vidaus apšiltinimą?
Prieš 15 - 20 metų naujai statomiems ir jau pastatytiems pastatams apšiltinimui iš lauko buvo naudojama 5 cm, retesniais atvejais 10 cm storio polistireno plokštės. Pakitus energijos kainoms ir pasikeitus energinio efektyvumo reikalavimams, tokie pastatai, nenorint keisti fasado, gali būti papildomai apšiltinti iš vidaus be didesnių problemų. Tačiau didžiausia bėda - gyvenantiems stambiaplokščiuose senos statybos namuose. Daugiabučių namų, statytų iki 1993 m, šiluminė varža turėjo būti 1, tačiau Vilniaus miesto daugiabučių namų projektų analizė rodo, kad dažnai sienos varža nesiekia plano rodiklio ir kai kur net 0,8. Taigi, šiltinant išorines sienas patalpoje laikantis ilgalaikio komforto, dažnai reikia apšiltinti iš vidaus, bet tai kelia rizikas gyventojams. Vienas pagerina asmens gyvenimo sąlygas, kitiems gali būti pakenkta - todėl sprendimas turi būti priimtas atsakingai.
Kaip veikia vidaus šiltinimas ir kokios problemos gali kilti?
Vienas svarbiausių momentų - įsisąmoninti, kad kai iš vidaus šiltinama sena mūro siena, išorinis laikiklis gali būti įstrigęs, o šilumos varža mažėja, tad permąstomos tolesnės konstrukcijų temperatūros ir drėgmės dinamikos. Žinia: kai išorės sienos šiluminė varža yra apie 1,2 m2K/W, vidaus šiltinimo efektas yra žymiai geresnis, bet reikia atsižvelgti į garų judėjimą ir kondensacijos rizikas. Eksperimentiniai modeliai parodė, kad šiltinant iš vidaus plonų 4 cm storio šiltinamosios medžiagos sluoksnis gali būti pakankamas, jei turi vandens garų izoliaciją; tačiau tik tuo atveju, kai išorinės sienos šiluminė varža artima 1,2 kv.m2K/W. Be to, reikia peržiūrėti ventiliaciją, įrengti papildomą ištraukiamą ventiliaciją vonioje ir virtuvėje, sureguliuoti ventiliacijos kanalus, kad mikroklimatas būtų geras.
Nesilaikant technologijos, galima turėti didesnių problemų su kambario mikroklimatu: drėgmė gali kauptis šiltinimo sluoksnyje, o senos sienos gali pradėti pelėti. Dauguma šioje srityje paminėtų diagramos rodo, kad vidaus šiltinimas keičia sienos temperatūros režimą žiemą, todėl būtina įvertinti ir griežtai laikytis konstrukcijos principų. Taip pat svarbu atsižvelgti į kapiliarinį aktyvumą ir garų judėjimą - akmens vata puikiausiai praleidžia garus, bet nedegios sienos ir tinko sluoksniai turi būti suderinti su papildoma garų izoliacija, kad išvengti rasos taškų ir kondensato.
Garų judėjimas ir drėgmės kontrolė
Kapiliarinis aktyvumas yra pasyvus apsaugos mechanizmas, kuris padeda šaltiems metų laikams šalinti besikondensuojančią drėgmę. Todėl vienas iš pagrindinių principų - garo izoliacija turi būti vidinėje pusėje, o tarpas tarp garų izoliacijos ir išorinio apdailos sluoksnio turi būti paliktas ventiliuojamam orui. Jei įrengiama dviejų ar daugiau sluoksnių šilumos izoliacija, reikia užtikrinti, kad tarpas tarp sluoksnių būtų tinkamai suformuotas, o plokštės prisiglaudžiusios prie paviršiaus, nereiškia erdvių tarpų.“
Kokios medžiagos ir kaip jas išdėstyti?
