Dievo įsakymus verta žinoti visiems - tiek suaugusiems, tiek vaikams. Kaip žinia, žydai švenčia Šabą - šeštadienį. Kadangi Kristus buvo prikeltas kitą dieną po šabo - būtent ją ankstyvieji krikščionys nusprendė rinktis bendruomenėse (plg. 1 Korintiečiams 16, 2). Tiesa, net ir šiais laikais randasi svarstymų, ar nebūtų teisingiau švęsti ne sekmadienį, o šeštadienį. Diskutuoti yra sveika, bet … tik sekmadienio dėka per savaitę turime ne vieną, o dvi poilsio dienas! Iš tiesų: visa išeina į gera mylintiems Dievą!
Nedirbsi piktai: hebrajiškai ir graikiškai 10 Įsakymų skamba kaip 10 Žodžių (iš to kilęs pavadinimas Dekalogas). Frazę Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų kai kurios bendruomenės laiko ne Pirmojo Įsakymo dalimi, bet Įžanga į visus 10 Įsakymų. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme… nereikia suprasti kaip besąlygiško vaizduojamojo meno uždraudimą, nes Biblijoje taip pat yra ir nurodymas Sandoros Skrynią puošti angelų-cherubų skulptūromis, šventykloje naudoti vaisių formos dekoracijas ir pan. Nenaudosi piktam (tikslesnis vertimas - tuščiai) - šis įsakymas was strategicus principas, kuris įtvirtina pagarą Dievui ir dorovinę elgą.
Atmink ir švęsk šabo dieną - mėgstantiems tikslumą verta atkreipti dėmesį, kad šabo pradžia laikoma penktadienį kelios minutės iki saulėlydžio, o pabaiga - šeštadienį valanda po saulėlydžio. Įsakymas tuo metu reikalauja teikti poilsį ir visiems kitiems - vaikams, vergams, svetimtaučiams, netgi darbiniams gyvuliams. Gerbk savo tėvą ir motiną - šalia to, ką žinome apie pagarbą tėvams, galime prisiminti ir materialiąją pusę: Jėzus smerkė fariziejų mokymą, kviečiantį žmones kuo gausiau aukoti šventyklai užuot pasirūpinus savo tėvų poreikiais jų senatvėje. Nežudysi - originaliame tekste pavartotas žodis aiškiai rodo, kad įsakymas draudė žmogžudystę, bet nedraudė gyvybės atėmimo kitais - teisėtais atvejais kaip kariavimas, mirties bausmė ir pan. Nesvetimausi - vėlgi tikslumo dėlei verta prisiminti, kad įsakymas saugojo tuometinių formų santuoką, pavyzdžiui - nesmerkė daugpatystės. Nevogsi - šiam įsakymui mažiausiai trūksta papildomų paaiškinimų. Neliudysi melagingai - įsakymas visų pirma nukreiptas į tai, kad sprendžiant žmonių ginčus teisėjas galėtų tiksliai išsiaiškinti aplinkybes, nustatyti tiesą ir priimti teisingą sprendimą. Ir tuomet, ir dabar liudytojų parodymai yra vienas svarbiausių įrodymų teisme, nuo jų teisingumo priklauso žmonių gyvybės ir turto likimas. Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui - visi ankstesni įsakymai skatino arba draudė kokį nors elgesį, veiksmus, žodžius, o šis įsakymas - draudė norą! Tačiau ir Biblijoje, ir gyvenime daug pavyzdžių, kai laiku nepažabotas geismas nuvedė į vagystes, žmogžudystes, svetimavimus… Ir dar: prisiminkime, kad klausimas “o kas gi yra mano artimas” jau buvo užduotas ir jau atsakytas Evangelijos pagal Luką 10 skyriuje. Dekaloge sutraukta esmė kokio elgesio ir kokio požiūrio Dievas reikalauja iš žmonių, bet tai nėra baigtinis sąrašas kur būtų galima pasakyti “štai tas draudžiama, o visa kita yra leidima”.
Pagal Bibliją originalus dešimties Dievo įsakymų tekstas yra užrašytas Išėjimo knygoje. Buvo padiktuotas Dievo Mozei ant Sinajaus kalno per žydų kelionę iš Egipto į Kanaaną. Nuo šv. Augustino laikų Dekalogo įsakymų laikymas tapo svarbiu krikštui rengiamų žmonių katechezėje. XV amžiuje atsirado paprotys Dekalogo įsakymus reišti lengvai įsimenamų rimuotų teiginių forma, kuri pasitaiko ir šiandien. Dekalogo struktūra ir įvairūs skaičių variantai išliko per amžius, tačiau bendras tikslas - priminti Dievo meilę ir teisingus santykius su Dievu bei artimu.