Pastato sienos gali būti šiltinamos įvairiomis medžiagomis: polistirolu, mineraline vata, poliuretano puta. Visgi, renkantis sistemą, svarbu žinoti savo tikslus: ar siekiama didelio sandarumo, ar labiau kvėpavimo laisvės. Lietuvoje plačiai naudojama tinkuojama sistema su akmens vata, kuri gali būti dviejų tipų: plokštės FRONTROCK SUPER, FRONTROCK PLUS arba FRONTROCK L, dažnai derinamos su vilniškai pritaikytomis įvyniojimo technologijomis. Taip pat iškyla pasirinkimas tarp šlapio fasado (ETICS) ir sauso fasado metodų, kurių pagrindinis skirtumas - prisirišimas prie sienos ir vėliau papildomi plokštės tvirtinimai. Vėdinamas fasadas siūlo oro tarpą ir didelį atsparumą vandens garams, bet reikalauja tinkamo montavimo ir laiko, kai apdailos sluoksniai tvirtinami prie karkaso. Akmens vata pasižymi aukštu garų laidumu, nedegumu (A1 degumo klasė), atsparumu ugniai ir ilgaamžiškumu, todėl ją rekomenduojama naudoti vidiniam šiltinimui. FF-PIR plokštės turi labai mažą šilumos laidumo koeficiento λD ir leidžia pasiekti aukštą energinį efektyvumą. FF-EPS plokštės suteikia gerą šilumos izoliaciją, o su grafitu jų šilumos laidumo koeficientas yra dar geresnis, todėl reikia mažesnio storio sluoksnio. Pasirinkimas priklauso nuo estetikos, finansų, konstrukcijų tipo ir planuojamos tinko ar plytų apdailos.
Rekomendacijos šaltiniuose akcentuojamos kelios esminės gairės:
- Garantuoti garų izoliaciją vidinėje pusėje, o išorinis sluoksnis turi būti laidus garams;
- Laikytis ventiliacijos principo, ypač voniose, virtuvėse ir pamatose;
- Karkaso ir tvirtinimo elementų pasirinkimas turi būti adekvatus izoliacijos tūriui ir šilumos tilteliai turi būti sumažinti arba eliminuoti;
- Jeigu šiltinome iš vidaus, turime būti dėmesingi drėgmės nuotėkiams ir kondensacijos lokalėms vietoms, kur gali kauptis drėgmė, ypač kampuose ir srityse netoli langų/ durų.
Techninė užduotis: ką reikia žinoti prieš darbus?
Darbus reiktų pradėti tik tada, kai išorės sienoje jau įrengta aiški ventiliuojama tarpinė erdvė, arba kai planuojama sukurti naują ventiliuojamą fasado konstrukciją iš vidaus. Plokščių klijavimas turi būti atliekamas pagal gamintojo rekomendacijas, o sienos kampinės vietos turi būti tinkamai užbaigtos, kad kondensatas nesikauptų tarp plokščių ir paviršiaus. Sienos lyginimas turėtų būti atliekamas taip, kad plokštės būtų visiškai prispaustos prie paviršiaus, o tarpai tarp jų užpildyti be likučių oro erdvių. Ant šiltinamos sienos rekomenduojama naudoti tik tokias plokštes ir tvirtinimo priemones, kurios užtikrina ilgalaikį konstrukcijos stabilumą.
Esminė išvada: didžiausia problema yra kondensacijos rizika, todėl būtina užtikrinti tinkamą drėgmės kontrolę: venkite per didelio šilumos izolacijos storio be tinkamos garų izoliacijos; įrengkite reikiamą ventiliaciją; peržiūrėkite bei atstatykite projektinius ventiliacijos kanalus. Taip pat svarbu reguliariai vėl atlikti patikrinimus, kai namas jau apšiltintas iš vidaus, kad įsitikintume, jog mikroklimatas atitinka higienos normų reikalavimus.
Rinkimosi įrankiai ir darbų eiga (pagrindiniai žingsniai)
- Paruošimo darbai: išvalyti paviršių, sutvarkyti angas, pasiruošti ventiliaciniams sprendimams;
- Nutrynti kampai ir sąrama: apšiltinant kampus būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačias;
- Klijavimas: plokštės klijuojamos vienu vientisu sluoksniu klijais; plokščių horizontinės eilės turi būti nestandartinės, kad siūlės ne sutaptų vienoje verticalėje;
- Tvirtinimas: plokštės tvirtinamos smeigėmis (vidutiniškai 4-8 vnt. į 1 m2); tarpai tarp plokščių turi būti užpildyti klijais ir kietėjančiais įklijais;
- Garo izoliacijos įrengimas: vidinėje pusėje įrengiama garų izoliacija; tarpas iki išorės turi būti ventiliuojamas;
- Tinkavimo darbai (jei taikoma): naudojant tinką ar dekoratyvinį tinką; užtikrinti plokščių stabilumą ir ilgaamžiškumą;
- Vėdinimas: reikalinga papildoma ventiliacija vonioje, virtuvėje, pirtyse, kitose drėgnose patalpose;
- Konstrukcijų testavimas: termovizija, kad įsitikinti ar nėra šilumos tiltelių ar spragų;
Grįžtamoji patirtis: ką sako praktika apie vidaus šiltinimą?