Dekalogo istorija ir jo ženklai meno kontekste
Michelangelo, vienas iš didžiųjų Renesanso menininkų, laikomas universaliu kūrėju, kuris paliko gilų pėdsaką tiek tapyboje, tiek skulptūroje, tiek architektūroje. Jo žymiausi kūriniai apima Pietą, Dovydą ir Mozę, o romėniški architektūros šedevrai - Šv. Petro bazilika bei Campidoglio. Mozės Mozės ikonografinis vaizdinimas dažnai rodomas su ragais dėl neteisingo senųjų vertimų (latinų k.) - iš tikrųjų virš Mozės veido spinduliuoja Dievo šviesa. Šio teiginio supratimas įtakojo ikonografijos atsiradimą ir susiformavimą Bizantijos mene, kuris Kryžiaus žygių laikais susilaukė krizės ir perėjimų prie naujų, monumentalių išraiškų XII- XIII a. laikotarpiu. Kryžininkų įsiveržimas galėjo paskatinti Bizantijai grįžti prie graikiškos klasikos stilistikos prismės, mat Mozė ir Kristus buvo dažnai vaizduojami kartu kaip dviejų Dievo įsakymų perdavėjai. Laiškuose žydams Kristus yra lyginamas su Mozė, nurodant, kad Kristus, kaip ir Mozė, buvo ištikimas Dievui paskirtoms amatams. Tačiau ikonografinė mitologija sovietinės ir vėlyvosios Romos imperijos laikotarpiu prisidėjo prie Mozės vaizdavimo su spindesiu, kurį iš dalies paaiškino senųjų tekstų interpretacijos.
Mozė gauna Įstatymo plokštes iš Dievo, kai šventykloje palydi jo tėvynainius į dykumą; Šv. Kotrynos vienuolyno dirbtuvėse Sinajuje buvo piešiama ikona, kurioje Mozė iš vienos pusės gauna įsakymus, o iš kitos pusės - Dievo garbinamo plokščių įrankį. Tai simbolizuoja sandorą su Dievu ir dviejų Lentelių - Sandoros - supratimą. Ikonografija atspindi ir tą laikotarpio klimatinį kontekstą bei kultūrinius pokyčius, kai Bizantijos meno mokyklos prisitaikė prie XII- XIII a. dinamikos, o kryžininkų įsiveržimai skleidė naujas pamatų idėjas ir stilistiką, kurią tyrinėtojai mato kaip nelyginant tęstinumą su klasika.
Jėzus Kristus įsako įstatymų amiroje akcentavo meilę Dievui ir artimui kaip visų įsakymų pagrindą: „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šie žodžiai iliustruoja, kad Dekalogo dvasingumas remiasi dviem įsakymais, kuriuos Viešpats iškėlė virš kitų. Dekalogo esmė - išbandyti Dievo tikrovę ir gyventi teisingai Dievui ir žmogui pagal šią dviejų įsakymų šaknį. Dekalogas buvo perduotas per Mozę ant Siono kalno, o jo žodžiai yra „Dievo pirštu“ - ypatingo autoriteto žodis, skiriantis jį nuo kitų įsakymų, parašytų Mozės plunksna. Tai rodo ypatingą dievišką prigimtį ir slėpinį, kurį Dekalogas atskleidžia žmogui.
Dekalogo įsakymai yra dalis sandoros su Dievu, kurioje moralinės pareigos riboja žmogaus laisvę, bet tuo pačiu suteikia reikiamą kelią į teisę ir teisingumą. Jėzaus mokymas rodo, kad Dešimt įsakymų išlieka aktualūs, o jo esminė prasmė - įtikinti žmogų gyventi pagal Dievo valią, vadovaujantis meile Dievui ir artimui. Dekalogo skaidymas istorijos kontekste ir meno istorijos perspektyvoje parodo, kaip šie įsakymai buvo įgyvendinami ir perteikiami per skulptūras, ikonografiją bei architektūrą, pradėdamas dialogą tarp teologijos, istorijos ir dailės.