Individualių namų sienų šiltinimui Lietuvoje plačiai paplitusi tinkuojama sistema, kai prie mūro sienos klijuojama šilumos izoliacija ant kurios įrengiama tinko apdaila. Tokioje sistemoje svarbus yra matmenų stabilumas, nes vasaros metu sienos įkaista iki 70 °C ir daugiau. Jei šilumos izoliacija deformuojasi dėl temperatūros pokyčių - tinko apdailos sluoksnis gauna papildomus įtempimus ir laikui bėgant gali atsirasti plyšiai. Plokštės, tokios kaip PAROC ar ROCKWOOL, pasižymi matmenų stabilumu ir gero garų pralaidumo savybėmis, o tinkuojamos plokštės su vertikaliai orientuotu pluoštu užtikrina sienos vientisumą. Vertikaliai orientuoto pluošto plokštės dažnai užtikrina gerą sandarumą, be papildomo mechaninio tvirtinimo, taip pat leidžia sumažinti darbo laiką ir kainą.
Svarbu prisiminti, kad šiltinant mūro sienas iš vidaus, reikia subalansuoti šilumos izoliaciją, garų laidumą ir ventiliaciją. Pavyzdžiui, per didelis stiklo vatos ar PIR plokščių storis be tinkamos garų barjeros gali skatinti drėgmės sankaupas, o tai lemia sienos deformacijas ar pelėsį. Todėl dažnai rekomenduojama kombinacija: iš vidaus - plokštės su garų barjera, išorėje - ventiliuojama fasado sistema arba tinkuojama išorė su atsparine konstrukcija.
Kai iš vidaus šiltinti visai priimtina, o kada reikia uždėti išorės sluoksnį?
Kai įmanoma šiltinti iš lauko, tokio sprendimo dažnai laikomasi, nes vidaus šiltinimas gali trikdyti sienos konstrukciją ir sukelti drėgmės problemas. Tačiau kai visos galimybės išorėje yra ribotos dėl istorinių pastatų, paveldosaugos ar nuomos klausimų, vidaus šiltinimas gali būti vienintelis realus pasirinkimas. Svarbiausia - įrengti teisingą garų izoliaciją, užtikrinti ventiliaciją ir vengti per didelio šilumos izoliacijos storio be tinkamų garų kelių. Taip pat svarbu įvertinti, ar reikia papildomos vėjo apsaugos (vėjo izoliacijos) visoje fasado konstrukcijoje.
Kokių rezultatų galima tikėtis?
Teisingai įrengtas vidaus šiltinimas gali ženkliai sumažinti šilumos nuostolius, sutaupyti energijos sąnaudas ir pagerinti mikroklimatą patalpose. Tačiau neatsargiai atliktas darbas gali sukelti kondensatą, pelėsį ir pakenkti konstrukcijų ilgaamžiškumui. Todėl svarbu laikytis technologijų etikos, naudoti tinkamas medžiagas, tinkamai jas sujungti su garų izoliacija ir ventiliacija. Tinkamai parinktos medžiagos, tokios kaip akmens vata, PIR plokštės ar tinkuojamos plokštės, užtikrina tiek šiluminį efektyvumą, tiek higieninį komfortą patalpose.
Be to, nereikėtų pamiršti ir visos pastato šilumos ekonomikos - kambarių mikroklimato, ventiliacijos, rekuperatorių atsparumo oro srautams ir saulės poveikio valdymo. Jei planuojate vidaus šiltinimą, apsvarstykite galimybę derinti su išorės šiltinimu, kad būtų pasiekiamas optimalus energijos taupymas ir užtikrintas pastato sandarumas be drėgmės problemų.
HOT Video Tutorial: HOT uMap
Dažnai pasitaikančios klausimų sekos (iš praktikos)
- Ar galima šiltinti sienas iš vidaus, jei siena yra Ytong blokai su ekovata ir išorėje šalia? Taip, tačiau būtina užtikrinti tinkamą garų izoliaciją ir ventiliaciją, kad kondensatas netaptų problema.
- Apsvarstykite, ar reikia papildomos plėvelės, kai klojamas vidinis šiltinimas - atsakymas priklauso nuo medžiagos ir klimato sąlygų.
- Ar galima purkšti termoputų iš vidaus tarp mūro ir gipso kartono? Tokia praktika gali būti rizikinga dėl drėgmės kaupimosi tarp sluoksnių; būtina užtikrinti ventiliaciją ir tinkamą garų kelią.
- Kokių medžiagų naudoti papildomai, kai sienos kreivos ir tarpai tarp mūro ir karkaso skiriasi? Reikia išvengti plonesnių sprendimų ir ieškoti plokščių, kurios gali kompensuoti kreivumą be didelių šalutinių efektų.
Meta informacija
tags: #muro #sienu #siltinimas