Dešimt įsakymų sutraukiamas į du pagrindinius įsako - meilė Dievui ir meilė žmogui - o per juos atskleidžiamas žmogaus teisinis ir dvasinis kelias. Dekalogas sudaro organišką visumą, kurioje kiekvienas žodis yra susijęs su visuma; dvi lentelės paaiškina viena kitą, o jų nesilaikymas vienam įsakymui suponuoja visų kitų pažeidimą. Dekalogas yra Dievo Apreiškimo dalis ir rodo moralinę žmogaus prigimtį bei esmines pareigas Dievui ir artimui. Jo galiojantys principai įtvirtinti sandoroje, o jų neatšaukiamumas reiškia, kad jų taikymo sritis yra visur ir visada.
Krabrėkime ir apie meninį Mozės plokščių įsigijimo scenos pristatymą: ikonografijos atspindžiai iš išėjimo istorijų ir Sinajaus vaizdiniai - tai ne tik istorijos iliustracijos, bet ir teologinės meditacijos vadovas, kviečiantis mąstyti apie Dievo įsakymų išmintį ir jų taikymą kasdienybėje. Mokslininkų nuomone, XIII a. Bizantijos meno stilius sujungė ankstesnės klasikos tonus su didingais, monumentaliais vaizdais, kurie atspindi didžiųjų įvykių ir sandorų tikrovę. Tačiau ikonografija ir teologija nuolat kinta, prisitaikydama prie istorinės aplinkos ir kultūros.
Įtrauktos iliustracijos ir papildomos detalės
Miniatiūros ir ikonografija
Ikonose Mozė dažnai vaizduojamas kaip jaunas, bebarzdis, su Dievo įstatymų plokštėmis; pavaizduojama Dievo palytė, teikianti plokštes, o rankų uždengimas - liturginis gestas. Tokios detalės perteikia pagarą Dievui ir nuolankų priėmimą, taip pat simbolizuoja Sienos ir sandoro įtvirtinimą tarp Dievo ir tautoje.
Michelangelo kūryboje Mozė - giliai įeržtas į istoriją, jo skulptūra iliustruoja dešimt Dievo žodžių kaip fundamentinį moralinį pagrindą; architektūros didybė Romoje simbolizuoja Dievo garbę ir užmojį. Įdomi detalė - Mozės ragai, kurie tapo klaidingu vertimu, vėliau paaiškinama metaforiška šviesa, kurią spinduliuoja Mozės veidas. Tokios interpretacijos skatina susimąstyti apie žodžio tikslumą Biblijos vertimuose ir meninėje vaizdinėje išraiškoje.
Taigi, Dekalogas įtvirtina Dievo įsakymų turinį ir jų taikymą per sandorą - jeigu laikomės įsakymų, galime gyventi teisingoje, dieviškoje bendrystėje su Dievu ir su artimais. Dekalogas ne tik metaforiškai apima platų visų įstatymų skaičių, bet ir įkvepia tikinčiuosius į laikymąsi kasdienybėje, praturtina tikėjimo praktika ir dvasinę patirtį.
Forma, turinys ir prasmė šiuolaikinėje tikėjimų erdvėje
Dekalogo skaitiniai ir jų įgyvendinimas teikia vadovą tiek asmeniniam, tiek bendruomeniniam gyvenimui: tai - konstrukcija, kuri apima žmogaus prigimtį, pareigas Dievui ir artimui bei etikos pagrindą. Įsakymai yra ne tik moraliniai draudimai ar leidimai, bet ir kvietimas į santykių su Dievu ir žmonėmis gilėjimą. Dešimt įsakymų dovanoja mums tvirtą pagrindą, kad galėtume gyventi pagal Dievo atskleidimą ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
| Įsakymas | Pagrindinė nuostata | Pastaba |
|---|---|---|
| Nedirbsi sau drožinio... | Apsauga nuo garbinimo klaidų | Vaizduoja Dievo garbinimą be materializacijos |
| Atsimink šabo dieną | Poilsis, šventa diena | Šeštadienio ir Sekmadienio kultūros įvairovė |
| Gerbk tėvą ir motiną | Pagarba šeimai | Viešųjų įstatymų moralinis pagrindas |
Dekalogas, kaip teigiama daugelyje teologinių tradicijų, sudaro nedalijamą visumą; kiekvienas žodis yra susietas su visuma, ir nelabai įmanoma laikytis vieno įsakymo be visųjų. Kartu, žiūrint į istoriją, Dekalogas įgauna įvairių skirstymų formų, bet jo pagrindinė prasmė išlieka ta pati: meilė Dievui ir meilė žmogui kaip vienos tikrosios religijos ir žmoniškai atsakomybės šaltinis.